Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarimo D. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

D. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Geraista“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, leido dirbti statybos darbus R. P., T. U. ir D. Ž., su jais nesudarius rašytinės darbo sutarties ir apie asmenų įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais D. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

VDI nurodo, kad byloje administracinio teisės pažeidimo sudėtis įrodyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nutarimas iš esmės nėra motyvuotas ir neatitinka bendrųjų reikalavimų tokio procesinio dokumento turiniui dėl toliau nurodomų priežasčių.

Pirma, pirmosios instancijos teismas priimtame nutarime tik bendrai išvardino į bylą surinktus įrodymus bei teismo posėdžio metu liudytojų teiktus parodymus, tačiau jų tarpusavio santykio nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga „neabejotinai patvirtina, jog R. P., T. U. ir D. Ž., susitarę dėl darbo sąlygų su darbdaviu D. V., tačiau nesudarę su juo rašytinių darbo sutarčių, tikrai dirbo statybos bei remonto darbus pastate, esančiame (duomenys neskelbtini)“, tačiau neanalizavo šių liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo bei jų nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens išsakytų argumentų kontekste. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepanaikino visų abejonių dėl apelianto kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.

Antra, pirmosios instancijos teismas neanalizavo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir R. P., T. U. bei D. Ž. teisinių santykių prigimties. Kaip jau buvo minėta, atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas, spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo ar civilinė – privalo vadovautis DK, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl apelianto patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumo, neanalizavo civilinių teisinių santykių požymių santykiuose, susiklosčiusiuose tarp apelianto ir nelegaliai dirbusių asmenų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sudarant darbo sutartį, susitariama ne dėl konkretaus darbo atlikimo, kurio tikslas yra iš anksto apibrėžiamo rezultato gavimas, bet dėl apibendrintai išreiškiamos tam tikros darbo funkcijos vykdymo. Pagal darbo sutartį darbuotojas savo darbo funkciją atlieka vadovaujamas darbdavio, laikydamasis jo nustatytos darbo tvarkos, vykdydamas darbdavio nurodymus bei pagal jo nustatytas darbo atlikimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar tarp apelianto bei R. P., T. U. ir D. Ž. buvo atsiradęs minėti darbo sutarties požymiai.

Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, jog tarp šių asmenų galėjo būti susiklostę civilinio teisinio pobūdžio santykiai, kuriems būdingi civilinės sutarties – rangos – požymiai. VDI Protokole pripažino, kad T. U. ir D. Ž. atliko konkretų darbą: objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), dirbo glaistytojais – dažytojais, jiems buvo mokama už atlikto darbo 1 kv. m. (b. l. 3-4). Ši aplinkybė iš esmės pagrindžia išvadą, jog tarp minėtų asmenų galėjo būti susitarimas dėl konkretaus rezultato pasiekimo bei tuo pagrindu buvo išmokamo atlyginimo, kas yra būdinga civiliniams rangos teisiniams santykiams. Iš pačių nelegaliai dirbusių asmenų T. U. (b. l. 10), D. Ž. (b. l. 11) ir R. P. (b. l. 12) paaiškinimų bei prašymų matyti, kad tarp jų ir apelianto buvo sutarta dėl konkretaus, aiškiais individualiais požymiais apibrėžto darbo atlikimo bei dėl konkretaus darbo rezultato gavimo, t. y. statybų objekto glaistymo ir dažymo bei staliaus darbų. Tačiau iš kitų T. U. paaiškinimų matyti, kad jis tarėsi „dėl darbo firmoje, dirbti dažytoju“ bei kad apeliantas žadėjo naujų objektų (b. l. 9, 57). Panašias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir R. P., kuris teigė, kad buvo mokama už išdirbtą laiką (b. l. 56). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti šiuos prieštaringus parodymus ir nustatyti, pirma, ar su minėtais asmenimis buvo tariamasi dėl darbo viename konkrečiame statybos objekte, ar dėl pastovių darbo funkcijų Bendrovėje; antra, ar buvo mokama už konkretų darbų rezultatą, ar už išdirbtą dieną, neatsižvelgiant į pasiektą rezultatą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo aplinkybės, ar apeliantą ir R. P., T. U. bei D. Ž. siejo subordinaciniai darbo santykiai. Konstatuojant nelegalaus darbo faktą, byloje privalo būti įrodyta, kad nelegaliai dirbę asmenys pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai bei neveikė sava rizika, kas yra būdinga civiliniams teisiniams santykiams. Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, ar minėti asmenys dirbo su savomis darbo priemonėmis, nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu T. U. nurodė, kad apeliantas „liepė susirinkti įrankius“ ir išvijo (b. l. 56). Atkreiptinas dėmesys, kad nelegaliai dirbę asmenys teigė, jog dirbo 8 val. per dieną, t. y. nuo 8 iki 17-18 val. (b. l. 5), tačiau vien ši aplinkybė, nevertinant jos kitų įrodymų kontekste, neįrodo, kad buvo dirbama paklūstant darbdavio nustatytai tvarkai.

Trečia, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar apeliantas laikytinas tinkamu nelegalaus, kaip administracinio teisės pažeidimo, subjektu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė apelianto įgaliojimų vykdant su A. V. 2010 m. rugpjūčio 16 d. sudarytą statybos rangos sutartį statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad T. U. ir D. Ž. nurodė, kad nelegalūs darbai objekte buvo atliekami 2010 m. liepos 17-20 d. (b. l. 10, 11). Tuo metu apeliantas, kaip Bendrovės direktorius, statybos rangos sutarties dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su A. V. sudaręs nebuvo (b. l. 13), todėl, vadovaujantis į bylą pateiktais duomenimis, neturėjo teisinio pagrindo minėtame objekte vykdyti statybos darbų. Pažymėtina, kad nuo 2010 m. birželio 18 d. apeliantas dirba vadybininku UAB „Dironta“ (b. l. 22), kurią su statomo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininku A. V. taip pat siejo sutartiniai rangos santykiai (b. l. 57). Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė ir nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis gali būti nustatyta ir tokiais atvejais, kai kiti bendrovės darbuotojai, t. y. ne bendrovės vadovas ar kitas jo oficialiai įgaliotas asmuo, turėdami žodinį bendrovės direktoriaus pavedimą, organizuoja asmenų įdarbinimą. Tokiais atvejais įmonės vadovas žino, jog bendrovėje dirbamas nelegalus darbas, bet nesiima jokių priemonių darbo santykius įteisinti teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo gali būti traukiami keli asmenys: tiek bendrovės vadovas, padaręs administracinį teisės pažeidimą neveikimu, t. y. nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, tiek aktyvius veiksmus atlikęs darbuotojas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje N575-2141/2011, 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje N17-1615/2007). Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar, vadovaujantis nelegaliai dirbusių asmenų parodymais, 2010 m. liepos 17-20 d. bent vieną iš minėtų bendrovių, kurių darbuotoju buvo apeliantas, ir A. V. siejo sutartiniai rangos santykiai, bei tuo pagrindu įvertinti, ar apeliantas, būdamas UAB „Dironta“ vadybininku, galėtų būti laikomas tinkamu nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, subjektu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, Kauno miesto apylinkės teisme nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai. Dėl šių priežasčių nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš esmės nėra galimybių patikrinti apelianto argumentų bei motyvų pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas D. V. administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo papildomai ištirti bylos aplinkybes, vertinti įrodymų visumą, tinkamai ir pagrįstai kvalifikuoti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir R. P., T. U. bei D. Ž. santykių pobūdį, nustatyti, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos išdėstytus argumentus, ar apeliantas laikytinas tinkamu nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, subjektu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.