Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-258-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-03-07
Bylos Nr.: A-146-258-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: J. K.
Atsakovas: Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo: Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai: Albinas Januitis

Kategorijos

16.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-258/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui J. K.,pareiškėjo atstovui advokatui Albinui Januičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (I t., b. l. 127-128) prašė Vilniaus apygardos administracinį teismą įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme Nr.9 TE nurodytą jo atleidimo iš vidaus reikalų sistemos pagrindą ir nurodyti, kad jis atleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 8 d. iki 2006 m. rugpjūčio 29 d.) 43.1 straipsniu (paties prašymu) bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu (savo noru).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1985 m. sausio 17 d. iki atleidimo iš tarnybos (2003 m. kovo 13 d.) dirbo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, Šalčininkų rajono policijos komisariate (toliau – ir Šalčininkų PK) atestuotose pareigose. 2000 m. balandžio mėnesį Specialiųjų tyrimų tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 282 straipsnio 1 dalyje. 2002 m. gruodžio 23 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 282 straipsnio 4 dalį, BK 16 straipsnio 2 dalį, ir BK 282 straipsnio 4 dalį, paskiriant 150 MGL baudą. Šalčininkų PK komisaras 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr.9 TE, vadovaudamasis 2002 m. gruodžio 23 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, atleido jį iš pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43.9 punktą bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą. 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino šį Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui, Varėnos rajono apylinkės prokuratūra 2006 m. kovo 22 d. įteikė teismui prašymą dėl jam inkriminuotos veikos perkvalifikavimo į BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas). Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu dėl šio nusikaltimo jis buvo visiškai išteisintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir pakartotinai jį reabilitavo, palikdamas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Pareiškėjas teigė, kad jo atleidimo iš darbo formuluotė akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutarčiai, kuria nustatyta, kad jis nepadarė nusikaltimo, pažeidžia jo teises, trukdo dirbti pagal specialybę, todėl turėtų būti pakeista. Be to, skundžiama jo atleidimo iš tarnybos formuluotė buvo įrašyta nepagrįstai ir dėl to, kad ją įrašant baudžiamoji byla dar nebuvo išspręsta kasacinėje instancijoje.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. prašymais jis kreipėsi į Šalčininkų PK viršininką, prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme nurodytą atleidimo iš darbo formuluotę. Šie jo prašymai buvo persiųsti Vilniaus apskrities VPK, tačiau teigiamas sprendimas nebuvo priimtas. 2009 m. balandžio 1 d. jis kreipėsi į Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), prašydamas grąžinti jį į vidaus tarnybą, pakeičiant atleidimo iš tarnybos formuluotę. Policijos departamentas 2009 m. gegužės 8 d. raštu Nr.5-S-2496 pranešė, kad prašymas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą galėtų būtų svarstomas tik pakeitus atleidimo iš vidaus tarnybos straipsnį. Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos formuluotės pakeitimo rekomendavo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nurodė manantis, kad Vilniaus apskrities VPK ir Policijos departamentas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pakeisti jo atleidimo iš tarnybos 2003 m. kovo 13 d. įsakyme nurodytą formuluotę, taip pažeidė jo teises ir įstatymo saugomus interesus, todėl prašė teismą įpareigoti atsakovą atlikti šį veiksmą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog Baltarusijoje buvo neteisėtai įkalintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal BK nuostatas, teistais pripažįstami tie asmenys, kurie yra teisti Lietuvos Respublikoje, o jis Lietuvoje neteistas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atliepimuose (I t., b. l. 49-50, 137-142) paaiškino, kad J. K. iš tarnybos buvo atleistas Šalčininkų PK komisaro 2003 m. kovo 13 d. įsakymu Nr.9 TE, atsižvelgiant į įsiteisėjusį Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (2003 m. aktuali redakcija) 43.9 punktu bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija). Pažymėjo, jog kasacinio skundo padavimas nestabdo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jo atleidimas buvo vykdomas skubotai. Akcentavo, kad naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos, nes jo atleidimo iš tarnybos metu galiojo ir buvo taikytas senos redakcijos Statutas.

