Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. R. nukentėjusiajai O. A. A. priteista 3 065 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė J. A. , t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2006 m. birželio mėn. 15 d. apie 21.10 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) namo kieme, asmeninio konflikto su J. A. metu, V. R. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu J. A. į galvos sritį, padarydamas J. A. galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis viršutinėje lūpoje ir liežuvyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis kairiame smegenų pusrutulyje, dėl ko J. A. po kelių valandų mirė. Po gauto į galvą smūgio J. A. nukritus ant asfalto, jam buvo padaryti odos nubrozdinimai kaktoje, nosyje ir smakre, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusioji O. A. A. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, jame išdėstytais motyvais bei paskirta bausme. Mano, jog V. R. kaltė pilnai įrodyta padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d. liudytojų parodymais bei specialisto išvada. Mano, jog V. R. sudavė jos sūnui į galvos sritį stiprų smūgį, o ne lengvai stumtelėjo. Teigia, kad sūnus nesirgo epilepsija, jam 2 grupės invalidumas buvo nustatytas po 2002-03-27 operacijos dėl onkologinio susirgimo. Tai matyti ir iš 2007-01-29 medicininių dokumentų išrašo. Taip pat nurodo, jog dėl sūnaus netekties patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, dėl ko susirgo, po laidotuvių gydėsi ligoninėje nuo depresijos, širdies sutrikimų ir kt. Jos sveikatos būklė bloga, kiek gydymas tęsis nežino. Prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį palikti galioti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

V. R. gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. R. kaltė padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų, kurie būtų padaryti ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu, nenustatyta.

V. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis tyčia nužudė J. A. ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas nurodo, jog 2006-06-15 pavakare jis su J. A. prie parduotuvės gėrė degtinę, kalbėjosi, buvo susipykę, tačiau vėl susitaikė ir toliau gėrė degtinę. Nuteistasis pripažįsta, kad alkūne stumtelėjo J. A. , dėl ko jis nukrito nuo suolo ant žemės, nes netinkamai elgėsi prie stalo. Nuteistasis taip pat pripažįsta, kad ranka nestipriai stumtelėjo J. A. į veidą, dėl ko šis neišlaikė pusiausvyros ir užkliuvęs kojomis už augančių krūmų, į juos atsirėmė nugara, paskui slysdamas nuo krūmų nukrito ant žemės. Tačiau nuteistojo nurodytų aplinkybių dėl J. A. sužalojimo nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš 2006-06-16 specialisto išvados Nr. M 839/06 (02) matyti, kad J. A. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis viršutinėje lūpoje ir liežuvyje bei kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosruvomis kairiame galvos smegenų pusrutulyje. Kraujosruvos viršutinėje lūpoje ir liežuvyje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu J. A. padaryta kietu buku daiktu paveikus lūpą bei liežuvį, tiesioginio smūginio kontakto metu. Tikėtina, kad išvardinti sužalojimai galėjo gautis suduodant kumščiu ar spiriant koja į veido dešinę pusę (t. 1, b. l. 18 - 19).

Bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas teismo medicinos specialistas L. Gogelis patvirtino, jog J. A. mirtis įvyko nuo tiesioginio smūgio jam į galvą, po nuteistojo suduoto smūgio J. A. į veidą, šis griuvo kniūpsčias be sąmonės. Jeigu J. A. po smūgio būtų buvęs sąmoningas, jis būtų griuvęs aukštielninkas. Po to, kai J. A. atgavo sąmonę, jis galėjo atlikti tam tikrus savarankiškus veiksmus (t. 2, b. l. 39). Iš liudytojo V. A. parodymų matyti, jog įvykio dieną prie parduotuvės matė geriančius vyrus, tarp kurių buvo V. R. su J. A. , kurie ginčijosi. Jis matė kaip V. R. sudavė J. A. į veidą rankos delnu ar kumščiu, dėl ko šis susvirduliavo, atsirėmė į eglutes ir krito veidu į betoną, kas vyko toliau nematė, nes išvažiavo. Iš liudytojo A. Š. parodymų teisme matyti, kad V. R. stovinčiam J. A. sudavė į veidą delnu, dėl ko pastarasis nugriuvo. Teisme šis liudytojas paaiškino, kad gerai nematė ar nuteistasis sudavė delnu ar kumščiu. Iš liudytojo V. Ž. pagarsintų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad V. R. sudavė J. A. ranka du kartus - vieną smūgį į krūtinę, o kitą į veidą, nosies sritį, dėl ko nukentėjusysis krito veidu ant asfalto, todėl jo veidas buvo kruvinas (t. 1, b. l. 82-88). Šie liudytojo V. Ž. parodymai iš esmės neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, minėtų liudytojų parodymams, nes nuteistasis pripažįsta, jog pirma alkūne sudavė J. A. į šoną, o vėliau pastūmė ranka į veidą. Apygardos teismas BPK 276 str. pagrindu pagrįstai paskelbė ir nuosprendyje vadovavosi liudytojo V. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes išnaudojo visas galimybes jį surasti ir apklausti teisme (t. 2, b. l. 44-45).

