Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Namų priežiūros centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutarties pagal UAB „Namų priežiūros centras“ pareiškimą skolininkui A. M. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB „Namų priežiūros centras“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas priteisti iš skolininko A. M. 151,95 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kreditoriaus prašymas priteisti išlaidas už teisines paslaugas yra nepagrįstas, atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog teismas be pagrindo atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl kitos dalies reikalavimų. Apeliantas atskirajame skunde neginčija teismo padarytos išvados, kad reikalavimas dėl išlaidų už teisinę pagalbą yra nepagrįstas, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. CPK 435 str. 2 d. numatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies, todėl siekiant išspręsti ginčijamą klausimą būtina sistemiškai išanalizuoti minėto skyriaus nuostatas bei atsižvelgti į supaprastinto proceso tikslus.

Pažymėtina, kad sumarinio proceso tikslas – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Išsprendus ginčo situaciją kreditoriaus nurodomu būdu, t.y. priėmus teismo įsakymą dėl dalies pareiškimo reikalavimų, o kitą pareiškimo dalį (dėl aiškiai nepagrįstų reikalavimų) atsisakius priimti, kreditoriui atsirastų galimybė pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimo dalį (CPK 435 str. 2 d.). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du procesai – išieškojimo ir apeliacijos, o aukštesnės instancijos teismui panaikinus tokią nutartį, galimi ir du išieškojimo procesai (dėl teismo įsakymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų). Akivaizdu, kad toks procesas neatitiktų sumarinio proceso tikslų.

Taigi, šios aplinkybės, taip pat CPK XXIII skyriuje įtvirtinti reikalavimai teismo įsakyme nurodyti ne tik priteisiamą skolą, tačiau ir išvestinius reikalavimus (jei tokie buvo pareikšti) (CPK 436 str.), teismo įsakymo apskundimo teisės ribojimas (CPK 436 str. 7 d.), leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jei visų pareiškimo reikalavimų patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas turi būti nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Apeliantas vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apelianto atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis paliktina nepakeista, o kreditoriaus atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.