Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-12 · Administracinė byla Nr. I-1681-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-12
Bylos Nr.
I-1681-331/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1681-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00327-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas pateiktu skundu (b. l. 1–2) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K) 6 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 11 d. 2016 m. balandžio 1 d.

2. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 11 d. 2016 m. balandžio 1 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto reikalavimą. Kamerose buvo pelėsis, grybelis, vidinės grotos ant langų trukdė natūraliai vėdinti kameras, o kamerose įrengta ventiliacija neveikė. Kamerose nebuvo spintelės asmeniniams daiktams sudėti, sanitarinis mazgas atitvertas netinkamai, pažeidė pareiškėjo privatumą. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo socialiniai įgūdžiai.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 10–16) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu taip pat nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 6–8) teigia, kad pareiškėjo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir nepatvirtinti įrodymais. Pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 79 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

6. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. kovo 11 d. 2016 m. balandžio 1 d.

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

8. Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 10–12) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. kovo 11 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. gruodžio 29 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodyto laikotarpio.

9. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

10. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

11. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m2 bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m2 iki 4 m2 gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m2, ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - SVĮ) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

12. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. (153 paras) buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 174; Nr. 186; Nr. 190; Nr. 126; Nr. 317; Nr. 122; Nr. 258; Nr. 123; Nr. 212; Nr. 204. Kitais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjui 119 paras buvo užtikrintas minimalus plotas, tačiau 34 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su kitais asmenimis, jam teko nuo 2,49 kv. m iki 3,47 kv. m bendro kameros ploto, t. y. minimalus kameros plotas tam tikrais laikotarpiais buvo mažesnis nei 3 m2.

13. Atsižvelgus į teismų formuojamą praktiką, darytina išvada, kad jis 34 paras praleido itin mažoje erdvėje. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 34 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Žemesnės instancijos teismas

14. Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

15. Pareiškėjo teigimu, kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu.

16. Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K paaiškino, kad dalyje kamerų sanitariniai mazgai izoliuojami nuo likusio kameros ploto, taip pat informavo, kad kamerose 2017 m. metu įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa šiuo metu įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. 1. 14).

17. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos ar atskiros kabinos. Todėl, teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pareiškėjas 14 parų kamerose kalėjo vienas, todėl nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, o 139 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

18. Pareiškėjo teigimu, kad kamerose buvo pelėsis, grybelis, neveikia ventiliacija, o dėl ant langų esančių grotų nebuvo galimybės natūraliu būdu išvėdinti kamerų.

19. Pažymėtina, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatė, kad, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–65 proc. (16 punktas). Minėtos higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Iš 2018 m. vasario 12 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-1412 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nepateikė (b. 1. 21). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai ir kiti atsakovės atstovo pateikti dokumentai (b. l. 24-65), kiek tai susiję su pareiškėjo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K patvirtina, kad HN 134:2015 pažeidimų, susijusių su oro drėgme kamerose, nenustatyta, o jei tikrinimo metu šie pažeidimai buvo nustatyti, juos Lukiškių TI-K yra skubiai pašalinęs. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punktą lango angoje įstatomos metalinės grotos, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kamerų įrengimo ir būklės.

20. Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo spintelės asmeniniams daiktams sudėti. Iš Lukiškių TIK 2018 m. vasario 2 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-1228 (b. 1. 22–23) matyti, kad visose kamerose yra lentynos (1 vnt.), spintelės (1 spintelė dviem asmenims) ir viršutinių drabužių pakabos. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad kamerose neįrengtos spintelės asmeniniams daiktams susidėti nepagrįstos byloje esančiais duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

21. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 34 paras buvo laikomas kamerose kartu su kitais asmenimis, jam teko nuo 2,56 kv. m iki 3,47 kv. m bendro kameros ploto, t. y. minimalus kameros plotas tam tikrais laikotarpiais buvo mažesnis nei 3 m2., įvertinus kitus nustatytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus (139 paras neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje) yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

22. EŽTT byloje Bilinskas prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 139 paras (iš jų visas 34 paras neužtikrinant teisės į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 400 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,45 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, LVAT administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016) įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 1 000 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur ( vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas