- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-23
- Bylos Nr.
- 1S-174-719/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kategorijos
Teisėja Odeta Gruodienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-174-719/2016
2016 m. gegužės 23 d.
teismo posėdyje išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria buvo netenkintas Institucijos prašymas dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių paskyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį įtariamas tuo, kad jis 2016 m. balandžio 26 d. apie 12 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas sukelti baimę, stresą ir nerimą savo senelei V. Č. grasino nužudyti ją, taip savo žodžiais sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.
Šalies argumentai
2016 m. balandžio 28 d. prašymu Institucija kreipėsi į žemesnįjį teismą prašydama taikyti įtariamajam K. B. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones – įpareigojimą laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie nukentėjusiosios, nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. Tačiau skundžiama nutartimi šis prašymas nebuvo tenkintas.
Skundu Institucija prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir paskirti įtariamajam K. B. pirmiau paminėtas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones. Skunde cituojama skundžiama nutartis, Įstatymas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-602 patvirtintas Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-696/2016 ir manoma, kad žemesnysis teismas netinkamai aiškino teisės aktus. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtų teisės aktų reikalavimus ir į suformuotą teismų praktiką manoma, kad šiuo konkrečiu atveju policijos tyrėja turėjo teisę savarankiškai kreiptis į žemesnįjį teismą dėl Įstatyme numatytų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių taikymo įtariamajam, todėl žemesnysis teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti tokį prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą skiriamos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės: 1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės skiriamos <...>, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas neskiria Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu. Šias priemones skiria teismas ne vėliau kaip per 48 valandas. Dėl šių priemonių į teismą gali kreiptis ir smurto artimoje aplinkoje faktą nustatęs policijos pareigūnas.
Sistemiškai aiškinant pirmiau išvardytas teisės normas matyti, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta to paties straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių skyrimo tvarka suteikia teisę į teismą dėl priemonių skyrimo kreiptis ne tik prokurorui, bet ir smurto artimoje aplinkoje faktą nustačiusiam policijos pareigūnui. Tačiau tiek prokuroras, tiek ir policijos pareigūnas dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių skyrimo į teismą gali kreiptis tik po to, kai BPK XI skyriuje nustatyta tvarka dėl kardomųjų priemonių į teismą kreipėsi prokuroras ir teismas šių kardomųjų priemonių neskyrė.
Teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras BPK nustatyta tvarka būtų kreipęsis į teismą dėl kokių nors kardomųjų priemonių skyrimo įtariamajam. Tokių duomenų nenurodė ir žemesniojo teismo posėdyje dalyvavusi policijos pareigūnė – ji patvirtino, kad dėl kardomosios priemonės prokuroras į teismą iš viso nesikreipė ir jis nežino apie prašymo dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo įtariamajam K. B. pateikimą (5 b. l.). Taigi, nesant pirmiau paminėtos būtinosios kreipimosi į teismą dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo sąlygos (prokuroro kreipimosi teismą dėl atitinkamų kardomųjų priemonių skyrimo BPK nustatyta tvarka ir tokio prokuroro prašymo netenkinimo teisme) policijos pareigūnė neturėjo teisės savarankiškai kreiptis į žemesnįjį teismą dėl minėtų priemonių skyrimo įtariamajam K. B., o padarydama tai policijos pareigūnė nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos ir jų reikalavimų.
Apibendrindamas visus aukštesniajam teismui pateiktoje medžiagoje esančius duomenis aukštesnysis teismas konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama skunde, šiuo konkrečiu atveju žemesnysis teismas teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti nesilaikant teisės aktų reikalavimų policijos pareigūnės paduotą prašymą dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo įtariamajam K. B.. Žemesniojo teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, skundo motyvai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą žemesniojo teismo nutartį nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.