- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-20
- Bylos Nr.
- P-70-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00376-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Artūras Drigotas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-597/2014 pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. J. (toliau – pareiškėjas) padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (10.1)S-16002 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2144 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija), į draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1984 m. kovo 12 d. iki 1987 m. birželio 5 d. įskaitant atlyginimą, gautą užsienio valiuta, nurodytą susivienijimo „Technointorg“ išduotoje pažymoje Nr. 24B-197-3, ir už visą praėjusį laikotarpį nuo 2002 m. spalio 8 d. atlyginti susidariusią žalą (nepriemoką); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Kauno skyriaus, 13 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius, apskaičiuodamas senatvės pensiją už tarnybinės komandiruotės laikotarpį nuo 1984 m. kovo 12 d. iki 1987 m. birželio 5 d., atsisakė į draudžiamąsias pajamas įtraukti darbo užmokestį, gautą Didžiosios Britanijos svarais sterlingų, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Pensijų mokėjimo nuostatai, Nuostatai), 32 dalimi ir 5 priedo 22 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta yra asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjas teigė, kad nuo darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta, pagal tuo metu galiojusias taisykles (TSRS Ministrų Tarybos valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto 1974 m. gruodžio 25 d. nutarimu Nr. 365 (D) patvirtintos Tarybinių darbuotojų darbo sąlygų užsienyje taisyklės (toliau – ir 1974 m. Taisyklės)), buvo mokami socialinio draudimo įnašai. Pagal 1974 m. Taisyklių 42 punktą „SSSR įstaigų užsienyje socialiniam draudimui darbuotojų, išsiųstų iš SSSR, o taip pat priimtų į darbą ten į etatines pareigas, iš jų šeimos narių tarpo, atitinkamos ministerijos ir žinybos sumoka SSSR centralizuota tvarka draudimo įmokas tais procentais, kurie yra nustatyti SSSR Vyriausybės nuo darbo užmokesčio sumos, kuri išmokama nurodytiems darbuotojams tarybine ir užsienio valiuta“. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius nenurodė teisės akto, kuris numato, kad iki 1991 m. birželio 1 d. neturėjo būti skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta, nieko nepasisakė apie 1974 m. Taisykles ir nepaaiškino, kodėl jos negali būti taikomos įtraukiant į draudžiamąsias pajamas pareiškėjo darbo užmokestį, gautą užsienio valiuta, nuo kurio buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Iki 1995 m. gruodžio 13 d. darbo užmokestis, gautas užsienio valiuta, buvo laikomas draudžiamosiomis pajamomis, nes Vyriausybė 1995 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1526 pakeitė Pensijų mokėjimo nuostatus ir jų 23 (dabartiniame 32) punkte nustatė, kad pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos į draudžiamąsias pajamas. Tik nuo šios datos darbo užmokestis, gautas užsienio valiuta, nebėra draudžiamosios pajamos. Tai patvirtina, kad VSDFV Kauno skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo senatvės pensiją, pažeidė teisės akto negaliojimo atgal taisyklę, dėl to už 1984–1987 m. laikotarpį pareiškėjas gauna neteisėtai sumažintą senatvės pensiją. Dabartinis Pensijų mokėjimo nuostatų 32 punktas ta apimtimi, kurioje numatyta, kad „pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos į draudžiamąsias pajamas“, ir šių nuostatų 5 priedo 22 punktas ta apimtimi, kurioje numatyta, kad „nuo apmokėjimo už darbą užsienyje užsienio valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje ar tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu, neturėjo būti priskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Be to, pareiškėjui draudžiamosios pajamos, neįtraukiant darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta, buvo sumažintos ne įstatymu, o paminėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 1526. 1984–1987 m. pareiškėjas negalėjo žinoti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1526 nuo 1995 m. priims sprendimą nebeskaičiuoti darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta, nors nuo jo ir buvo priskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, į draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų valdžios institucijų darbuotojų veiksmų jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nes institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Neturtinę žalą pareiškėjas patyrė dėl pažeminimo, nes įstaigos, kurioms pavestas Lietuvos Respublikos piliečių pensinis aprūpinimas, klaidinančiai interpretuoja teisės aktus ir kaltina jį noru neteisėtai gauti padidintą senatvės pensiją, nekonkrečiai atsakinėja į pareiškėjo prašymuose keliamus klausimus, nepaaiškina, kaip jis nurodytu laikotarpiu galėjo pats socialiai draustis. Tai, pareiškėjo manymu, nesuderinama su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (10.1)S-16002 ir VSDFV 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2144 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiais sprendimais pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teisinis pagrindas senatvės pensijos skyrimui ir apskaičiavimui yra pensijos skyrimo dieną galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai, t. y. skiriant senatvės pensiją vadovaujamasi teisės į šią pensiją atsiradimo momentu galiojančiais Pensijų įstatymu ir Pensijų skyrimo nuostatais, todėl, nepasikeitus tam tikroms Pensijų įstatymo ir Pensijų skyrimo nuostatų teisės normoms, perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, įskaičiuojant pajamas, gautas 1984 m. kovo 11 d.–1987 m. birželio 5 d. laikotarpiu užsienio valiuta, nėra teisinio pagrindo.
Iš nagrinėjamos bylos, taip pat pridėtos administracinės bylos Nr. I-629-413/2006 dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia VSDFV Kauno skyriaus 2002 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 3507 jam paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo įvertinant jo pajamas užsienio valiuta už darbą užsienyje 1984–1987 m.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog įstatymai nenumato VSDFV Kauno skyriui pareigos perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos dydį, įvertinant jo 1984–1987 m. pajamas invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje, jau yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, kuriuo pareiškėjo skundas dėl atsakovo įpareigojimo perskaičiuoti jo senatvės pensijos dydį, įvertinant 1984–1987 m. invaliutiniais rubliais gautas pajamas, atmestas kaip nepagrįstas. Šiame sprendime teismas nustatė, kad pareiškėjas 1984–1987 m. laikotarpiu tarnybinės komandiruotės užsienyje metu gaudavo atlyginimą invaliutiniais rubliais. Pagal Pensijų įstatymu (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio įstatymo Nr. I-549 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nuo 2005 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-209 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto) nustatytą teisinį reglamentavimą, į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pagal Nuostatų 31 punkto (iki 2005 m liepos 1 d. galiojusios redakcijos 23 punkto 1 pastraipa) taisyklę, asmens pajamos, nuo kurių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos šių Nuostatų 5 priede. Nuostatų 5 priedo „Asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“ 22 punkte nurodytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu. Nuostatų 32 punkte (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 23 punkto 2 pastraipa) nustatyta, kad į asmenų, dirbusių buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos (administracinė byla Nr. I-629-413/2006).
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas nagrinėjamoje byloje skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 21 d. ir dėl VSDFV 2013 m. balandžio 4 d. sprendimų, kuriais jam buvo atsisakyta perskaičiuoti senatvės pensiją, įtraukiant į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą užsienio valiuta (minėtoje administracinėje byloje buvo prašoma įtraukti į draudžiamąsias pajamas atlyginimą, gautą invaliutiniais rubliais) už darbą užsienyje 1984–1987 m., remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš dalies tomis pačiomis teisės aktų normomis, kaip ir administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006, bei siekia to paties tikslo – senatvės pensijos perskaičiavimo, tik nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į jo pajamų užsienio valiuta, o išnagrinėtoje byloje – į jo pajamų invaliutiniais rubliais už darbą užsienyje gavimo 1984–1987 m. faktą. Pensijų skyrimo nuostatų 5 priedo 22 punktas numato analogišką teisinį reguliavimą dėl apmokėjimo už darbą užsienio valiuta, kaip ir dėl invaliutinių rublių (prie asmens pajamų, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1999 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, priskiriamas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. I-629-413/2006 proceso dalyviai buvo tie patys, bei vadovaudamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 nustatytų faktų iš naujo įrodinėti šioje byloje nereikia, o jų teisinis įvertinimas pagal Pensijų įstatymą bei Pensijų mokėjimo nuostatus yra išdėstytas įsiteisėjusiame teismo sprendime (administracinė byla Nr. I-629-413/2006).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad teisinis pagrindas pensijos skyrimui ir apskaičiavimui yra pensijos skyrimo dieną galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai, t. y. skiriant senatvės pensiją vadovaujamasi teisės į šią pensiją atsiradimo momentu galiojančiais Pensijų įstatymu ir Pensijų skyrimo nuostatais, o ne sovietmečiu galiojusiais teisės aktais ir jų išaiškinimais (pareiškėjo minimomis 1974 m. Taisyklėmis). Konstatavo, kad dėl šių priežasčių VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus bei VSDFV atsisakymas, nepasikeitus tam tikroms Pensijų įstatymo ir Nuostatų teisės normoms, perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją, į draudžiamąsias pajamas už 1984 m. kovo 12 d.–1987 m. birželio 5 d. laikotarpį įskaitant atlyginimą, gautą užsienio valiuta, yra teisėtas ir pagrįstas.
Konstatavęs, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus ir VSDFV veiksmų neteisėtumo faktas (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) nenustatytas, jų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas pareiškėjo prašymą priteisti 13 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), atsižvelgęs į ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Pensijų skyrimo nuostatų 5 priedo 1–23 punktuose pateiktą sąrašą pajamų rūšių, nuo kurių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pažymėjo, kad asmens draudžiamųjų pajamų klausimai yra sureglamentuoti Pensijų įstatyme, o Vyriausybės patvirtintuose Pensijų mokėjimo nuostatuose numatyta jų skaičiavimo tvarka, kuri nagrinėjamam ginčui taikytinų Pensijų įstatyme įtvirtintų teisės normų nekeičia ir naujų nesukuria. Teismas taip pat nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Pensijų mokėjimo nuostatai ta apimtimi, kuria numatyta, kad pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos į draudžiamąsias pajamas, atitinka Konstitucijos 52 straipsnį, nes senatvės pensija pareiškėjui yra paskirta ir mokama, o darbo užmokesčio, gauto užsienio valiuta, neprilyginimas draudžiamosioms pajamoms jokios įtakos asmens teisei į senatvės pensiją neturi. Be to, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3059/2011.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2013 m. vasario 21 d. VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus ir 2013 m. balandžio 4 d. VSDFV sprendimų teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, patikrinęs bylą, konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (10.1)S-16002 pareiškėjo prašymo dėl pensijos perskaičiavimo, įskaitant pajamas, gautas 1984–1987 m. užsienio valiuta, į draudžiamąsias pajamas, nusprendė nenagrinėti Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 (toliau – ir Taisyklės), 13 punkto pagrindu.
Taisyklių 13 punkte, kurio pagrindu atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, numatyta, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Fondo administravimo įstaigą tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Nepaisant to, kad atsakovas savo 2013 m. vasario 21 d. sprendime nurodė, jog jis skundžiamas ne Taisyklių 46 punkto, o Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka, iš skundžiamo akto turinio matyti, kad atsakovas pareiškėjo prašymo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo iš esmės nenagrinėjo. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad apie senatvės pensijos apskaičiavimo tvarką pareiškėjas jau buvo informuotas 2005 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (13.36)-10.V.S-4789 ir 2007 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (13.95)10.V.S-14851. Taip pat akcentavo, kad Pensijų mokėjimo nuostatų priedas dėl asmens pajamų, nuo kurių iki VSD įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos draudimo įmokos, nėra pakeistas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad visais pareiškėjo prašymais ir skundais (minėta, kad pareiškėjas į institucijas, atsakingas už senatvės pensijų apskaičiavimą, dėl jo senatvės pensijos perskaičiavimo kreipėsi ne kartą) buvo siekiama iš esmės vieno dalyko – perskaičiuoti pensiją invaliutiniais rubliais arba užsienio valiuta, gautą apmokėjimą priskiriant draudžiamosioms pajamoms. Kauno apygardos administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 konstatavo, jog įstatymai nenumato VSDFV Kauno skyriui pareigos perskaičiuoti pareiškėjo senatvės pensijos dydį, įvertinant jo 1984–1987 m. pajamas invaliutiniais rubliais ar užsienio valiuta už darbą užsienyje. Taigi, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas laikė, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. prašymu (pagal gavimo datą) kreipęsis į VSDFV Kauno skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių dėl jo senatvės pensijos perskaičiavimo kreipėsi dėl to paties klausimo, kuris jau buvo išnagrinėtas. Nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjektas savo priimtais sprendimais įgyvendino Taisyklių 13 punktą, t. y. konstatavo, kad yra priimti galutiniai administraciniai sprendimai, kurių teisėtumas yra patikrintas administraciniame teisme, todėl nenagrinėjo prašymų iš naujo, t. y. nepriėmė naujų administracinių sprendimų.
Teismas pažymėjo, kad paminėtų Taisyklių 13 punkte numatyta, jog prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Fondo administravimo įstaigą tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Iš šios normos matyti, kad toks tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais.
Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo 2013 m. sausio 28 d. (pagal gavimo datą) prašymas laikytinas pakartotiniu kreipimusi, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju teismui svarbu ištirti tik tai, ar pakartotinai pareiškėjui kreipiantis į VSDFV Kauno skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių dėl pensijos perskaičiavimo nebuvo naujų aplinkybių ar pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuris leistų spręsti, jog viešojo administravimo subjektas turėjo svarstyti ginčijamą klausimą iš naujo ir priimti sprendimą atsižvelgdamas į naujas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1209/2013). Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, kuriame prašė perskaičiuoti jo senatvės pensiją įvertinant pajamas, gautas 1984–1987 m. užsienio valiuta – Didžiosios Britanijos svarais sterlingų – grindė 1974 m. gruodžio 25 d. TSRS Ministrų Tarybos valstybinio darbo ir darbo užmokesčio klausimų komiteto nutarimu Nr. 365 (D) patvirtintu Tarybinių darbuotojų darbo sąlygų užsienyje taisyklių patikslinimu. Pažymėtina, kad 1974 m. Taisyklės jau buvo nagrinėjamos kartu su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. P146-131/2011 ir dėl jų pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos 1974 m. Taisyklės jau egzistavo administracinės bylos Nr. I-629-413/2006 nagrinėjimo metu, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su jomis susipažinti ir, esant reikalui, remtis nagrinėjant bylą iš esmės. Toje byloje konstatuota ir tai, kad pareiškėjas, jo paties teigimu, apie 1974 m. Taisykles sužinojo iš interneto, taigi objektyviai jis ir anksčiau, bylos nagrinėjimo iš esmės metu, turėjo galimybę susipažinti su 1974 m. Taisyklių turiniu. Taigi teismas nusprendė, kad 1974 m. Taisyklės jau egzistavo ir nagrinėjant ankstesnius pareiškėjo prašymus bei atsakovui priimant 2005 m. rugpjūčio 29 d. raštą Nr. (13.36)-10.V.S-4789 ir 2007 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. (13.95)10.V.S-14851, jos buvo prieinamos tiek pareiškėjui, tiek atsakovui, todėl nelaikytinos naujomis aplinkybėmis, kurios gali būti pagrindas viešojo administravimo subjektui priimti naują sprendimą Taisyklių 13 punkto pagrindu.
Nusprendęs, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius pagrįstai atsisakė nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą, teismas konstatavo, jog įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pensiją nėra pagrindo, todėl šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas taip pat atmetė ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą. Konstatavus, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-iasis pensijų skyrius ir VSDFV, priimdami skundžiamus sprendimus, veikė teisėtai, nėra vienos iš būtinų viešosios atsakomybės (CK 6.271 str.) sąlygų – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nurodė, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas nusprendė, jog nutarus, kad ginčas nagrinėjamoje byloje yra jau išspręstas ir viešojo administravimo subjektas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus, nėra pagrindo svarstyti galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Dėl išdėstytų aplinkybių teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nors jį pagrindė neteisingais motyvais. Pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo atsisakymo atlikti veiksmus teisėtumą, nors turėjo patikrinti, ar pagrįstai buvo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjo kreipimąsi. Tačiau teismas rėmėsi administracinėje byloje Nr. I-629-413/2006 nustatytomis aplinkybėmis, todėl konstatavo, kad ginčijami VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimai yra teisėti. Atsižvelgęs į tai, teismas nematė pagrindo panaikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurį paliko galioti šioje nutartyje išdėstytais motyvais.