Kaip matyti iš nuteistojo ir liudytojų parodymų po apelianto suduoto smūgio į veidą J. A. kniūpsčias nukrito veidu ant asfalto ir kurį laiką gulėjo, po to atsikėlė ir pats parėjo namo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo parodymai dėl to, kaip ir kokį smūgį sudavė J. A. yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu 2006-06-16 apklaustas kaip įtariamasis V. R. parodė, kad jis ranka vieną kartą sudavė į krūtinės sritį ir dėl to J. A. nukrito veidu ant asfalto (t. 1, b. l. 125). Parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu V. R. parodė, kad kaire ranka sudavė vieną smūgį J. A. į dešinį šoną, po ko jis nugriuvo nuo suolo. Vėliau jis stovinčiam J. A. dešine ranka sudavė smūgį į veidą, dėl ko pastarasis veidu nukrito ant asfalto. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo priede esančių nuotraukų matyti, kad V. R. rodo, kaip antrą kartą J. A. sudavė kumščiu į veido dešinę pusę, dėl ko pastarasis nukrito veidu ant asfalto (t. 1, b. l. 127 - 133). 2006-06-22 V. R. apklaustas kaip įtariamasis davė analogiškus parodymus (t. 1. b. l. 137, 142). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo apklaustas kaip įtariamasis dalyvaujant gynėjui, nepažeidžiant BPK reikalavimų ir užtikrinant jo teisę į gynybą, todėl netikėti ir nesivadovauti šiais parodymais nėra jokio pagrindo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. R. nurodė, jog J. A. į veidą nesmūgiavo, o tik nestipriai pastūmė. Tačiau tokie nuteistojo parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, iš kurios matyti, kad kraujosruvos viršutinėje lūpoje ir liežuvyje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu J. A. padaryti suduodant kumščiu ar spiriant koja būtent į veido dešinę pusę. Tai atitinka nuteistojo parodymams ikiteisminio tyrimo ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 1, b. l. 127-134). Apeliacinio teismo kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas apelianto nenuoseklius parodymus vertino kritiškai teisingai ir sutinka su apygardos teismo motyvais šioje dalyje. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistojo suduotas smūgis J. A. į veidą buvo ne silpnas, kaip nurodo apeliantas, o stiprus, nuo kurio nukentėjusysis net trumpam prarado sąmonę. Tai, kad smūgis į veidą buvo stiprus patvirtina ir liudytojų parodymai, jog J. A. nugriuvus ant asfalto, jie matė kraują, kuris bėgo jam iš nosies. Tai patvirtina ir įvykio vietoje rastos, dėmės panašios į kraują (t. 1, b. l. 2-3).

Apeliantas nurodo, jog J. A. mirė ne iškarto jam pastūmus, bet 2006-06-16 apie 4.30 val. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog J. A. kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu padarytas paros laikotarpyje prieš mirtį, o kraujosruvos viršutinėje lūpoje ir liežuvyje padarytos 1 - 6 val. prieš mirtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. R. smūgį į veido sritį sudavė 2006-06-15 apie 21.10 val., o J. A. mirė 2006-06-16 apie 4-6 val. (t. 1, b. l. 15-18-20). Teisėjų kolegijos nuomone, tai neprieštarauja bylos aplinkybėms ir teismo medicinos specialisto išvadai, nes kraujo išsiliejimas į galvos smegenis išsivystė kelių valandų laikotarpyje (t. 2, b. l. 39). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent V. R. veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. J. A. mirtimi.

