- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-22
- Bylos Nr.
- ATP-831-317/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-03549-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Jaliniauskas
- Advokatai
- Vita Neverauskaitė
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Algirdas Jaliniauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. R. atstovės-advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarimo A. R. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. nutarimu pripažino A. R. kaltu padarius pažeidimus numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliu – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., ir paskyrė jam administracines nuobaudas: pagal ATPK 127 str. 2 d. – vieno šimto penkiasdešimties litų baudą; pagal ATPK 130 str. 1 d., pritaikius ATPK 30¹ str. – trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. R. paskirta galutinė administracinė nuobauda – trijų tūkstančių litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams.
A. R. nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 25 d., apie 19.39 val. (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje, vairuodamas transporto priemonę VW Sharan, v. n. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, pradėjo važiuoti neišėmęs iš kuro bako kuro užpylimo žarnos ir ją nutraukė. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9 ir 232 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
A. R. atstovė skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują nutarimą. Skunde nurodo, kad teismo nutarimu paskirta nuobauda neproporcinga padarytam pažeidimui. Ją skiriant, neatsižvelgta į kaltės formą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, jo turtinę padėtį ir kt. svarbias aplinkybes. Skunde pažymima, kad iš A. R. 2014-04-25 paaiškinimo dėl eismo įvykio bei parodymų teismo posėdyje, akivaizdu, kad jis degalinėje kuro žarnos pistoletą nutraukė netyčia, nesiekdamas tokio rezultato. Anot apeliantės, teisinio išsilavinimo neturinčiam asmeniui tokia situacija sunkiai asocijuojasi su eismo įvykiu. ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Todėl, apeliantės nuomone, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Skunde nurodoma, jog duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) 2012 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012).
Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju A. R. sąžiningai klydo dėl savo veiksmų teisėtumo, kadangi pistoleto nuo kuro žarnos nutrūkimo fakto jis neįvertino kaip eismo įvykio, todėl laikytina, jog apelianto veiksmuose nėra ATP sudėties esminio elemento - tyčios. Lietuvos aukščiausias teismas formuoja praktiką, jog sprendžiant, ar asmens veika - pasitraukimas iš eismo įvykio vietos - pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio (administracinės bylos Nr. N-575-2184/2011, Nr. N-575-2263/2011, LAT 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis byloje Nr. 2AT-4-2011). Šios bylos atveju kuro pylimo pistoletas iš žarnos buvo ištrauktas dėl apelianto išsiblaškymo ir žmogiško žioplumo, žala mažareikšmė - 180 litų, ir A. R. ją atlygino.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas skyrė A. R. per griežtą administracinę nuobaudą - neatsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, jo turtinę padėtį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą. Kartu su skundu pateikiami dokumentai patvirtina, jog A. R. dirba dviejose darbovietėse: UAB (duomenys neskelbtini) treneriu ir VšĮ (duomenys neskelbtini) futbolo mokykloje (duomenys neskelbtini) treneriu-direktoriumi. Vidutinės mėnesio pajamos - 1000 litų. A. R. sutuoktinė yra bedarbė. Augina du mažamečius vaikus, gimusius 2009 ir 2011 m. Be to, A. R. turi kreditorinių įsipareigojimų bankui už šeimos būstą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad 3000 litų bauda už netyčinį administracinės teisės pažeidimą, yra pernelyg didelė ir prieštarauja tiek protingumo, sąžiningumo principui, tiek ir ATPK numatytiems nuobaudos tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Palikta galioti A. R. paskirta administracinė nuobauda sukeltų ypatingai sunkias finansines pasekmes apelianto šeimai: gaunant nedideles pajamas per mėnesį, apeliantas negalėtų užtikrinti būtiniausių šeimos poreikių, negalėtų vykdyti įsipareigojimų kredito įstaigai.
Apeliantės teigimu, teisė vairuoti transporto priemones A. R. būtina ne tik vežioti šeimos narius ir spėti nuvažiuoti iš vienos darbovietės į kitą, bet ir vežant mažuosius futbolo mokyklos auklėtinius į varžybas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas neskirti nuobaudos - specialios teisės vairuoti atėmimo. Nagrinėjamoje byloje nustatytos A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, išskirtinėmis aplinkybėmis laikytina ir pati įvykio situacija, jos padariniai (padaryta žala yra labai nedidelė), padarytą žalą pažeidėjas atlygino, nukentėjusysis priekaištų neturi. Įvertinus šias bei kitas aplinkybes (tarp jų ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog A. R. pasišalino iš įvykio vietos siekdamas išvengti atsakomybės už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam ar už padarytą kitą sunkų teisės pažeidimą), apibūdinančias padarytų pažeidimų pobūdį, padarinius, yra pagrindas išvadai, jog už administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymą A. R. skirtina mažesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje.
Atsiliepimas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma skundą atmesti ir apylinkės teismo nutarimą palikti galioti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
A. R. atstovės advokatės V. Neverauskaitės apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog A. R. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. R., vairuodamas transporto priemonę nesilaikė visų atsargumo priemonių, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, neišėmė iš automobilio kuro užpylimo įtaiso ir važiuodamas jį nutraukė, dėl ko kuro užpylimo įtaisas buvo apgadintas, t. y., jis sukėlė eismo įvykį. Teisme apklausiamas pažeidėjas neneigė nutraukęs kuro užpylimo žarnos, tačiau nurodė, kad iš įvykio vietos pasišalinti tyčia nesiekė, pamiršo žarną išimti iš kuro bako, o tai pastebėjęs niekam nepranešė, nes skubėjo. Apeliaciniame skunde pažeidėjo atstovė neigia, kad pažeidėjas tyčia pasišalino iš įvykio vietos.
ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis sukėlė eismo įvykį, suprato jį sukėlęs ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje sukėlęs eismo įvykį asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (LAT 2012 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. 2AT-11-2012).
Pagal galiojančias Kelių eismo taisykles, eismo įvykiu pripažįstamas įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, matyti, kad A. R. sukėlė eismo įvykį - judėdamas automobiliu ir nutraukdamas kuro degalinės kuro užpylimo žarną, jis apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Nukentėjusio asmens-turto savininko, įvykio vietoje nebuvo. Todėl A. R., vykdydamas KET reikalavimus, apie eismo įvykį privalėjo pranešti policijai. KET 232 punkte numatyta galimybė į eismo įvykio vietą nekviesti policijos, kai eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio deklaracijoje nubraižo eismo įvykio schemą, aprašo eismo įvykio aplinkybes ir visi pasirašo. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.
Byloje nustatyta, kad A. R. pradėjo važiuoti neišėmęs iš automobilio kuro užpylimo angos kuro užpylimo žarnos ir ją nutraukė. Po šio įvykio jis sustojo, išlipo iš automobilio, pakėlė nukritusį kuro užpylimo žarnos pistoletą, padėjo jį prie kuro kolonėlės ir, nepranešęs apie įvykį degalinės darbuotojui, iš jos išvažiavo. Kadangi su turto, kuris buvo apgadintas eismo įvykio metu, savininku ar jo įgaliotu atstovu, dėl eismo įvykio aplinkybių tartasi nebuvo, į įvykio vietą turėjo būti kviečiama policija, o su eismo įvykiu susiję dalyviai privalėjo pasilikti įvykio vietoje, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. R., niekam apie įvykį nepranešęs, iš jos skubiai pasišalino. Konstatuotina, kad A. R., būdamas atidus ir rūpestingas, nemažą vairavimo stažą turintis vairuotojas, privalėjo suvokti, jog padarė eismo įvykį ir vykdyti imperatyvias KET įtvirtintas eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui, tačiau to nedarė. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. R. padarė ne tik ATPK 127 str. 2 d., bet ir ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina ir tai, kad iniciatyva praėjus tam tikram laikui po įvykio atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą neįrodo pažeidimą padariusio asmens tyčios nebuvimo pažeidimo padarymo metu. Ši aplinkybė vertintina tik nuobaudos skyrimo kontekste.
Apeliaciniame skunde keliamas ir A. R. paskirtos administracinės nuobaudos klausimas. Pažeidėjo atstovės teigimu, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, pasekmių sunkumą, A. R. elgesį po pažeidimo padarymo, jam paskirta pernelyg griežta administracinė nuobauda. Tačiau administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą tada, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (LAT nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).
Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas A. R. skiriamas administracines nuobaudas už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus individualizavo tinkamai, laikėsi ATPK 30, 30² str. reikalavimų ir įvertino išskirtines aplinkybes, suteikusias pagrindą jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. Teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumą visuomenei, įvykio aplinkybes, A. R. asmenybę, jo elgesį po pažeidimo padarymo. A. R. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis savo noru atlygino padarytą nuostolį (ATPK 31 str. 1 d. 2 p.). Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ATPK 30¹ str. nuostatomis bei teisingumo ir protingumo kriterijais ir A. R. už padarytą ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą paskyrė švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatyta administracinę nuobaudą, sumažindamas papildomos administracinės nuobaudos – specialiosios teisės atėmimo - terminą net iki šešių mėnesių. Atsižvelgiant į tai ir į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad pažeidėjas dirba dviejose darbovietėse, gauna mažas pajamas, sutuoktinė nedirba, augina du mažamečius vaikus ir turi kreditorinių įsipareigojimų bankui, konstatuotina, kad pažeidėjui paskirta nuobauda per griežta nelaikytina ir dar labiau jos švelninti, kaip to prašoma apeliaciniame pažeidėjo atstovės skunde, pagrindo nėra. Neigiamos pasekmės yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Asmuo prieš darydamas pažeidimą privalo galvoti apie kilsiančias pasekmes ir dėl to atsirasiančius nepatogumus. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad, palikus apylinkės teismo paskirtą administracinę nuobaudą, bus pasiekti ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai – auklėti administracinį pažeidimą padariusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir nedarytų naujų teisės pažeidimų.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), paskirtos administracinės nuobaudos individualizuotos tinkamai, yra adekvačios ir proporcingos padarytiems pažeidimams bei atitinka nuobaudų skyrimo ir ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo pagrindus, todėl apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. ir 302¹² str. 1 d. 1 p., teisėjas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. R. atstovės advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.