Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nubaustas:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, L. M. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. P. civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Jam iš nuteistojo L. M. priteista 3024 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Valstybinei ligonių kasai iš nuteistojo L. M. priteista 1807,12 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.6. Fiziniu smurtu laikomos pavojingos ir priešingos teisei prieš nukentėjusiojo valią realizuojamos veikos, kuriomis yra kėsinamasi į jo fizinį neliečiamumą, sužalojant jo kūną arba/ir pažeidžiant vidaus organų normalų funkcionavimą (mirtis, tam tikro masto sveikatos sutrikdymai, fizinės kančios, bejėgiška būklė ir kt.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistajam L. M. pagriebus nukentėjusiosios A. P. rankinę, ją tempiant, stiprus fizinis poveikis buvo padarytas ne tik rankinei, bet ir visam nukentėjusiosios kūnui, todėl tokie kaltinamojo veiksmai vertintini kaip fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją ir atitinka pasikėsinimo padaryti plėšimą požymius. Tačiau byloje surinktų ir ištirtų įrodymų (nuteistojo L. M. parodymų ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotų duomenų, nukentėjusiojo K. P., liudytojų R. J. ir E. P. parodymų, 2017 m. liepos 12 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. vaizdo įrašų apžiūros protokoluose nurodytų duomenų) visetas rodo, kad nuteistasis L. M. siekė pagrobti nukentėjusiosios rankinę atvirai, sugriebdamas už rankinės ir vienu staigiu judesiu ją išplėšdamas, o ne panaudodamas prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą. Jei svetimo turto grobimo metu kaltininkas susiduria su nukentėjusiojo pasipriešinimu ir pradeda su juo grumtis, atviroji vagystė virsta plėšimu. Šiuo atveju vienu staigiu judesiu patempęs už nukentėjusiosios rankinės ir susidūręs su nukentėjusiosios pasipriešinimu (ši rankinės nepaleido) nuteistasis L. M. iškart atsisakė tęsti vagystę ir pradėjo bėgti, jokių kitų veiksmų (nei fizinio, nei psi­chi­nio smur­to pobūdžio) jos atžvilgiu neatliko, betarpiškai prie nukentėjusiosios net neprisilietė. Iš 2017 m. liepos 12 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolų matyti, kad nuteistojo L. M. veiksmai, t. y. momentas, kai jis greitu žingsniu priėjo prie nukentėjusiosios, patempė jos rankinę ir susidūręs su jos pasipriešinimu rankinę paleido bei pradėjo bėgti, truko tik kiek ilgiau nei vieną sekundę. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė betarpiškai įvykyje dalyvavęs nukentėjusysis K. P., jokių kitų veiksmų, kaip tik vieną kartą patempti už nukentėjusiosios rankinės, per tokį trumpą laiką nuteistasis neturėjo galimybės atlikti. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo L. M. veiksmai – patempimas už nukentėjusiosios A. P. rankinės, siekiant ją pagrobti, kurie nebuvo baigti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (nukentėjusiajai rankinės nepaleidus ir nugriuvus) – atitinka pasikėsinimo padaryti BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – atvirą vagystę – požymius. Pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog nuteistasis L. M. pasikėsindamas pagrobti nukentėjusiosios rankinę prieš ją panaudojo fizinį smurtą, ir nepagrįstai jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą padaryti plėšimą. Todėl teismo nuosprendis keistinas, perkvalifikuojant nuteistojo L. M. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

4.7. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl nuteistojo L. M. veiksmų – patempimo už nukentėjusiosios A. P. rankinės – ši nugriuvo ir susitrenkė galvą. Tokiu būdu nukentėjusiajai buvo padarytas galvos sumušimas, dėl kurio komplikacijų 2017 m. rugpjūčio 9 d. 04.50 val. ji mirė. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugpjūčio 10 d. – 2017 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvados Nr. M 808/2017 (02) matyti, kad A. P. mirė nuo galvos sumušimo, kuris komplikavosi smegenų pabrinkimu, abipuse bronchopneumonija, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Galvos sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti dešinei jos galvos pusei kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi galimai ir vieno trauminio kontakto pasekoje. Tokie sužalojimai galėjo gautis ir A. P. griūvant bei dešine galvos puse atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar paviršius. Sužalojimų pobūdis bei medicininių dokumentų duomenys neprieštarauja tam, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2017 m. liepos 4 d., bei kitomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (t. 3, b. l. 70-77). Aplinkybės, kad dėl jo veiksmų A. P. nugriuvo ir patyrė mirtinus galvos sužalojimus, neneigia ir pats nuteistasis L. M.. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo L. M. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Teismas nurodė, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, nes darydamas nusikaltimą jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.