Dėl pareiškėjo 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. prašymų, pateiktų Šalčininkų PK persiuntimo į Vilniaus apskrities VPK pagrįstumo paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo" nuo 2008 m. spalio 1 d. įsakyta reorganizuoti Vilniaus apskrities rajonų (Elektrėnų, Šalčininkų rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono ir Vilniaus rajono) policijos komisariatus ir prijungti prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato. Nuo 2008 m. spalio 1 d. Šalčininkų PK nebeturi juridinio asmens statuso ir yra tik Vilniaus apskrities VPK struktūrinis padalinys, todėl pareiškėjo 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. prašymai į Vilniaus apskrities VPK buvo persiųsti pagrįstai.

Paaiškino, kad 2009 m. balandžio 22 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas J. K. papildomas prašymas patikslinti atleidimo iš tarnybos formuluotę – nurodant atleidimą pagal jo pareiškimą. 2009 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities VPK kreipėsi J. K. prašydamas pateikti papildomą medžiagą. Pareiškėjas prašomų dokumentų nepateikė, o 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas J. K. prašymas jo prašymo nenagrinėti ir grąžinti jo pateiktų dokumentų kopijas, kadangi į jam rūpimus klausimus atsakymą pateikė Policijos departamentas. Atsakovas akcentavo, kad gavęs pareiškėjo prašymą nenagrinėti jo pateiktų prašymų ir grąžinti dokumentus, Vilniaus apskrities VPK nepriėmė sprendimo, todėl turi būti atmestas pareiškėjo argumentas, esą Vilniaus apskrities VPK pažeidė jo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti skundo padavimo terminą, kaip to reikalauja ABTĮ 34 straipsnis. Šalčininkų PK viršininko 2003 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. 9TE yra individualus teisės aktas (ABTĮ 2 str. 14 d.). Pareiškėjas šio įsakymo per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neapskundė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šio įsakymo neskundė ir po to, kai 2003 m. gegužės 27 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šiuo metu yra suėjęs įsakymo apskundimo senaties terminas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl J. K. padaryto nusikaltimo Baltarusijos Respublikoje paaiškino, kad 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, ši byla negalėjo būti nagrinėjama, nes J. K. nuo 2003 m. rugsėjo 13 d. buvo sulaikytas Baltarusijos Respublikoje už nusikalstamų veikų padarymą ir 2003-2006 m. per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją vyko susirašinėjimas dėl jo ekstradicijos. Tik po to, kai J. K. grįžo į Lietuvą atlikęs Baltarusijos Respublikoje jam paskirtą bausmę, baudžiamoji byla Varėnos rajono apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti iš naujo. 2008 m. gegužės 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismas J. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi šį nuosprendį paliko galioti.

Atsakovas pažymėjo, jog tarnyba vidaus tarnybos sistemoje nuo tarnybos kitose valstybės institucijose skiriasi tuo, jog ji grindžiama specialiais reikalavimais pareigūnui. Pareigūno, tarnaujančio bet kuriame Vidaus reikalų ministerijos padalinyje, moralinės savybės, elgesys tarnyboje ir asmeniniame gyvenime turi būti nepriekaištingi. Pareiškėjas buvo statutinis valstybinės tarnautojas, kurio teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė, kurio profesinė pareiga imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui (Policijos veiklos įstatymo 5, 21 straipsniai). Pareiškėjas ne tik, kad neužkirto kelio daromam nusikaltimui, tačiau buvo tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupuotės vienas iš organizatorių. Remiantis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarptautinės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose" ratifikuotos 1992 m. spalio 29 d., įsigaliojusios nuo 1993 m. liepos 11 d, 53 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra pagrindo teigti, kad J. K. neturi teistumo. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo Lietuvos Respublikoje, tačiau teistumo dėl padaryto nusikaltimo Baltarusijos Respublikoje nepanaikintas.

