Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-09-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-1008-312-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-30
Bylos Nr.
1A-1008-312-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Laureta Ulbienė, Viktoras Dovidaitis
Nukentėjusysis
G. P., R. P.
Nuteistasis
G. L., T. I., G. I.
Advokatai
Aurimas Mieželaitis, Vita Neverauskaitė
Kategorijos

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1008/2010

Teisėja Jovita Einikienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.2.4;

1.1.8.2; 1.1.8.7.9; 1.2.26.2.1; 2.1.14;

2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.1.15.3.3.3;

2.4.6.3.4.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2010 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Lauretos Ulbienės, Viktoro Dovidaičio,sekretoriaujant Vaivai Jasudavičiūtei,dalyvaujant prokurorui Anatolijui Pošiūnui,gynėjui advokatui Aurimui Mieželaičiui,nukentėjusiųjų atstovei advokatei Vitai Neverauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų G. P. ir R. P., nuteistųjų G. L., T. I. ir G. I. apeliacinius skundas dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda, T. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda, G. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.

Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš G. L., T. I. ir G. I. solidariai priteista:

G. P. 3000,00 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti, penkių procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

R. P. 1500,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinei žalai atlyginti, penkių procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L., T. I. ir G. I. nuteisti už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. jie 2009 m. liepos 13 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – prie tvenkinio, esančio sodininkų bendrijoje (toliau – SB) „R“, šalia sodo sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdami neblaivūs ir veikdami kartu, keikėsi necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu G. P., po to tęsdami savo neteisėtus veiksmus, prie namo, esančio SB „R“, (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. 165), Vilniuje, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo G. P. ir R. P., žodžiais grasino susidoroti. Tuo metu, kai T. I. tyčia sudavė ranka R. P. į veidą, G. L. sugriebė nukentėjusiąją R. P. už plaukų, jos abi pargriovė R. P. ir tyčia spardė bei rankomis sudavė ne mažiau dešimties smūgių R. P. į įvairias kūno vietas, padarydamos nukentėjusiajai kraujosruvas ir nubrozdinimus kaklo dešinės pusės odoje, kairėje krūtyje, daugybines kraujosruvas dešiniame kelyje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairiame kelyje, poodines kraujosruvas kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairėje pėdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo metu G. I. tyčia sudavė ne mažiau trijų smūgių kumščiu G. P. į galvą, padarydamas nukentėjusiajam G. P. odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą kaktoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlės dešiniame šoniniame paviršiuje, nosies kaulų lūžį, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistieji tyčia tampė R. P. drabužius bei tyčia suplėšė G. P. priklausantį švarką 500,00 Lt vertės, padarydami G. P. 500,00 Lt dydžio turtinę žalą. Šiais savo veiksmais kaltinamieji G. L., T. I. ir G. I. įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji R. P. ir G. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendį ir iš nuteistųjų solidariai priteisti G. P. 15 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti, R. P. 9 400,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusieji taip pat prašo pakeisti nuteistiesiems paskirtas bausmes bei iš jų solidariai priteisti nukentėjusiųjų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į pasekmių, atsiradusių dėl nusikalstamų veiksmų ilgalaikiškumą. Skunde pažymima, kad apie nukentėjusiųjų sumušimą yra kalbama iki šiol, o tai žemina nukentėjusiųjų garbę ir orumą. Nuteistųjų veiksmais buvo pažeista ne tik nukentėjusiųjų garbė ir orumas, bet ir buvo sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, dėl ko jie ilgą laiką negalėjo dirbti, atlikti visuomeninių pareigų, ženkliai sumažėjo bendravimo su kaimynais ir kitais asmenimis galimybės, atsirado nesaugumo jausmas išeinant už savo namų ribų ir kt.

Nukentėjusieji teigia, kad priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka ir teismų praktikos. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad po patirto smurto G. P. net nekėlė savo kandidatūros į sodininkų bendrijos pirmininko postą. Tvirtinama, kad dėl nusikalstamų veiksmų žala buvo padaryta šeimos garbei ir interesams.