4.8. Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. M. nurodė, kad savo veiksmais jis siekė tik pagrobti nukentėjusiosios A. P. rankinę, tačiau jos sužaloti ar juo labiau nužudyti nenorėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: ne tik į paties kaltininko išaiškinimą, kaip jis suvokė savo atliktų veiksmų pobūdį, bet ir į nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį, jų pobūdį, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Įvertinus ir išanalizavus aptartus įrodymus (nuteistojo L. M. parodymus ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotus duomenis, nukentėjusiojo K. P., liudytojų R. J. ir E. P. parodymus, 2017 m. liepos 12 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. vaizdo įrašų apžiūros protokoluose nurodytus duomenis), atsižvelgus į tai, jog byloje patikimai nustatyta, kad nuteistasis L. M. išankstinio tikslo sužaloti ar nužudyti nukentėjusiosios A. P. neturėjo, taip pat įvertinus nuteistojo L. M. atliktus veiksmus ir jo asmenybę (būdamas jaunas, fiziškai gan tvirto sudėjimo, matydamas tvirtai į sūnaus parankę įsikibusią senyvo amžiaus nukentėjusiąją A. P., tikėjosi lengvai pagrobti jos nešamą rankinę ir vienu staigiu judesiu patempęs už nukentėjusiosios rankinės bei susidūręs su nukentėjusiosios pasipriešinimu iškart atsisakė tęsti vagystę ir pradėjo bėgti, jokių kitų veiksmų jos atžvilgiu neatliko, betarpiškai prie nukentėjusiosios net neprisilietė) galima daryti išvadą, kad jis nesuprato pavojingo nukentėjusiosios gyvybei savo veikos pobūdžio, nenumatė, kad nuo vieno patempimo už jos nešamos rankinės, ji gali griūti ir galva atsitrenkusi į asfaltą patirti mirtinus sužalojimus, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti ir numatyti. Tu­rė­ji­mas numa­ty­ti padari­nius yra ob­jek­ty­vus nusikalstamo nerūpes­tin­gu­mo kri­te­ri­jus, ku­ris nu­sta­to pa­rei­gos bū­ti at­sar­giam, da­rant atitinka­mas vei­kas, bu­vi­mą. To­kia pa­rei­ga ga­li kilti iš įsta­ty­mo, tarnybos parei­gų, profe­si­jos, anks­tes­nės veik­los, gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mo ir pan. Galėji­mas numa­ty­ti pa­da­ri­nius yra sub­jek­ty­vus nusikalsta­mo ne­rū­pes­tin­gu­mo kri­te­ri­jus, kuris nu­sta­to as­mens, tu­rin­čio atitin­ka­mą pa­rei­gą, re­a­lią ga­li­my­bę kon­kre­čio­je si­tu­a­ci­jo­je su­pras­ti daromos vei­kos pavojingu­mą bei nu­ma­ty­ti ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą kaip jo vei­kos pa­da­ri­nius. Nuteistojo L. M. pareiga byloje nagrinėjamoje situacijoje būti rūpestingam ir elgtis atsargiai kyla iš bendrų visuomeninio gyvenimo taisyklių, atsargumo normų. Tai, kad nuteistasis galėjo numatyti, jog jam patempus už nukentėjusiosios nešamos rankinės ji gali nugriūti ir mirtinai susižaloti, rodo veikos padarymo aplinkybės, t. y. tai, kad nuteistojo atliktas rankinės patempimas buvo gan stiprus (šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino nukentėjusysis K. P. bei liudytojos R. J. ir E. P.), nukentėjusioji buvo senyvo amžiaus (86 metų), nusikaltimas padarytas lauke, ant kieto asfalto grindinio. Įvertinus šias aplinkybes ir nuteistojo L. M. amžių, gyvenimišką patirtį, tai, kad jis yra normalaus protinio išsivystymo, darytina išvada, kad nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiosios gyvybei, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jų nukentėjusioji gali būti ne tik sužalota, bet ir mirti. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltei, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Dėl nuteistojo L. M. veikos kilęs padarinys – kito žmogaus gyvybės atėmimas – šiuo atveju turi būti kvalifikuotas kaip padarytas neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, o ne netiesiogine tyčia, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Nuteistojo veiksmai sudaro dviejų nusikalstamų veikų – pasikėsinimo padaryti atvirąją vagystę ir gyvybės atėmimo dėl neatsargumo – idealiąją sutaptį. Taigi, ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuteistojo L. M. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį.