Dėl atleidimo pagrindo pakeitimo pažymėjo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 12 d. nuosprendyje (baudž. byla Nr. 1-5-445/ 2008) konstatavo, kad J. K., savo veiksmais diskreditavo policijos pareigūno vardą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi (baudž. byla Nr. 2K-55/2009) palikdamas Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą, nepakeitė ir konstatuoto diskreditavimo fakto. Atsakovas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Statuto 43.7 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos tada, kai jis savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Paaiškino, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Vidaus tarnybos statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Be to, taikant šį atleidimo pagrindą nėra svarbu ar poelgis, žeminantis pareigūno vardą, įvyko tarnybos metu ar ne tarnybos metu. Pažeminimas yra siejamas su vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimu, pasitikėjimu vidaus reikalų įstaigos griovimu arba įstaigos kompromitavimu. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, yra imperatyvi teisės norma, kurios taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys ar kaltės pripažinimas įtakos neturi, tai nėra tarnybinė nuobauda, todėl atleidžiant iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo įstatymas nenumato pareigos įvertinti valstybės tarnautojo darbo stažo, turėtų paskatinimų ir kitų aplinkybių. Nei Vidaus tarnybos statute, nei kitame teisės akte nenumatyta alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Akcentavo, jog J. K., būdamas policijos pareigūnu, viešai pademonstravo nepagarbą žmogui, valstybei, jos institucijai ir pareigūnams bei viešai ignoravo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi. Tokiais priešingais teisei priešingais veiksmais, kurie vertinami kaip akivaizdžiai priešingi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme apibrėžtiems policijos tikslams bei uždaviniams, J. K. pažemino pareigūno vardą, o taip pat ir orumą institucijos, kurioje jis dirbo, bei visos sistemos autoritetą. Todėl, atsakovo manymu, J. K. atleidimo pagrindas galėtų būti keičiamas iš atleidimo vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu (Statuto 43.9 punktas) tik į atleidimą už pareigūno vardo diskreditavimą (Statuto 43.7 punktas). Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas buvo išteisintas už vieną nusikaltimą, tačiau kol 2009 m. kovo 3 d. buvo priimtas galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas, pareiškėjas 2004 m. vasario 20 d. Baltarusijos Respublikos Gardino srities Brestovicko rajono teismo buvo nuteistas už kitą, sunkų nusikaltimą padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas ne tik, kad nevykdė bendrųjų pareigūno profesiniu pareigų, bet, būdamas policijos pareigūnu, padarė sunkų nusikaltimą – buvo vienas iš organizatorių tarptautinės nusikalstamos grupuotės, užsiimančios nelegalia migracija.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 77-78) paaiškino, kad Policijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2009 m. balandžio 21 d. prašymą atstatyti jį į tarnybą vidaus reikalų sistemoje 2009 m. gegužės 8 d. atsakymu Nr. 5-S-2496 pagrįstai jam paaiškino, kad galiojantys įstatymai nesuteikia galimybės grąžinti į tarnybą asmenį, kuris buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kad toks prašymas būtų svarstomas pakeitus atleidimo iš vidaus tarnybos straipsnį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 26 d. sprendimu (I t., b. l. 189-191) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, prašydamas įpareigoti atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y., pakeisti atleidimo iš tarnybos 2003 m. kovo 13 d. įsakyme Nr. 9 nurodytą atleidimo iš tarnybos formuluotę. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprašo pripažinti individualų teisės aktą – 2003 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 9 neteisėtu, o prašo įsiteisėjus Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. išteisinamajam nuosprendžiui, įpareigoti atsakovą pakeisti šiame įsakyme atleidimo iš darbo formuluotę. Pareiškėjas savo patikslintame skunde (I t., b. l. 127-129) nurodo, kad kreipėsi į atsakovą, tačiau jis atsisakė tai padaryti ir tuo pažeidė pareiškėjo teises.

Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 1 d. prašymu ir 2009 m. balandžio 20 d. papildomu prašymu kreipėsi į Šalčininkų PK, prašydamas pakeisti minėto įsakymo formuluotę (I t., b. l. 146-147, 148). Šie prašymai dėl įvykusių struktūrinių pasikeitimų buvo persiųsti nagrinėti Vilniaus apskrities VPK (I t., b. l. 144). Pareiškėjas 2009 m. gegužės 21 d. pateikė atsakovui prašymą nenagrinėti jo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos formuluotės patikslinimo (I t., b. l. 150) ir grąžinti pateiktų dokumentų kopijas. Atsakovas šį pareiškėjo prašymą patenkino 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 10-8-10670 (I t., b. l. 151) ir tai atitiko Viešojo administravimo įstatymo normoms. Teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina atsakovo pateikti įrodymai (I t., b. l. 137-166).

Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus pažymėjo, jog jie patvirtina, kad pareiškėjas savo skunde nepagrįstai nurodė, jog atsakovas atsisakė pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, nes toks atsisakymas į bylą nėra pateiktas. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas skundžia tokius atsakovo veiksmus, kokių atsakovas neatliko ir negalėjo atlikti remiantis Viešojo administravimo įstatymu, nes pareiškėjas prašymą atlikti veiksmus atsiėmė. Konstatavo, jog nesant pareiškėjo prašymo, atsakovas negalėjo tęsti administracinės procedūros ir todėl nepriėmė jokio administracinės procedūros sprendimo (VAĮ 34 str.), kurį pareiškėjas galėtų skųsti. Todėl konstatavo, kad nesant ginčijamo akto, nėra ir paties ginčo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir jam išaiškino, jog šis sprendimas nesuvaržo jo teisių kreiptis į atsakovą dėl administracinės procedūros pradėjimo, prašant pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę ar kitais klausimais ir, jei priimtas sprendimas jo netenkins, turės teisę jį apskųsti.

III.

Pareiškėjas J. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 197-201), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.

Apeliantas pakartoja pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus bei faktines aplinkybes. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tokiais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, surašytas pažeidžiant ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teismas nenurodė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nepateikė argumentų kodėl rėmėsi vienais įrodymais, o kitus (tarp jų - Lietuvos Aukščiausioji Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartį) atmetė. Mano, kad teismas pažeidė ir ABTĮ 53 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes peržengė jo reikalavimo – apginti pažeistas teises – ribas, o tuo pačiu pažeidė ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

2. Mano, kad teismas privalėjo išnagrinėti jo reikalavimą iš esmės, kadangi tiek Šalčininkų PK, tiek Vilniaus apskrities VPK atsisakė tenkinti jo reikalavimus. Pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. balandžio 20 d. prašymais jis kreipėsi į Šalčininkų PK viršininką, prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme nurodytą atleidimo iš darbo formuluotę, o 2009 m. balandžio 21 d. prašymu tuo pačiu klausimu kreipėsi į aukštesnę pakopos instituciją – Policijos departamentą. Ši institucija į jo prašymą atsakė laiku (2009 m. gegužės 8 d. raštas). 2009 m. gegužės 21 d. jis pateikė Vilniaus apskrities VPK prašymą nenagrinėti jo prašymų supratęs iš pokalbių su atsakovo tarnautojais, kad jo prašymas nebus patenkintas ir nusprendęs savo teises ginti teisme. Pareiškėjo manymu, atsakovo atsisakymą tenkinti jo reikalavimą patvirtina jo atsiliepimuose išdėstyta pozicija, jog tenkinti pareiškėjo prašymą ir pakeisti jo atleidimo iš darbo formuluotę nėra pagrindo.

3. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė ABTĮ 4 straipsnyje nustatytos pareigos. Teismas sprendime pateikė atsakovo poziciją, tačiau savo vertinimo ir požiūrio nepareiškė, t. y. neišsprendė jo reikalavimų ir neišnagrinėjo bylos iš esmės. Todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu (ABTĮ 86 str.3 d.). Pažymi, jog nesant teismo nuosprendžio, kad jis Lietuvoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, atsakovo administraciniai aktai, kurių formuluotės atsakovas nesutinka pakeisti, reiškia jo pripažinimą kaltu be apkaltinamojo nuosprendžio. Mano, jog tai yra šiurkštus Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimas. Dėl šių aplinkybių teismas savo sprendime taip pat nepasisakė.