Šalies argumentai

Apeliantai teigia, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistųjų kaltės, neatsižvelgė į tai, kad nuteistieji davė melagingus parodymus, kvietė melagingus parodymus davusius liudytojus, neigė savo kaltę, neatsiprašė dėl savo neteisėtų veiksmų.

Nukentėjusieji apeliaciniame skunde nurodo, kokia suma, už kokius išgyvenimus jiems turėtų būti priteista. Tvirtina, kad G. P. turėtų būti priteista 15 000,00 Lt, o R. P. - 9 400,00 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems parinko netinkamos rūšies bausmę. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į nuteistųjų kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei jų asmenybes. Siekiant teisingumo ir auklėjamųjų tikslų, nukentėjusiųjų manymu, nuteistiesiems skirtina laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu atlikti viešuosius darbus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistieji prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendį ir juos išteisinti.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė konfliktinės situacijos pradžią, eigą, konflikto dalyvių elgesį ir motyvus.

Skunde teigiama, kad G. P. apibarė tvenkinyje besimaudančią G. L., vėliau, jai lipant iš tvenkinio, spyrė pastarajai į krūtinę. T. I. bandant apginti savo motiną, atėjo R. P. ir neišsiaiškinusi padėties, puolė mušti nuteistąsias. Nukentėjusiuosius palaikė liudytojas A. G.. Tada į konfliktą įsitraukė ir G. I., kuris gindamasis galėjo suduoti smūgius G. P..

Nuteistieji tvirtina, kad konflikto metu ir jiems buvo padaryti kūno sužalojimai, tačiau dėl šių sužalojimų jie nei į medikus, nei į policiją nesikreipė.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. P. yra apibūdinamas kaip konfliktiška asmenybė. Tvirtinama, kad konfliktas kilo ne dėl asmeninių priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atmesti. Nukentėjusiųjų atstovė prašo nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų bei nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Nukentėjusysis G. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis pamatė ant kranto stovinčius kažkokius asmenis. Jo įsitikinimu, vienas asmuo bandė lipti iš tvenkinio, o kitas bandė jam padėti. Asmenys buvo įsikibę į prieš porą metų nukentėjusiojo pasodintą pušį. G. P. paprašė nelaužyti medžio. Į tokį prašymą nukentėjusiajam buvo atsakyta priekaištais dėl tvenkinio priežiūros bei necenzūriniais žodžiais. Tada nukentėjusysis nuėjo link A. G. sklypo. Tuo metu, kai G. P. kalbėjosi su A. G., prie jų priėjo nuteistieji, t. y. G. L., T. I. ir G. I.. G. L. ir T. I. pradėjo tampyti nukentėjusįjį už plaukų, tąsyti už švarko skverno. Konflikto metu atbėgo R. P., kuri kvietė policiją. R. P. taip pat buvo įžeidinėjama necenzūriniais žodžiais. Kol buvo laukiama policijos, G. L. ir T. I. sudavė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, o G. I. sudavė kelis smūgius į galvos sritį. R. P. taip pat buvo mušama (t. 1, b. l. 202-203).

Nukentėjusioji R. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad konflikto pradžios ji nematė. Išgirdus triukšmą, ji pro duris pamatė, kad kaimyno A. G. sodo sklype stovi G. P., A. G. bei dar keli žmonės. Suprato, kad tarp susirinkusių žmonių vyko konfliktas. Nukentėjusioji paskambino policijai ir nuėjo į konflikto vietą. Kai R. P. atėjo į įvykio vietą, G. L. ir T. I. pradėjo prie jos kabinėtis žodžiais ir fiziškai (tąsė už plaukų, spardė, daužė rankomis). Nukentėjusioji matė, kaip G. I. sudavė jos vyrui į veidą (t. 1, b. l. 205-206).

Liudytojas A. G. pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino nukentėjusiųjų parodymus. Liudytojas nurodė, jog konfliktą pradėjo nuteistieji, jie vartojo necenzūrinius žodžius bei smurtą tiek G. P., tiek R. P. atžvilgiu (t. 1, b. l. 206). Aplinkybę, jog konfliktą iniciavo nuteistieji, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas E. G.. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad nuteistieji vartojo necenzūrinius žodžius bei smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu (t. 1, b. l. 207).