4.9. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išnagrinėtų bylos įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis L. M. pasikėsino atvirai pagrobti svetimą jam nepriklausantį turtą ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui: jis, 2017 m. liepos 4 d. apie 16.30 val. prie prekybos centro „M.“, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinio įėjimo durų, būdamas apsvaigęs nuo toksinių psichiką veikiančių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas pagrobti svetimą jam nepriklausantį A. P. turtą – rankinę su joje esančiais daiktais ir pinigais, kurių vertė 3010 Eur, užpuolė nukentėjusiąją ir ranka stipriai griebė nukentėjusiosios rankinę, siekdamas užvaldyti svetimą turtą didele jėga tempė bei plėšė rankinę nukentėjusiajai iš rankų, tačiau nukentėjusiajai rankinės nepaleidus ir nugriuvus bei susitrenkus galvą, padarė jai galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinio smilkinio – pakaušio srityje, kraujosruva dešinio smilkinio – pakaušio minkštuosiuose audiniuose, dešinio smilkinkaulio – momenkaulio lūžimais, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinės kaktinės smegenų skilties, kraujo išsiliejimu į dešinę smilkininę ir dešinę kaktinę – momentinę skiltis, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi smegenų pabrinkimu, abipuse bronchopneumonija, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl ko 2017 m. rugpjūčio 9 d. 04.50 val. A. P. mirė.

4.10. Šioje byloje, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (perkvalifikavus nuteistojo L. M. padarytas nusikalstamas veikas iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 132 straipsnio 1 dalį), nuteistajam L. M. iš naujo skiriamos bausmės.

4.11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

4.12. Nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, yra apysunkis ir už jo padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimą. Tik nustačius, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, turėtų būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Nuteistasis L. M. anksčiau buvo du kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei – plėšimus ir kvalifikuotas vagystes, šioje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus ankstesniam teistumui pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendį, nuteistasis taip pat baustas administracinėmis nuobaudomis. Šios aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo L. M. asmenybę, leidžia daryti išvadą, kad jis yra linkęs nusikalsti ir nesilaikyti įstatymų reikalavimų, o už ankstesnius nusikaltimus paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Nuteistasis yra nevedęs, iki sulaikymo nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje. Jis pripažino visas esmines jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (teisiamajame posėdyje kelis kartus atsiprašė nukentėjusiojo K. P.) ir tai laikytina jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkina aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo toksinių psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinus aplinkybes, itin neigiamai apibūdinančias nuteistojo L. M. asmenybę (nepaisant jauno amžiaus jis jau du kartus teistas už didelio kiekio nusikaltimų – devynių plėšimų ir trijų kvalifikuotų vagysčių – padarymą), jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį bei padarinius (veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, reali turtinė žala nepadaryta, tačiau pasikėsinant daryti atvirąją vagystę kilo itin sunkios pasekmės – dėl neatsargumo atimta gyvybė kitam žmogui), atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, darytina išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik nuteistajam paskyrus griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis artimas BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Už nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Skiriant nuteistajam bausmę pagal BK 132 straipsnio 1 dalį be jau aptartų jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgtina ir į tai, jog ši nusikalstama veika buvo padaryta pasikėsinant daryti kitą nusikalstamą veiką, todėl nuteistajam skirtina maksimali BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta griežčiausios rūšies – laisvės atėmimo bausmė.

4.13. Kaip nurodoma BK 63 straipsnio 1 dalyje, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi atvejai, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelis nusikaltimus, numatytus skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Byloje nagrinėjamu atveju nuteistasis L. M. viena veika (griebdamas už nukentėjusiosios A. P. rankinės ir stipriai ją patempdamas) padarė du nusikaltimus – pasikėsinimą padaryti atvirąją vagystę ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, todėl šios veikos buvo padarytos esant jų idealiajai sutapčiai. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu nuteistajam L. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 132 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu griežtesne pagal BK 132 straipsnio 1 dalį paskirta bausme apimant švelnesnę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę.

4.14. Nuteistojo L. M. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

4.15. L. M. nuteistas už vieno apysunkio ir vieno neatsargaus nusikaltimų padarymą, jam skirtina bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, todėl egzistuoja formalios sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlygoms, teismas gali, bet ne privalo minėto straipsnio nuostatas taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tarp jų – į kaltininko asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą.

4.16. Nuteistasis L. M. anksčiau buvo du kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei – net devynis plėšimus ir tris kvalifikuotas vagystes, šioje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė neišnykus ankstesniam teistumui pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nuosprendį, nuteistasis taip pat baustas administracinėmis nuobaudomis, nevedęs, iki sulaikymo nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje. Jo padaryta nusikalstama veika sukėlė negrįžtamus padarinius – kito asmens gyvybės atėmimą. Įvertinus nuteistojo L. M. asmenybę, darytina išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti ir teisingumo principas nebus įgyvendintas atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju aptartos bausmių individualizavimui reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam L. M. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

4.17. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. M. neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria buvo visiškai tenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. P. pareikštas civilinis ieškinys ir jam iš nuteistojo priteisti 3024 Eur turtinei žalai atlyginti bei visiškai tenkintas civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš nuteistojo Valstybinei ligonių kasai priteisti 1807,12 Eur. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl teismas dėl minėtos nuosprendžio dalies nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti.

L. M. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

L. M. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Pripažinti L. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

L. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

L. M. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, L. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.