Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. K. ir E. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 199² str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta 15 000 Lt bauda ir E. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 15 000 Lt bauda. Į paskirtos galutinės subendrintos bausmės atlikimą įskaityta sumokėta 15 000 Lt bauda ir šioje dalyje bausmė laikoma įvykdyta.

K. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 199² str. 1 d. ir nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti: M. P. (LR BK 199² str. 1 d.), T. P. (199² str. 1 d.), K. B. (199² str. 1 d., LR BK 138 str. 1 d.) ir A. E. (199² str. 1 d.), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. ir K. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, kartu su M. P., T. P., A. E. ir K. B. 2007 m. spalio 9 d. apie 7 val. E. Š. vairuojamu automobiliu „Peugeot J5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavę į Šilininkų mišką, esantį Bosų kaime, M. P. stebint aplinką ir pranešant apie pasienyje esamą padėtį, vesdamiesi atsivežtus su savimi tris dviračius ir atėję prie Šešupės upės, iš nenustatytų, valtimi upe iš Rusijos Federacijos atplaukusių, asmenų, pažeisdami 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4–200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto 2.1 ir 2.1.1 papunkčių reikalavimus, įgijo 39 037 Lt bendros muitinės vertės, 250 MGL dydį viršijančias per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabentas 26 kartonines dėžes su akcizais apmokestinamomis prekėmis – 2000 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ bei 11 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurias, iš valties iškrovę ant kranto bei nusinešę į mišką prie trijų su savimi atsineštų dviračių, rišo ant jų, ketindami jas nugabenti iki miške palikto automobilio ir sukrovę į jį parsivežti, t. y. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis.

Apeliantai skundus grindžia iš esmės analogiškais motyvais.

Nesutikdami su teismo jiems paskirtomis bausmėmis, apeliantai pažymi, kad pagal LR BK 54 str. 1 d., teismas privalo skirti bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantų manymu, jiems paskirtų bausmių rūšis ir dydis yra neproporcingas padarytos veikos pavojingumui, bausmės per griežtos, neadekvačios padarytai veikai bei prieštaraujančios teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Teismas skirdamas bausmę turėjo vadovautis LR BK 54 str. 3 d. Be to, teismas, skirdamas bausmes pagal LR BK 199² str. 1 d., tik formaliai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nurodydamas, jog tai sunkus nusikaltimas, neatsižvelgė į tai, kad apeliantų veika šiuo atveju nelaikytina itin pavojinga. Nors nusikalstama veika buvo baigta, tačiau reali žala įstatymo saugomoms vertybėms – ekonomikai ir nustatytai verslo tvarkai – nekilo, nelegaliai gabenamos cigaretės buvo sulaikytos ir sunaikintos. Be to, sulaikytų akcizais apmokestinamų prekių vertė nedaug viršijo vertę, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, tai rodo nedidelį rūšinį nusikalstamos veikos pavojingumą (sulaikytų prekių vertė 38 536 Lt, tik 6036 Lt viršijo vertę, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (250 MGL – 32 500 Lt)). Civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje valstybė nepareiškė. Apeliantų manymu, jiems turėtų būti paskirta baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta alternatyvi bausmė – bauda, jos dydį nustatant didesnį už įstatyme numatytos baudos dydžio vidurkį. Galimybė atlikti turtinę bausmę yra reali, nes jie abu dirba ir gauna nuolatines pajamas. Nuteistasis E. Š. papildomai nurodo, jog turi turto (t. 2, b. l. 148), į kurį galima nukreipti išieškojimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais. Prokuroras siūlė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis jo atžvilgiu keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 2 punktas ). Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems E. Š. ir K. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai pripažino juos kaltais dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Su šiomis apygardos teismo išvadomis kolegija sutinka ir jų plačiau neaptarinėja.

