Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant pareiškėjui A. Č., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. Č. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-9) ir atsikirtime į atsiliepimą (b.l. 26-27) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2013 m. gruodžio 23 d. atliko bausmę 1 –ojo lokalinio sektoriaus 5 ir 6 būriuose. Tvirtino, kad gyvenant 6 būrio 64 brigadoje buvo pažeista vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto norma, dėl vietos trūkumo buvo neįmanoma pailsėti, tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Šioje gyvenamojoje patalpoje gyveno apie keturis metus. Dėl nuolatinės įtampos pareiškėjas tapo irzlus, nervingas, greitai užsiplieskiantis. Dėl netinkamo pareigūnų elgesio dažnai su jais susibardavo, už tai būdavo talpinamas į kamerų tipo patalpas ir drausmės grupę. Šiose gyvenamosiose patalpose taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas, drausmės grupėje dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko oro, tvyrojo prakaito kvapas. Pažymėjo, kad kamerose buvo šalta, drėgna ir tamsu. Kalinimo sąlygas 1 –jame lokaliniame sektoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas laikė kankinančiomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, pareiškėjo garbę ir orumą. Tvirtino, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, nustatantis vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, nes Europos žmogaus teisių teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 3 kv.m. atskaičius baldų užimamą plotą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, kuriuos įvertino 20 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas prašė netaikyti jo reikalavimui ieškinio senaties termino, nurodydamas, kad jis nėra advokatas, todėl negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o Pravieniškių PN-AK administracija nepranešė jam apie pažeidžiamas teises. Nurodė, kad 2016 m. du kartus kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau jo skundai nebuvo priimti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 15-19 ) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2009 m. sausio 27 d. Pataisos įstaigoje išlikę duomenys tik apie tai, kad pareiškėjas Pravieniškių PN - AK direktoriaus 2009 m. liepos 21 d. įsakymu paskirtas gyventi į 6 būrio 64 brigadą, 2013 m. kovo 28 d. įsakymu – į 2 būrio 23 brigadą, 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu paskirtas gyventi į 10 būrio 101 brigadą ir 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymu paskirtas į 2 būrio 23 brigadą. Duomenų apie kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose vietose kalėjusių asmenų skaičių pateikti negali, nes tokie duomenys nekaupiami ir nesisteminami. Tvirtino, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, bloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pabrėžė, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nes nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę galėjo vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti bendruose renginiuose ir pan. Į Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltos neigiamos įtakos pareiškėjo psichinei sveikatai jis nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. (b.l. 20-21).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. gruodžio 23 d. jį kalinant netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos normų reikalavimus.

Atsakovo atstovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Akivaizdu, kad sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, kad atsakovo atstovas jam nesuteikė informacijos apie jo teisių pažeidimus, apie kuriuos, nebūdamas advokatu, jis negalėjo žinoti, laikomi nepagrįstais.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jautėsi kankinamas, patyrė ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 22 d. (b.l. 11), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog sužinojęs apie pažeistas teises du kartus 2016 metais kreipėsi į teismą, tačiau jo skundai nebuvo priimti.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog 2016 m. gegužės 9 d. ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. Kauno apygardos administraciniame teisme buvo gauti pareiškėjo skundai atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, nepašalinus skundų trūkumų teismo nustatytais terminais, jo skundai Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimis pripažinti nepaduotais ir jam grąžinti (administracinės bylos Nr. I-3098-402/2016 ir Nr. I-1959-422/2016).

ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą pareiškėjas teismui padavė tik 2016 m. gruodžio 22 d., t.y. po dviejų mėnesių nuo jo antrojo skundo grąžinimo jam dienos (2016 m. spalio 13 d.). Pareiškėjas nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių laiku pašalinti aukščiau nurodytų skundų trūkumus, taip pat pateisinančių beveik dviejų mėnesių delsimą paduoti naują skundą teismui, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl jo nurodyta aplinkybė dėl ankstesnių bandymų realizuoti teisę į teisminė gynybą negali būti pripažinta svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, negalėdamas savarankiškai paduoti ABTĮ 24 ir 25 str. reikalavimus atitinkančio skundo teismui ir neturėdamas pakankamai lėšų samdyti advokatą, turėjo galimybę pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba teisės aktų nustatyta tvarka kreipdamasis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 21 d., todėl atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytina ieškinio senatis. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d. atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d.

Byloje esanti Pravieniškių PN-AK 2017 m. sausio 12 d. pažyma „Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus“ (b.l. 23) patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 12 d. pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda - patalpinti į kamerų tipo patalpas 2 mėn., todėl tikėtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpose. Skunde pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl per mažo kamerų tipo patalpų kamerų gyvenamojo ploto, netinkamo apšvietimo, temperatūros, santykinės oro drėgmės.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Nors ir buvo įpareigotas (b.l. 2), tačiau atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, leidžiančių nustatyti, kokioje kamerų tipo patalpų kameroje kalėjo pareiškėjas, taip pat apskaičiuoti kameroje jam tekusią gyvenamojo ploto normą ginčui aktualiu metu, kameros fizikinių parametrų atitiktį HN 76:2010 23 ir 26 punktų reikalavimams.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl, šiai institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų teko Pravieniškių PN-AK, tačiau minėta institucija įrodymų, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK 2013 m. gruodžio 21-22 dienomis kamerų tipo patalpų kameroje nebuvo pažeisti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 ¹.2. punkto bei Higienos normos HN 76:2010 6 p., 23 ir 26 p. reikalavimai nepateikė, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos bei higienos reikalavimų pažeidimų lieka nepaneigti.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN –AK 2013 m. gruodžio 22-23 dienomis, pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, neužtikrino pareiškėjo teisės aktais nustatytų asmenų kalinimo sąlygų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnai su nuteistaisiais elgėsi netinkamai, todėl dažnai su jais konfliktuodavo, dėl ko jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos, patalpinant į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punkte nurodyta, kad tarpusavio santykiai tarp pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų grindžiami abipusės pagarbos principu.

Pareigūnai, atlikdami tarnybą turi bendrauti laikydamiesi Kalėjimų departamento prie LR TM ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo pareigūnų elgesio bei jam nepagrįstai skirtų drausminių nuobaudų yra abstrakčios, lakoniškos ir nepakankamai detalizuotos. Pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų, jų netinkamo elgesio atvejų, datų, preliminarių duomenų apie nutarimus, kuriais jam nepagrįstai buvo skirtos drausminės nuobaudos (kada ir už ką buvo priimtas nutarimas ir pan.), taip pat nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl konkretaus netinkamo pareigūnų elgesio, jam skirtos drausminės nuobaudos pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo pareigūnų elgesio ir jam nepagrįstai skirtų drausminių nuobaudų, todėl šiame kontekste negalimas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimas.

Byloje esanti Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2017 m. sausio 30 d. pažyma Nr. 73(1)-22 patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų poveikio jo psichinei sveikatai nesikreipė (b.l. 24), todėl akivaizdu, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo kameros gyvenamojo ploto, netinkamos apšvietos, temperatūros, santykinės oro drėgmės), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. A. Č. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Tačiau, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs pažeidimo trukmę (truko tik dvi dienas), jo pobūdį, nenustatęs, kad minėti pažeidimai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, administracinėje byloje Nr. A575-897/2014, 2017 m. kovo 22 d. nutartis, priimtas administracinėje byloje Administracinė byla Nr. A-752-525/2017).

Pripažintina, kad 2013 m. gruodžio 22-23 dienomis buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2013 m. gruodžio 22-23 dienomis buvo pažeista A. Č. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 20 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.