Apeliantas taip pat mano, kad teismo medicinos specialisto išvada yra tikimybinė, nes nepaaiškinti visi J. A. sužalojimai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog specialistas nėra kompetentingas atsakyti, kas padarė nustatytus sužalojimus nukentėjusiojo kūne, apie tai sprendžia teismas vertindamas visus byloje surinktus įrodymus. Išvados 5 p. nurodyta, kad J. A. padaryta ne mažiau kaip 4 trauminiai sužalojimai. Tuo tarpu V. R. teigia, jog jis J. A. pastūmė ranka į veidą tik vieną kartą, todėl lieka neaišku, kas padarė dar tris sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog minėtos specialisto išvados 5 p. iš tikrųjų yra nurodyta, jog sužalojimai J. A. padaryti ne mažiau kaip 4 (keturiais) trauminiais poveikiais. Tačiau tos pačios išvados 4 p. yra nurodyta sužalojimų pobūdis, lokalizacija, mechanizmas ir eiliškumas. Todėl darytina išvada, kad vienu trauminiu poveikiu buvo padaryta kraujosruvos viršutinėje lūpoje ir liežuvyje, dėl ko prasidėjo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju galvos smegenų pusrutuliu; kitu trauminiu poveikiu buvo padaryti odos nubrozdinimai kaktoje, nosyje ir smakre, kurie atsirado po suduoto smūgio nukentėjusiajam krentant ir atsitrenkiant į veidu į asfaltą; dviems trauminiais poveikiais padaryta poodinės kraujosruvos krūtinėje ir kairėje šlaunyje. Tačiau tik vienas trauminis poveikis buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, o kiti neturi jokios reikšmės J. A. mirčiai. Tai, kad J. A. mirė paros bėgyje nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, jokios reikšmės veikos kvalifikacijai neturi. Svarbu yra tai, kad V. R. padaryti sužalojimai buvo priežastiniame ryšyje su J. A. mirtimi. Kita vertus, nuteistasis apeliaciniame skunde tik abejoja teismo medicinos specialisto išvada, tačiau nepateikia įtikinamų, nenuginčijamų ir išvadoje nurodytus faktus paneigiančių argumentų. Byloje nėra jokių duomenų, kad J. A. nurodytu laiku ir aplinkybėmis būtų sumušę kiti, šioje byloje nenustatyti asmenys nukentėjusiajam grįžtant namo po to, kai nuteistasis jį sumušė. Byloje nėra jokių duomenų, jog sumuštas J. A. būtų su kuo nors kitu konfliktavęs. Tokių duomenų nepateikia ir nuteistasis. Iš nukentėjusiosios A. O. A. parodymų matyti, kad grįžusi namo sūnų jau rado gulintį lovoje. Todėl nėra pagrindo aiškintis, jog nebuvo nustatyta ką J. A. veikė ir kaip parėjo namo po sumušimo.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog ant J. A. kūno rasti ne tik švieži sužalojimai, bet 3 - 6 dienų senumo sužalojimai ant krūtinės ir šlaunies, tačiau teismas šių sužalojimų neįvertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie sužalojimai pagal jų padarymo laiką nesutampa su įvykio aplinkybėmis, todėl nėra su juo susiję, juo labiau nėra J. A. mirties priežastimi. Todėl jų atsiradimo kilmę ir aplinkybes tirti nėra būtinybės, nes jie neturi jokios reikšmės bylai ir nuteistojo veikos kvalifikavimui. Tai, kad J. A. konstatuotos kraujosruvos viršutinėje lūpoje, liežuvyje ir odos nubrozdinimai veide yra nevienodo senumo paaiškinama tuo, jog J. A. po sumušimo galėjo griūti ir tokiu būdu pasidaryti nubrozdinimus veide. Tokį šių nubrozdinimų atsiradimo mechanizmą paaiškino teisme ir specialistas L. Gogelis (t. 2, b. l. 39). Tačiau akivaizdu, kad nubrozdinimai J. A. veide nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi ir neturi jokios reikšmės nuteistojo veikos kvalifikavimui ar įrodymų vertinimui.

Apeliantas pažymi, kad specialisto išvadoje nieko nepasakyta, kokią įtaką J. A. mirčiai turėjo epilepsijos priepuoliai bei invalidumas. Teismo medicinos specialistas L. Gogelis apygardos teisme parodė, jog J. A. nebuvo sukandęs liežuvio, o epilepsija šiuo atveju jokios įtakos jo mirties priežasčiai neturėjo, taip pat atmetė galimybę, jog sužalojimai, kurie buvo mirties priežastimi, buvo padaryti nukentėjusiajam griūvant (t. 2, b.l. 39). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog J. A. sirgo epilepsija. Priešingai, iš nukentėjusiosios O. A. A. paaiškinimo matyti, kad sūnus J. A. epilepsija nesirgo. Nuteistojo skundo argumentas, neva J. A. galėjo susižaloti pats atsitrenkdamas į kietą buką daiktą, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, teismo medicinos specialisto išvadai. Byloje nėra jokių duomenų, kad J. A. mirties priežastimi buvo kokie nors kiti jo sveikatos sutrikimai ar kitų ligų komplikacijos, jo invalidumas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra tik deklaratyvūs, tačiau nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Specialisto išvadoje nurodytos kraujosruvos krūtinėje ir kairėje šlaunyje, kurios galėjo būti padarytos 3 - 6 paras prieš J. A. mirtį, kurias neva galėjo pasidaryti pats nukentėjusysis, yra tik tikimybinės ir nepagrįstos jokiais kitais bylos duomenimis.

