Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal BK 281 str.5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 75 str. 1 ir 2 d. pagrindu bausmės vykdymą atidedant trims metams, įpareigojant R. V. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei taikant BK 67 str. 2 d. 5 p. paskirta 70 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, juos atliekant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš R. V. Panevėžio teritorinei ligonių kasai 21420.98 Lt; Z. Z. 21368 Lt neturtinei žalai atlyginti, bei valstybei 320 Lt už nukentėjusiai suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir 125.15 Lt proceso išlaidų.

Priteista iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro Z. Z. 8 632 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 8 d., apie 15.35 val., Rokiškio r., Rokiškio k. sen., Einikių k., kelio Čedasai – Suvainiškis 4 km, vairuodamas automobilį Honda Civic valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą E. V. vardu, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 15, 19, 28, 134, punktus, tai yra nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių bei sukeldamas pavojų keleivių ir kitų eismo dalyvių saugumui bei sudarydamas kliūtį jų eismui, vairuodamas techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią, transporto priemonę, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino ar net visiškai nesustabdė transporto priemonės, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, neapvažiavo saugiu atstumu ir partrenkė, ta pačia kryptimi dešine kelio puse, važiavusią dviratininkę V. Š., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu dviratininkei V. Š. buvo padaryti viršutinio žandikaulio ir pleištakaulio lūžiai bei kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais ir galvos smegenų sumušimas dėl kurių nukentėjusiajai V. Š. išsivystė trauminės smegenų ligos lėtinis laikotarpis ir ji dėl to 2012-03-18 Rokiškio rajono ligoninėje mirė.

Apeliaciniu skundu civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ( toliau Biuro) atstovas prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-02-25 nuosprendį civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo Biurui pakeisti - civilinį ieškinį atmesti.

Nurodo, kad Biuro prievolė mokėti draudimo išmoką bei jos dydžio nustatymas griežtai reglamentuotas specialiuose teisės aktuose - Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse.

Pažymi, jog specialus teisinis reguliavimas, numatantis atvejus, kada kyla Biuro pareiga mokėti išmokas ir šių išmokų apimtis, nebūtinai turi sutapti bendromis žalos atlyginimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatose.

Tą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010-02-03 nutarime Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teigdamas, kad „Įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui dėl jam padarytos žalos, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius padarytos žalos atlyginimo būdus". „ Toks teisinis reguliavimas nepaneigia konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens..."

Pažymi, kad TPVCAPD įstatymo 15 str. 5 ir 7 dalių nuostatose įtvirtinta, kad asmeniui žuvus, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šiuo atveju įrodymai, jog civilinė ieškovė buvo faktiškai išlaikoma V. Š. - byloje nebuvo pateikti, o priešingai, į bylą buvo pateikta informacija, jog V. Š. niekur nedirbo, t.y. jai pačiai buvo reikalingas išlaikymas. Byloje, taipogi, nebuvo pateikta duomenų apie civilinės ieškovės sveikatos sutrikimus, patirtus dėl motinos žūties.

Be to teismas nuosprendyje nepateikė jokių motyvų, kodėl civilinės ieškovės Biurui pareikštas reikalavimas turėtų būti tenkinamas, tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305 str. nuostatas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas, prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.)

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje pripažįstamas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, kuris, sutinkamai su BPK 44 str.10 d. nuostata, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

Iš apeliacinio skundo turinio kolegija daro išvadą, kad apeliantas neginčija nei TPVCAPD įstatymo 17 straipsniu nustatytos apelianto prievolės atlyginti žalą, nei šioje byloje nustatytos neturtinės žalos dydžio, nei šioje byloje nagrinėjamo autoįvykio metu žuvusiosios V. Š. dukros Z. Z. pripažinimo nukentėjusiąja pagrįstumo, tačiau teigia, kad Z. Z. nėra asmuo, kuriam Biuras privalo atlyginti neturtinę žalą, savo teiginį argumentuodamas tuo, jog, apelianto nuomone, sutinkamai su TPVCAPD įstatymo 15 str. 5 ir 7 dalių nuostatomis, teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl asmens žūties turi tik žuvusiojo buvę išlaikomi arba turėję teisę į jo išlaikymą asmenys.

TPVCAPD įstatymo 2 str. 5 d. nurodyta, kad eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys, to paties straipsnio 22 dalyje – kad žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui– žala nukentėjusio trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, o 15 dalyje apibrėžta nukentėjusio trečio asmens sąvoka – kad tai asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Neturtinės žalos sąvoka yra iš esmės vienodai apibrėžta tiek civilinio kodekso 6.250 straipsnyje, tiek TPVCAPD įstatymo 2 str. 14 d., kuriame nurodyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitos piniginės išraiškos neturinčios pasekmės, atsiradusios dėl padarytos per eismo įvykį žalos asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

TPVCAPD įstatymo 15 str. 7 d. nurodyta, kad „nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pateikti pretenzijas atsakingam draudikui arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biurui dėl patirtos neturtinės žalos. <...>. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir asmenys, išvardyti šio straipsnio 5 dalyje“.

Iš pastarosios įstatymo nuostatos akivaizdu, jog minimas įstatymas, atvirkščiai nei teigia apeliantas, kaip tik išplečia, o ne susiaurina asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, t.y. tokią teisę turi ne tik nukentėjęs trečias asmuo, bet ir žuvusio asmens buvę išlaikomi ar turėję teisę į jo išlaikymą asmenys.

Kaip minėta, apeliaciniu skundu neginčijama skundžiamu nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, kad Z. Z. dėl autoįvykio pasekoje įvykusios motinos mirties patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, t.y. neturtinę žalą, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju Z. Z. yra nukentėjęs trečiasis asmuo, turintis teisę į žalos, tame tarpe ir neturtinės, atlyginimą.

Taigi, apeliacinio skundo teiginys, kad Z. Z. iš Biuro nepagrįstai buvo priteista 8632 Lt neturinei žalai atlyginti yra visiškai nepagrįstas. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Civilinio ieškinio atlyginimo klausimas skundžiamame nuosprendyje išspręstas motyvuotai, t.y. nuosprendyje yra nurodyta, kodėl dalis žalos yra priteista iš apelianto, o apeliacinio skundo motyvas, kad nuosprendyje nepasisakyta dėl apelianto teismui pateiktame atsiliepime nurodytų argumentų, yra nepagrįstas, kadangi nuosprendžio turinį nustatantys straipsniai (BPK 304-307 str.) neįpareigoja teismo nuosprendyje aptarinėti proceso dalyvių pareikštų nuomonių nagrinėjamais klausimais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą atmesti.