Liudytojas N. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis matė, kad G. P. konfliktuoja su dviem moterimis. Konfliktas buvo žodinis, tačiau moterys bandė įsikibti į nukentėjusįjį. Į įvykio vietą atėjus nukentėjusiajai, ji G. L. ir T. I. buvo pargriauta, viena iš nuteistųjų laikė nukentėjusiąją rankomis už plaukų, o kita mušė rankomis. G. I. bandė išskirti konfliktuojančius asmenis, ar šis asmuo sudavė G. P., liudytojas nurodyti negalėjo (t. 1, b. l. 208).

Liudytoja G. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad konflikto pradžios nematė, tačiau matė, kaip G. L. už plaukų ištraukė R. P. iš A. G. kiemo. T. I. taip pat mušėsi. Liudytoja matė, kaip G. I. sudavė kumščiu G. P. į kaktą. Nuteistosios vartojo necenzūrinius žodžius (t. 1, b. l. 209).

Liudytojas S. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad G. P. paprašė moterų nelaužyti medžio. Šios jam atsakė, kad jis nesikištų ne į savo reikalus. Tada G. P. nuvažiavo pas kaimyną. Prie tvenkinio jokių muštynių nebuvo (t. 2, b. l. 15).

Įvertinus aptartus parodymus darytina išvada, kad jie tarpusavyje sutampa yra logiški, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Vadovaujantis aukščiau aptartais parodymais teigtina, kad nukentėjusysis G. P. pamatęs, kad G. L. ir T. I. gali nulaužti jo pasodintą medį, pasakė joms pastabą. Į nukentėjusiojo pastabą buvo sureaguota necenzūriniais žodžiais, po kurių nukentėjusysis nuėjo pas A. G.. G. P. ir A. G. kalbantis tarpusavyje, prie jų priėjo G. L. ir T. I., kurios vartojo necenzūrinius žodžius bei vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Į įvykio vietą atėjus R. P., nuteistosios necenzūrinius žodžius bei smurtą vartojo ir jos atžvilgiu. Be to, konflikto metu G. I. sudavė smūgius G. P. į veido sritį.

Smurto vartojimo bei sužalojimo faktą patvirtina ir specialisto išvados Nr. 281/09 (01), Nr. G 2816/09 (01) (t. 1, b. l. 19-21, 31-32),

Pirmosios instancijos teisme G. L. paaiškino, jog pirmas smūgį sudavė G. P.. Nukentėjusysis spyrė jai į krūtinę. Atbėgus R. P., G. L. buvo pargriauta ant žemės. Po to, T. I. už plaukų atitraukė nukentėjusiąją nuo nuteistosios (t. 1, b. l. 199-200). T. I. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad pirmasis smurtauti pradėjo G. P.. Paaiškino, jog nukentėjusysis pastūmė T. I. tuo metu, kai ji padėjo savo motinai lipti iš tvenkinio, tada sudavė smūgį G. L. į krūtinę, nuo ko pastaroji nukrito. Tada atbėgo R. P., kuri atsisėdo ant G. L. bei pradėjo ją mušti. Nuteistoji atitraukė nukentėjusiąją nuo savo motinos. T. I. tvirtino, kad nei ji, nei jos motina nieko nemušė, o tik stipriai barėsi. Vėliau aiškino, jog R. P. nesudavė, o G. P. sudavė už motiną. G. I. nieko nemušė (t. 1, b. l. 200-201). G. I. nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir T. I. bei G. L.. Taip pat tikino, jog nukentėjusiajam galėjo suduoti smūgį gindamas moteris (t. 1, b. l. 201-202). Taigi, iš nuteistųjų parodymų matyti, jog jie visi tvirtina, kad smurtą naudoti pradėjo G. P., patys jie smurto nenaudojo arba naudojo tik gindamiesi. Visgi, nuteistųjų parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai, be to, jie prieštarauja nukentėjusiųjų, liudytojų S. A., G. S., N. S., A. G., E. G. tarpusavyje sutampantiems parodymams.

Liudytoja A. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad G. L. įkrito į vandenį, laikėsi už eglės, o G. P. ją mušė kojomis. G. P. stipriai spardė G. L. kojomis į šonus, pilvą, krūtinę. R. P. mušėsi su T. I. (t. 1, b. l. 210). J. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kaip moteris kabinosi už medžio šakos, negalėdama išlipti iš kūdros. Kai moteris užsikabino už medžio, G. P. išbėgo iš savo kiemo, greitu žingsniu nubėgo per gatvę prie jos, stūmė, sudavė jai. Moteris parkrito, iš paskos atbėgo R. P.. Matė, kad kažkuri moteris buvo įsikibusi kitai moteriai į plaukus. Be to, liudytojas teigė, kad konfliktas vyko ir prie A. G. sklypo (t. 2, b. l. 16-17). Šie liudytojai, kaip ir nuteistieji, nurodo, kad smurtauti pradėjo G. P., tačiau, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas mano, jog šiais liudytojų parodymais vadovautis negalima, kadangi jie yra prieštaringi. Abu liudytojai nurodė, kad G. L. buvo mušama dar neišlipusi iš tvenkinio, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina nei vienas nuteistasis (nuteistieji tvirtino, kad G. L. buvo mušama tuo metu, kai išlipo iš tvenkinio). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas V. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog pats konflikto nematė, tačiau po įvykio matė, kad G. P. buvo sumuštas. Taip pat liudytojas nurodė, kad A. K. į įvykio vietą atvyko tuo metu, kai joje buvo policija, t. y. po konflikto (t. 2, b. l. 15). Šie liudytojo parodymai taip pat verčia abejoti liudytojos A. K. parodymų patikimumu.

Apeliaciniame skunde nuteistieji nurodo, kad jie jokio išankstinio nusistatymo prieš nukentėjusiuosius neturėjo. Konstatuotina, kad konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų nebuvimas ir rodo, jog nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, o ne į kitas įstatymo saugomas vertybes. Be jokios abejonės, nuteistųjų elgesys, t. y. necenzūrinių žodžių vartojimas, grasinimai, smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojimas, matant pašaliniams asmenims, vertintinas kaip įžūlus.

Nuteistųjų apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos J. T. parodymai laidžia daryti išvadą, jog G. P. yra konfliktiška asmenybė. Teismo įsitikinimu, tokie liudytojos parodymai, esant nustatytoms aplinkybės, vertinant nuteistųjų veiksmus nėra reikšmingi. Tuo labiau, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad konflikto iniciatoriai buvo nuteistieji, o ne nukentėjusieji.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei jų eiliškumą, todėl pagrįstai G. L., T. I. bei G. I. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str.2 d.).

Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į tai, jog nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo smurtauta viešoje vietoje, matant kaimynams bei kitiems asmenims, nukentėjusiesiems buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jie patyrė fizinį skausmą, be to, nukentėjusieji necenzūriniais žodžiais buvo žeminami kitų asmenų akivaizdoje, taip buvo sumenkintas jų orumas, savigarba, pakenkta reputacijai. Akivaizdu, kad įvertinęs šias pasekmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir jų ilgalaikiškumą. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ženkliai sumažino nukentėjusiųjų prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Kolegijos nuomone, priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja nei teisingumo, nei protingumo principams.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad dėl nusikaltimo nukentėjo G. P. ir R. P. reputacija. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, į šią aplinkybę atsižvelgė. Didinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjusieji bendruomenės narių ir iki nusikaltimo padarymo bei sužalojimų buvo vertinami prieštaringai.

Apeliantai teisingai pastebi, kad teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, kitomis teisės normomis, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Tačiau pažymėtina ir tai, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Pastebėtina, kad apeliantų pateiktame teismų praktikos pavyzdyje, kalti asmenys buvo nuteisti pagal du BK straipsnius, t. y. 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Taigi, vien pagal padarytus nusikaltimus bei sužalojimus bylos negali būti laikomos analogiškomis. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui, todėl apeliantų teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos yra nepagrįstas. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui priteisus visą apeliantų prašomą pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, būtų nesilaikyta šiuo metu susiformavusios teismų praktikos analogiškose bylose.

Tai, kad nuteistieji davė sau palankius parodymus nėra ta aplinkybė, dėl kurios būtų galima didinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Aplinkybė, kad nuteistųjų kviestų liudytojų parodymai neatitinka teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, taip pat negali lemti didesnės neturtinės žalos priteisimo iš nuteistųjų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas visiems trims nuteistiesiems bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 str., 41 str. reikalavimų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad G. L., T. I., G. I. anksčiau neteisti, administracine tvarka nebausti, jų padarytas nusikaltimas yra priskiriamas prie nesunkių, jie visi dirba, nuteistųjų T. I. ir G. I. šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai paskirti vieną iš švelnesnių Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių, t. y. baudą. Teismo įsitikinimu, nuteistiesiems paskirta bausmė padės pasiekti tikslus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 41 str., tuo pačiu nepagrįstai dideliu mastu neapribos jų teisių ir laisvių.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dalyje dėl penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Lietuvos Respublikos CK 6.37 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais dėl prievolės pažeidimo (CK 6.261 str.), t. y. dėl pareigos atlyginti padarytą žalą nevykdymo nustatytu terminu, jų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius, kuriuos jis patiria dėl skolininko pareigos neįvykdymo, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Minėtos įstatymo nuostatos reiškia, jog prievolė, visų pirma, turi būti (įstatymu, sutartimi, teismo sprendimu) konstatuota ir skolininkui pareikšta įvykdymui per nustatytą terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 str., turi būti trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (pvz., 3k-3-373/2006, 2K-234/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistiesiems atsiranda nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti (2K-234/2010). Byloje nėra duomenų, jog prievolė dėl žalos atlyginimo yra pateikta vykdyti, todėl negalima kalbėti ir apie prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą pažeidimą. Įstatymas nenustato konkretaus termino per kurį turi būti savanoriškai įvykdyta prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, todėl remiantis CK 6.38 str. 1 d., pateikus teismo nustatytą žalos atlyginimo prievolę vykdymui, turi būti nustatytas protingas terminas prievolės savanoriškam įvykdymui ir tik po to, jei ji nevykdoma galima pripažinti, jog skolininkai nevykdo pareigos atlyginti žalą ir dėl šios priežasties nukentėjusysis patiria nuostolius. Tokių duomenų byloje nėra, todėl civilinio ieškinio dalis, kuria prašoma priteisti penkis procentus palūkanų, negalėjo būti tenkinta, o ieškinys šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

Esant tokioms aplinkybėms, nuteistųjų bei nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini, o Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą: teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiųjų patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti mažintinos atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų apeliacinis skundas buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas, skunde keliami klausimai nebuvo susiję su naujomis ar labai sudėtingomis teisinėmis problemomis. Įvertintina ir tai, kad ta pati advokatė dalyvavo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, nuteistųjų turtinę padėtį. Dėl šių priežasčių nukentėjusiesiems advokato paslaugoms apmokėti iš nuteistųjų priteistina 1000,00 Lt.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 d.,

nutaria:

nuteistųjų G. L., T. I. ir G. I. apeliacinį skundą, taip pat nukentėjusiųjų G. P. ir R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. P. priteista penkių procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat R. P. priteista penkių procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo dienos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

G. P. ir R. P. ieškinio dalį, kuria prašoma priteisti po penkis procentus metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovų naudai, palikti nenagrinėtą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistųjų G. L., T. I. ir G. I. nukentėjusiųjų G. P. ir R. P. naudai po 333 Lt 33 ct (tris šimtus trisdešimt tris litus trisdešimt tris centus) išlaidoms advokato apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Laureta UlbienėViktoras Dovidaitis