Apeliaciniuose skunduose taip pat neginčijamos apygardos teismo nuosprendžio išvados dėl nuteistųjų kaltės ir veikos juridinio vertinimo. Abu nuteistieji iš esmės analogiškais motyvais prašo pakeisti jiems apskirtas laisvės atėmimo bausmes kitomis bausmėmis, nesusijusiomis su laisvės atėmimu.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė, paneigianti, pavyzdžiui, net padarytos veikos pavojingumą. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. Š., prieštaringai įvertino tą aplinkybę, kad jis teisiamas ne pirmą kartą už tokios pačios nusikalstamos veikos padarymą ir kaip matyti iš nuosprendžio motyvų, tai nulėmė laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Nuosprendyje pernelyg sureikšminta ta aplinkybė, kad nusikalstama veika buvo padaryta po 2007 m. birželio 19 d. Kauno apygardos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, kai E. Š. buvo išteisintas iš kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 ir 6 dalyse bei 199/2 straipsnio 1 dalyje, tačiau teismas tuo pačiu pripažįsta, kad ankstesni teistumai yra išnykę. Sutinkamai su BK 95 straipsnio 1 dalimi, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir į tokį teistumą teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą. Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 19 d. nuosprendis buvo panaikintas 2007 m. lapkričio 30 d. ir apeliacinės instancijos teismas priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. Š. paskyrė bausmę – 15000 Lt. dydžio baudą. Tačiau nusikalstama veika, kurios padarymu E. Š. yra kaltinamas šioje byloje, yra padaryta 2007 m. spalio 09 d., t.y. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ankstesnėje byloje. Darytina išvada, kad iki nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje, E. Š. nebuvo teistas ir į šią aplinkybę būtina atsižvelgti skiriant bausmę už padarytą nusikaltimą. Teismas neteisingai išsprendė klausimus, susijusius su bausmių skyrimo bei jų subendrinimo už kelias nusikalstamas veikas E. Š., todėl ši klaida turi būti ištaisoma apeliacinės instancijos teisme, neperžengiant skundo ribų. Nuosprendyje konstatuojama, kad 2007 m. lapkričio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausmė turi būti subendrinta su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytomis taisyklėmis, paskiriant E. Š. galutinę bausmę – 3 metų laisvės atėmimą ir 15000 Lt. dydžio baudą. Nagrinėjamoje byloje bausmių subendrinimo atveju reikėtų vadovautis BK 63 straipsnio 9 dalimi, kurioje numatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Šiuo atveju įstatyme yra kalbama apie „bausmės laiką“ ir šios sąvokos negalima taikyti, jei viena bausmės rūšis yra susijusi su terminuotu asmens laisvės suvaržymu ( pvz., terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės apribojimas ), o kita – su turtinio pobūdžio bausme už padarytą nusikaltimą ( pvz., bauda ). Atsižvelgiant į tai, reikalinga nuoroda į BK 65 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme, tačiau bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Iš esmės pirmosios instancijos teismas nuosprendžio revoliucinėje dalyje taip ir padarė, į paskirtos galutinės subendrintos bausmės atlikimą įskaitydamas sumokėtą 15000 lt. dydžio baudą ir šioje dalyje bausmę laikydamas įvykdyta.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties ( BK 1 straipsnis ) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra ( proporcija ). Atsižvelgus į šiuos kriterijus, kolegijos nuomone, E. Š. skundžiamu nuosprendžiu paskirta pernelyg griežta bausmė. Nors nusikaltimas, numatytas BK 199/2 straipsnio 1 dalyje yra sunkus ( BK 11 straipsnio 5 dalis ) ir pagrįstai nustatyta viena ko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą, iki tol nebuvo teistas, baudžiamosios atsakomybės aspektu gabeno palyginti nedidelį akcizais apmokestinamų prekių kiekį, nuo 2007 m. spalio 9 d. E. Š. nepadarė kitų nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų, įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai. BK 199/2 straipsnio 1 dalies sankcija yra alternatyvinė ir už šio straipsnio dispozicijoje numatyto nusikaltimo padarymą numato dvi bausmes – baudą arba laisvės atėmimą. Nuteistojo asmenybė, jo gyvenimo pokyčiai bei kitos šioje byloje įvertintos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami paskyrus E. Š. baudą, kurios dydis turi būti didesnis už BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytą baudos dydžio vidurkį. Keliais nuosprendžiais paskirtos baudos turi būti subendrinamos jas iš dalies sudedant.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus kitam apeliantui – K. K., kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis ir pagrįstai už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 199/2 straipsnio 1 dalyje, paskyrė alternatyvinėje sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, K. K. už nusikaltimą paskyrė teisingą bausmę, kuri užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentai, kurie daugiausiai susiję su veikos pavojingumo vertinimu ir teigiamais asmenybės pokyčiais po paskutinio nusikaltimo padarymo, nepaneigia teismo išvadų dėl tinkamos bausmės paskyrimo. Atsižvelgdama į apelianto reikalavimus, kolegija pabrėžia, kad BK 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, nes tai rodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. 2007 m. liepos 10 d. Kauno apygardos teismo K. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199/2 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 13000 Lt. dydžio bauda. Neišnykus šiam teistumui ir jo nepanaikinus įstatymų nustatyta tvarka, K. K. vėl padaro analogišką nusikalstamą veiką 2007 m. spalio 09 d., už kurią buvo nuteistas šioje byloje ( BK 27 straipsnio 1 dalis ). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teismui spręsti, kad nusikaltimų darymas yra nuteistojo gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis, nes nuteistasis, sistemingai pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti.

Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pagrįstai parinko sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką griežčiausią iš nurodytų bausmių rūšių – laisvės atėmimą, kurio trukmė nesiekia Lietuvos Respublikos BK 199/2 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto bausmės vidurkio.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendis K. K. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį šiame apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos 2010 m. vasario 2 d. nuosprendį nuteistojo E. Š. atžvilgiu pakeisti.

E. Š. pagal BK 199/2 straipsnio 1 dalį nubausti 180 MGL dydžio, t.y. 23400 Lt. bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 65 straipsnio 2 dalimi, šią baudą dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2007 m. lapkričio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 200 MGL dydžio, t.y. 26000 Lt. baudą.

Kitą Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.