IV.
Pareiškėjas 2015 m. kovo 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-597/2014, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10, 12 punktais, taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai (ABTĮ 81 str.), ištyrė ne visus įrodymus, jog Pensijų mokėjimo nuostatų 32 dalis ir šių nuostatų 5 priedo 22 dalis prieštarauja Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui, todėl senatvės pensija apskaičiuota neteisingai. Jam yra padaryta moralinė ir materialinė žala (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pateiktų 1974 m. Taisyklių 42 dalis, nurodanti, kad nuo apmokėjimo už darbą, gauto užsienio valiuta, buvo mokamos draudžiamosios pajamos, yra objektyvus įrodymas (ABTĮ 81 str.). Nagrinėjant bylą jam nebuvo žinomas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimo projekto 1995 m. lapkričio 20 d. Nr. 1-2144 turinys, ir yra naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Atsakovas spręsti problemą paliko pačiam pensininkui ir nesikreipė pagalbos į kompetentingas institucijas, kurios rengė Pensijų mokėjimo nuostatų pakeitimų projektus ir teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei juos tvirtinti, neįvertinusios 1974 m. Taisyklių 42 dalies taip, kaip nurodo Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 56 straipsnio 3 dalis. Prašymas teismui dėl atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (10.1)S-16002 panaikinimo nėra pakartotinis prašymas. Sprendimas, priimtas vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies pagrindu, yra niekinis, o administracinė byla gali būti atnaujinta pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3040/2012 ir 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-597/2014 prieštarauja vienai kitai.
2. Peržiūrėdamas dokumentus, 2015 m. vasario 9 d. pastebėjo, kad procesas šioje administracinėje byloje gali būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Nuo to laiko praėjo vienas mėnuo ir 8 dienos. Tai yra mažiau nei trys mėnesiai (ABTĮ 156 str. 1 d.). Skaičiuojant proceso atnaujinimo terminą nuo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties įsiteisėjimo dienos praėjo keturi mėnesiai. Tai yra daugiau negu trys mėnesiai. Tuo atveju proceso atnaujinimo terminas yra praleistas.Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, dėl svarbių priežasčių praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Praėjo keturi mėnesiai. Tai yra mažiau už metus. Yra senas žmogus, todėl buvo didelis darbas parengti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Daug laiko sugaišo peržiūrėdamas teisės aktus, VSDFV Kauno skyriaus ir suinteresuotų asmenų sprendimus ir fiziškai nesugebėjo tai atlikti per trijų mėnesių laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.
ABTĮ 156 straipsnis nustato prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminus: prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (1 d.); asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 d.); prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (3 d.).
Proceso atnaujinimo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės prašo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10, 12 punktais. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktų pagrindu paprastai paduotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. lapkričio 17 d. (ABTĮ 145 str.). Susipažinęs su priimtu teismo procesiniu sprendimu, pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti nutartį dėl materialinės teisės normų pažeidimo ir atitikimo administracinių teismų praktikai. 2015 m. kovo 17 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo paminėtais pagrindais, pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą. Šiuo atveju yra praleistas nurodytas terminas ir prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Remiantis bylos duomenimis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1995 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. 1-2144 buvo pateiktas dar iki apeliacinės instancijos teismui priimant procesinį sprendimą.
Kaip nurodyta, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, praleistas terminas iš esmės gali būti atnaujintas, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Jis buvo nepakankamai rūpestingas. Elgdamasis atidžiau, apdairiau galėjo laiku kreiptis į teismą. Objektyvių aplinkybių, pateisinančių praleistą terminą, nenustatyta.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-597/2014 pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.