Iš byloje esančių J. A. nuotraukų matyti, kad ant jo veido yra kraujas, nors jo motina ir liudytoja R. A. nurodė, jog apie 21.30 val. nuo veido kraują nuplovė ir paguldė nukentėjusįjį miegoti. A. O. A. apie 24 val. apžiūrėjo sūnų, tačiau sūnaus veidas vėl buvo kraujuotas, nes jis buvo ištekėjęs iš nosies. Akivaizdu, kad kraujas ant J. A. veido atsirado dėl to, kad jis buvo sumuštas ir sužalotas, jam grįžus namo kraujavo iš nosies. J. A. radus nebegyvą, ant jo veido buvo kraujo, kuris taip pat buvo ištekėjęs iš nosies. Todėl akivaizdu, kad kraujo ant mirusio J. A. veido buvimas yra logiškai paaiškinamas, susiejant tai su faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog J. A. nužudė tyčia, kadangi jis neturėjo tikslo nei žudyti, nei sužaloti jį, nes jo santykiai su J. A. buvo geri, su juo niekada nekonfliktavo. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog apygardos teismo išvada, jog V. R. nužudė J. A. netiesiogine tyčia yra teisinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė už nu­žu­dy­mą pa­gal BK 129 str. ky­la ta­da, kai žmo­gaus gy­vy­bė at­ima­ma vei­kiant tie­sio­gi­ne ar ne­tie­sio­gi­ne ty­čia. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad jis sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui ir no­rė­jo ją at­im­ti. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti. Są­mo­nin­gas lei­di­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju reiš­kia kal­ti­nin­ko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. V. R. , suduodamas J. A. į veidą smūgį, sukėlusį jo mirtį, nenorėjo ir nesiekė jo mirties, tačiau suprasdamas, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik J. A. sveikatai, bet ir gyvybei, buvo abejingas galimoms pasekmėms - žmogaus mirčiai. Tai patvirtina nuteistojo elgesys po J. A. suduoto smūgio, nes pastarajam nesuteikęs medicininės pagalbos, išvažiavo namo. Antra, iš nukentėjusiosios A. O. A. parodymų matyti, kad po konflikto jai paklausus nuteistojo „kodėl sumušė jos sūnų“, šis ją išvadino necenzūriniais žodžiais ir pagrasino, jog „sūnų visai pribaigs“. Akivaizdu, kad nuteistasis būdamas suaugęs ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties bei normalaus protinio išsivystymo, smūgiuodamas į gyvybei svarbų organą - galvą, negalėjo nesuprasti, jog tokia jo veika yra pavojinga žmogaus gyvybei, jog nuo tokių veiksmų J. A. gali mirti. Savaime suprantama, kad V. R. tai suprato, tačiau buvo visiškai abejingas galimoms savo veikos pasekmėms - žmogaus mirčiai. Šie nuteistojo veiksmai iš dalies buvo sąlygoti ir išgerto alkoholio (t. 1, b. l. 155). Tai, kad nuteistojo ir nužudytojo J. A. tarpusavio santykiai buvo geri, nekonfliktiški neturi reikšmės nustatant kaltės formą. Todėl nuteistojo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.). Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo veiką iš BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo priteistu civilinio ieškinio dydžiu ir nurodo, kad teismas nesivadovavo protingumo kriterijumi. Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir CK 6.282 str. nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kauno apygardos teismas iš V. R. priteisė nukentėjusiajai O. A. A. 3 065 Lt turtinei žalai ir 50 00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš skundo, nuteistasis neginčija priteistos turtinės žalos dydį, todėl šioje dalyje nuosprendis neperžiūrimas. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas neturtinę žalą atsižvelgė į sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus, nukentėjusiosios sveikatos būklę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš V. R. priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto konkrečių argumentų, kuriems esant civilinis ieškinys dėl neturtinės žalo atlyginimo turėtų būti atmestas ar sumažintas. Apeliantas nesutinka su priteisto civilinio ieškinio dydžiu ir tik retoriškai nurodo protingumo kriterijų, tačiau jokių įtikinamų argumentų nepateikia. Teisėjų kolegijos nuomone, priteistos neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per didelis arba neteisingas, todėl jo panaikinti ar sumažinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. R. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, jo kaltę. Nusikaltimas padarytas dėl kilusio konflikto su nukentėjusiuoju iš pykčio. V. R. anksčiau neteistas, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nors teismas skirdamas bausmę atkreipė dėmesį ir atsižvelgė į tai, kad žuvusysis netinkamai ir provokuojančiai elgėsi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus svarbius bausmės skyrimui faktorius, V. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę švelnesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas, skirdamas V. R. bausmę teisingai taikė baudžiamojo įstatymo numatytas bausmių skyrimo nuostatas ir paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, jos mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.