4. Dėl atsakovo pozicijos, kad yra praleistas senaties terminas apeliantas pažymėjo, kad šioje byloje pareikštu reikalavimu jis nesiekia grąžinimo į tarnybą, siekia tik atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo. Todėl mano, kad jam turi būti taikomi kiti reikalavimai negu nurodyta ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime šiuo klausimu savo vertinimo taip pat nepareiškė.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-2) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, pilnai ir objektyviai bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Nesutinka su apelianto argumentu, jog į pateiktus prašymus negavo raštiško atsakymo. Pažymi, jog 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas J. K. prašymas nenagrinėti jo prašymų ir grąžinti jo pateiktų dokumentų kopijas, kadangi į pareiškėjui rūpimus klausimus atsakymą pateikė Policijos departamentas. Atsižvelgiant į šį J. K. prašymą 2009 m. birželio 2 d. raštu jam buvo grąžintos pateiktų dokumentų kopijos. Laikosi, pozicijos, kad Vilniaus apskrities VPK apskritai nebuvo priimtas joks sprendimas dėl pareiškėjo prašymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nesant pareiškėjo prašymo (jį atsiėmus), nebuvo priimtas joks administracinės procedūros sprendimas, kurį pareiškėjas galėtų skųsti.

2. Atsiliepimas teismui į pareiškėjo patikslintą skundą yra procesinis dokumentas administracinėje byloje, todėl negali būti laikomas sprendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 4) nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo motyvais ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. K. iškėlė administracinį ginčą, prašydamas įpareigoti atsakovą pakeisti Šalčininkų rajono PK komisaro 2003 m. kovo 13 d. įsakyme Nr.TE 9 nurodytus jo atleidimo iš Šalčininkų rajono PK personalo ir socialinių reikalų vyresniojo inspektoriaus pareigų pagrindus (pagal Vidaus tarnybos statuto 43.9 punktą bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą – kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo valstybės tarnautojui paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai, arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų) ir nurodyti, kad jis yra atleistas iš pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (aktuali redakcija nuo 2000 m. vasario 8 d. iki 2006 m. rugpjūčio 29 d.) 43.1 straipsniu (paties prašymu) bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktu (savo noru).

Šį savo reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad jis buvo atleistas iš tarnybos atsižvelgiant į Varėnos rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama iš naujo visų instancijų Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismuose ir galutinis procesinis sprendimas buvo priimtas tik 2009 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį, palikdamas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. jo atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija nagrinėja bylą atižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi, asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą minėtų įstatymo nuostatų prasme suteikia jam teisę kreiptis į administracinį teismą, tačiau teisminės gynybos prašantis asmuo turi teismui nurodyti kokios jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ir kokiu konkrečiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais, neveikimu) yra pažeisti, suformuoti konkretų reikalavimą, kurį išsprendžiant vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų, būtų galima išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip pat turi išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Ši pareiga pareiškėjui kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5,6,7 punktų, 24 straipsnio nuostatų. Nagrinėdamas administracinę bylą teismas kilusio ginčo ribose turi nustatyti: ar asmuo turėjo jo nurodytą teisę (įstatymų saugomą interesą); ar ši teisė (įstatymų saugomas interesas) iš tikrųjų buvo pažeista ir ar buvo pažeista asmens skundžiamo viešojo administravimo subjekto nurodytais administraciniais aktais, veiksmais (neveikimu); ar nustatyti teisės aktų pažeidimai (jei tokie nustatomi) yra pagrindas pareikštiems reikalavimams patenkinti.

Iš pareiškėjo, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų į bylą dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 1 d. prašymu ir 2009 m. balandžio 20 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Šalčininkų PK, prašydamas pakeisti 2003 m. kovo 13 d. įsakyme Nr.TE 9 nurodytą jo atleidimo iš tarnybos pagrindą nurodant, kad jis buvo atleistas iš tarnybos savo noru (b.l.146-148). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 5-V-300 nuo 2008 m. spalio 1 d. Šalčininkų PK yra Vilniaus apskrities VPK struktūrinis padalinys, neturintis juridinio asmens teisių ir nesprendžiantis personalo klausimų, minėti pareiškėjo prašymai pagrįstai buvo persiųsti pagal kompetenciją Vilniaus apskrities VPK. 2009 m. balandžio 21 d. prašymu J. K. kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas atstatyti jį į tarnybą VRM sistemoje (b.l.80-81). Iš minėtų prašymų turinio akivaizdu, kad policijos įstaigai ir Policijos departamentui, priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjas pateikė skirtingus prašymus (policijos įstaigai – pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą, Policijos departamentui – grąžinti į tarnybą VRM sistemoje). Policijos departamento 2009 m. gegužės 8 d. rašte pareiškėjui paaiškinta, kad atleisto iš tarnybos vadovaujantis teismo nuosprendžiu (Statuto 43 str.9 p., VTĮ 44 str.16 p.) pareigūno grąžinimas į vidaus tarnybą pagal galiojančius įstatymus negalimas ir kad prašymas dėl grąžinimo į vidaus tarnybą būtų svarstomas pakeitus atleidimo iš vidaus tarnybos straipsnį. Taip pat paaiškinta, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos formuluotės pakeitimo (b.l.79). Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad Vilniaus apskrities VPK 2009 m. gegužės 7 d. raštu Nr.10-1-9051 paprašė pareiškėją pateikti jo prašymų išsprendimui reikalingus dokumentus, tačiau J. K. jokių dokumentų nepateikė (to neneigia ir apeliantas), o 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities VPK buvo gautas ir užregistruotas J. K. prašymas nenagrinėti jo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo patikslinimo ir grąžinti jo pateiktų dokumentų kopijas, nes išaiškinimą rūpimu klausimu jam pateikė Policijos departamentas. Gavęs šį J. K. prašymą, Vilniaus apskrities VPK 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 10-1-10670 jam grąžino pateiktų dokumentų (nuosprendžių, tarnybos lapo, darbo knygelės, karinio bilieto) kopijas (1 t., b.l.150-151). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK, gavęs pareiškėjo prašymą nenagrinėti jo pateikto prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo ir grąžinti dokumentus, prašymo dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo iš esmės nenagrinėjo ir sprendimo šiuo klausimu (nei teigiamo, nei neigiamo) nepriėmė ir tai atitiko pareiškėjo 2009 m. gegužės 21 d. raštu (1 t., b.l.150) išreikštą tuometinę valią. Apelianto argumentus, esą Šalčininkų PK ir Vilniaus apskrities VPK atsisakė tenkinti jo prašymą ir jis iš atsakovo negavo jokio atsakymo, paneigia pirmiau aptarti byloje esantys įrodymai.

Teismas, gindamas pažeistą asmens teisę ar įstatymų saugomą interesą, gali nustatyti viešojo administravimo subjektui atitinkamus įpareigojimus tuo atveju, kai yra nustatoma, kad viešojo administravimo subjektas atitinkamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) pažeidė asmens teisę ar įstatymų saugomą interesą. Nagrinėjamu atveju atsakovas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo nėra priėmęs jokio individualaus administracinio akto, taip pat nėra atsisakęs jį priimti, t.y. nėra pažeidęs pareiškėjo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą. Esant minėtoms aplinkybėms nagrinėti pareiškėjo argumentus dėl išteisinamojo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ir tai pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti vertinama kaip įstatymo reikalavimo motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str., 87 str.4 d.) pažeidimas.

Pagal ABTĮ 10 straipsnio reikalavimus teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti procesines teises. Šio įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Viena iš sąlygų visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių ištyrimui yra ginčo (administracinės bylos) ir bylos proceso šalių (ABTĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalys) tinkamumo ir apimties klausimo išsprendimas. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies nuostatas, skundo (prašymo) priėmimo stadijoje teismas turi patikrinti, ar pareiškėjas nurodė atsakovą ir trečiuosius suinteresuotus asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas susijęs, ar tai atliko teisingai. Jei pagal skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismas nustato, kad pareiškėjas atsakovą ir/ar trečiąjį suinteresuotą asmenį nurodė neteisingai, skundo priėmimo stadijoje nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus, t.y. nutartyje dėl skundo priėmimo nurodo, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje, nes pakeisti atsakovą teismas gali tik pareiškėjo sutikimu (ABTĮ 54 straipsnis). Jei pareiškėjo skunde (prašyme) ginčo dalykas ir administravimo subjektas, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, suformuluotas neaiškiai ir pagal jį teismas negali nustatyti koks administravimo subjektas galėtų būti atsakovu ir su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas susijęs, nustato pareiškėjui terminą skundo (prašymo) trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 1 dalies 3,4,5 punktai). Pagal ABTĮ 48, 81 straipsnių nuostatas, jei teismui priėmus pareiškėjo skundą (prašymą) iš ginčo šalių pateiktos į bylą medžiagos paaiškėja, kad ginčas yra susijęs su teisėmis ar pareigomis asmenų, kurių pareiškėjas savo skundu (prašymu) į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukė, tokius asmenis nutartimi įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis turi teismas savo iniciatyva.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateikiamų skundų turinį, tiek skundo priėmimo stadijoje, tiek vėliau ne kartą aiškino pareiškėjui jo procesines teises, taip pat sprendė ginčo (administracinės bylos) šalių ir proceso šalių tinkamumo klausimą. Pareiškėjas pirmajame skunde prašė įpareigoti Policijos departamentą pakeisti atleidimo iš tarnybos formuluotę (1 t., b.l.4-5). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti paaiškindamas, kad iš skundo turinio matyti, jos pareiškėjas kelia ginčą dėl Policijos departamento 2009 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr.5-S-2496 ir siekia grįžti į tarnybą, tačiau dėl skundžiamo sprendimo nėra suformuluotas joks reikalavimas (1 t., b.l.45). Patikslintame skunde (1 t., b.l. 2-3) pareiškėjas sukonkretino tą patį reikalavimą (nurodė į kokius teisinius pagrindus turėtų būti pakeistas jo atleidimas iš tarnybos). Pažymėtina, kad dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo sprendžia tas viešojo administravimo subjektas, kuris priėmė individualų administracinį aktą dėl atleidimo iš tarnybos. Pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 29 d. nutartimi patikslintą skundą priėmė įtraukdamas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Šalčininkų PK (1 t., b.l. 1). Pažymėtina, kad tiek pirmajame, tiek patikslintame skunduose pareiškėjas nurodė pateikęs vieną prašymą, t.y. 2009 m. balandžio 21 d. prašymą Policijos departamentui, pabrėždamas, kad jis prašė grąžinti į vidaus tarnybą pakeičiant atleidimo iš tarnybos formuluotę. Iš Šalčininkų PK ir Vilniaus apskrities VPK pateiktų raštų Vilniaus apygardos administracinis teismas gavo informaciją apie policijos įstaigų reorganizavimą. Todėl 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi teismas pašalino Šalčininkų PK iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir vietoj jo įtraukė į bylą jo procesinių teisių ir pareigų perėmėją Vilniaus apskrities VPK ir tai atitinka ABTĮ 48 ir 81 straipsnių reikalavimus. 2009 m. spalio 8 d. teismo posėdyje Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjo ir jo atstovo prašymą leisti jiems patikslinti skundą ir atidėjo bylos nagrinėjimą (1 t., b.l.124). Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, šiame teismo posėdyje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl administracinės bylos proceso šalių procesinės padėties pakeitimo: išklausius proceso dalyvių (pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje dalyvavo) buvo nuspręsta pakeisti atsakovą (iš Policijos departamento į Vilniaus apskrities VPK), o Policijos departamentą įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad dėl proceso šalių procesinės padėties pakeitimo sutiko visi proceso dalyviai. Patikslintame skunde (1 t., b. l. 127-128) pareiškėjas suformulavo reikalavimą atsakovui Vilniaus apskrities VPK, prašydamas teismą įpareigoti pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą. Iš paskutinio teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, protokolo (1 t., b.l.187) matyti, kad teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo patikslintą skundą. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija procesinių pažeidimų sprendžiant bylos proceso šalių tinkamumo ir pakeitimo klausimus, ar kitų procesinių pažeidimų, nenustatė. Pažymėtina ir tai, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius