Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kupiškio žemėtvarkos skyriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde (b. l. 2-10) pareiškėjas paaiškino, jog 2001 m. lapkričio 26 d. surašyta Alytaus apskrities Išvada Nr. 33-60-4762 (toliau – Išvada), kurioje nurodyta, kad jo tėvas J. J. B. valdė nuosavybės teisėmis Alytaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaime 25,20 ha žemės ir pareiškėjui pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 4,20 ha žemės, kurios bendra vertė 6 905 Lt. Išvadoje nurodyta, kad valstybės išperkama žemė – 4,20 ha. Išvada nusiųsta į Panevėžio apskrities Kupiškio rajono Subačiaus seniūniją. Vėliau Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 16-88115-13427 ir 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3937ž pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į 4,20 ha žemės.

Taip pat skunde nurodoma, kad pareiškėjo tėvas J. J. B., kuris buvo 25,20 ha žemės sklypų savininkas ir į kurio turėtą nuosavybę pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės, buvo laisvės kovų dalyvis (nukentėjo nuo okupacinių rėžimų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-11-20 išdavė Pažymėjimą Nr. 2R-490, patvirtinantį, kad pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams rėžimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį J. J. B. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Būtent po šio pažymėjimo gavimo, patvirtinančio jam suteiktų pilietinių teisių atstatymą, atsirado galimybė pareiškėjui reikalauti atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypą, nes turėta tėvo nuosavybės teisėmis žemė buvo užimta ir natūra negalėjo būti grąžinta.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nuosekliai jau ne vieneri metai siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į 100 proc. padidintą žemės sklypą, tačiau iki šios dienos jo teisės yra ignoruojamos, valstybės institucijos siuntinėja vienos kitoms medžiagą dėl nuosavybės atkūrimo, tačiau jokių realių veiksmų neatlieka ir taip daro tęstinį pažeidimą, dėl kurio pareiškėjui nėra atkuriamos teisės į visą įstatymais numatytą žemės sklypą, t. y. visiškai neatkuriamos nuosavybės teisės. Pareiškėjas savo ruožtu kreipėsi į Kupiškio rajono žemėtvarkos skyrių, Alytaus žemėtvarkos skyrių ir Nacionalinę žemės tarnybą bendru 2011 m. rugpjūčio 17 d. prašymu, kad jo klausimas būtų išspręstas. 2011 m. spalio 10 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsakė, kad pareiškėjo prašymas nebus tenkintas, nes sprendimas padidinti grąžinamą žemės sklypą galėjo būti priimtas tik atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises ir vėliau toks padidinto žemės sklypo atkūrimas yra negalimas.

Taip pat skunde buvo pažymima, kad pareiškėjo tėvas laisvės kovų dalyviu buvo ir tuo metu, kai buvo atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau tik vėliau ši teisė jam pripažinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Atsižvelgiant į asmenų lygybės principą, statuso pripažinimas vėliau negu buvo grąžinta nuosavybė, negali būti laikoma kliūtimi atkurti nuosavybės teises į 100 proc. didesnį žemės sklypą. Priešingas aiškinimas pažeistų asmenų lygybės principą, nes reikštų, kad laisvės kovų dalyviai, pagal jiems priklausančių nuosavybės teisių atkūrimą, būtų skirstomi į kelias kategorijas, t. y. turėjusių tam tikrą teisę į nuosavybės atkūrimą didesniam žemės sklypui, jeigu tai buvo daroma iki statuso suteikimo patvirtinimo, ir neturėjusių tokios teisės (netekusių), jeigu nuosavybės teisės atkurtos anksčiau. Toks asmenų skirstymas prieštarautų teisinės valstybės principui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kupiškio žemėtvarkos skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pašalinti Tarnybą iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų, taip pat pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, t. y. atsakovu įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kupiškio žemėtvarkos skyriaus.

II.

Teismas šiuo atveju pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikęs atsakovui 2002 m. rugsėjo 3 d. prašymą suteikti jam lygiavertį miško sklypą pagal Alytaus apskrities 2001 m. lapkričio 26 d. išvadą Nr. 33-60-4762 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jo tėvo, kaip pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio, statusą. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo (Žin., 1997, Nr. 60-1398) 5 straipsnio nuostatas teisė pripažinti karių savanorių, laisvės kovų dalyvių teisinį statusą bei įstatymų nustatyta tvarka išduoti nustatytos formos pažymėjimus pavesta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Minėto įstatymo 1 straipsnyje numatyta, jog laisvės kovų dalyviu pripažįstama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus sprendimu, kuris tokį sprendimą priima atsižvelgdamas į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadą dėl laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo. Vyriausybės 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nuostatų 12 punkte taip pat nustatyta, kad kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas pripažįstamas centro generalinio direktoriaus įsakymu. Pareiškėjo tėvo laisvės kovų dalyvio teisinis statusas pripažintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1V-125, tai patvirtina byloje esantis laisvės kovų dalyvio pažymėjimas (b. 1. 30), taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2011 m. liepos 27 d. raštas Nr. 38R-r-1138 „Dėl laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo ir dokumentų išdavimo“ (b. 1. 44), t. y. jau po to, kai pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti J. R. B. nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Apeliacinis skundas (b. l. 55-58) grindžiamas šiais argumentais:

Su teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu negalima sutikti, kadangi teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas – teismas neteisingai taikė ir aiškino įstatymų nuostatas. Panevėžio apygardos administracinis teismas aiškindamas ir taikydamas įstatymų normas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 6 straipsnio, 29 straipsnio nuostatas. Pagal pirmosios instancijos teismo aiškinimą yra dviejų kategorijų asmenys, pagal jų formalaus statuso gavimo laiką, kuriems atstatomos nuosavybės teisės skirtingų dydžių: tie, kurie turėjo pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio statusą iki priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, ir tie, kurie šį statusą gavo po to, kai buvo atkurtos nuosavybės teisės.Pažymėtina, kad pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio statuso suteikimo momentas yra išvestinis iš fakto, kad asmuo dalyvavo pasipriešinime (rezistencinėje veikloje). Dalyvio statuso suteikimo momentas yra formaliai atliekamas veiksmas, kuriuo pripažįstama, kad asmuo dalyvavo pasipriešinime. Tačiau pats pasipriešinimas vyko iki įstatymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo ir todėl asmenys, kurie yra pripažinti pasipriešinimo dalyviais, nepriklausomai nuo to, kada tai formaliai pripažinta, turi teisę į 100 proc. didesnį žemės sklypą.Pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Atsižvelgiant į šią konstitucinę nuostatą, asmuo, turintis pasipriešinimo dalyvio statusą turi turėti vienodas teises ir sąlygas į nuosavybės teisių atkūrimą, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisės atkurtos iki jam įgyjant šį statusą, ar po to. Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 16-88115-13427 ir 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3937ž pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į 4,20 ha. Pažymėtina, kad pareiškėjo tėvas buvo laisvės kovų dalyvis iki šių sprendimų priėmimo, nors šis statusas jam buvo suteiktas vėliau.Pažymėtina, kad nei vienas norminis aktas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato draudimo priimti papildomą sprendimą dėl 100 proc. didesnio žemės sklypo suteikimo po to, kai jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Teismas turėjo tiesiogiai taikyti ne tik paminėtus įstatymus bet ir Konstituciją, kuri yra tiesiogiai taikomas aktas.

Laisvės kovų dalyviai, kaip pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, patenka į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytų piliečių, turinčių teisę gauti 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, sąrašą, tačiau ši teisė siejama su Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodyto teisinio statuso įgijimu ir gali būti įgyvendinama tik nuosavybės teisių atkūrimo metu – iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.Minėtoje nuostatoje didesnio ploto žemės sklypas iš laisvos valstybinės žemės fondo skiriamas savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, todėl darytina išvada, jog pagal šią įstatymo nuostatą piliečio teisė gauti iš laisvos valstybinės žemės fondo padidintą žemės sklypą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises, t. y. žemės sklypas didinamas iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Kadangi sprendimas atkurti nuosavybės teises į J. J. B. turėtą žemę priimtas 2002 metais, o laisvės kovų dalyviu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjimu Nr. 2R-490 jis pripažintas 2008 m. lapkričio 20 d., t. y. po sprendimo atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę priėmimo, todėl vadovaujantis įstatymu nėra galimybės J. R. B. suteikti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo. Vadovaujantis teisės aktais, priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises į visą turėtą žemės plotą, laikoma, kad žemės savininkui teisė į atkuriamą žemės plotą yra visiškai realizuota.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo J. R. B. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog „Kai įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas, kurį savininkas nori atgauti natūra, išskyrus šioje dalyje pirmiau išvardytus atvejus, yra skirtas ir naudojamas gyventojų asmeniniam ūkiui arba valstiečių ūkiui, už jį savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, ar asmeniui, šiuo metu naudojančiam ar įgijusiam nuosavybėn iš valstybės šį žemės sklypą, skiriamas iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo žemės, esančios teritorijoje, kurią apima vietinis žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jeigu piliečiai, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos į tose teritorijose esančią žemę, yra 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu jiems siūlomas žemės sklypo plotas iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo padidinamas iki 100 procentų. Jeigu apskrities teritorijoje laisvos žemės fonde nėra pakankamo žemės ploto, šių asmenų pageidavimu toks žemės sklypas suformuojamas kitos pageidaujamos apskrities teritorijoje.“.

Laisvės kovų dalyvio sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad „Laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 2) 1940–1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.“.

Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad laisvės kovų dalyviai, kaip pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, patenka į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nurodytų piliečių, turinčių teisę gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, sąrašą.

Tačiau Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad „Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“.

Vadinasi, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra užbaigtas arba tęsiasi iki šiol, jei iki įstatymu nustatyto termino – 2003 m. gruodžio 31 d., buvo pateikti dokumentai, būtini nuosavybės teisių atkūrimui arba, atnaujinus terminą, dokumentams pateikti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 16-88115-13427 pareiškėjui J. R. B. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią 4,20 ha buvusio savininko J. J. B. nuosavybės teisėmis Alytaus apskrities, Alytaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,65 ha miško sklypą, esantį Panevėžio apskrities, Kupiškio rajono, Subačiaus seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 21-29). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 20 d. išdavė Pažymėjimą Nr. 2R-490 (b. l. 31), patvirtinantį, kad pagal 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams rėžimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį J. J. B. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Pareiškėjo tėvo J. J. B. laisvės kovų dalyvio teisinis statusas pripažintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1V-125, o tai patvirtina byloje esantis laisvės kovų dalyvio pažymėjimas (b. l. 30), taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2011 m. liepos 27 d. raštas Nr. 38R-r-1138 „Dėl laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo ir dokumentų išdavimo“ (b. l. 44). Tokiu būdu, pareiškėjo tėvo laisvės kovų dalyvio teisinis statusas pripažintas jau po to, kai pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę. J. R. B. 2011 m. rugpjūčio 17 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus žemėtvarkos skyrių bei Nacionalinės žemės tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyrių, prašydamas atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, motyvuodamas tuo, kad jo tėvas buvo pripažintas laisvės kovų dalyviu (b. l. 6-7). Tarnyba 2011 m. spalio 10 d. raštu Nr. 1SS-(3.5)-2528 J. R. B. informavo, kad nėra galimybės suteikti jam iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, kadangi sprendimas atkurti nuosavybės teises į jo tėvo turėtą žemę priimtas 2002 metais, o pastarasis laisvės kovų dalyviu pripažintas jau po sprendimo atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę priėmimo (b. l. 9-10).

Atsižvelgus į anksčiau minėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjui J. R. B. atkurti nuosavybės teises į 100 proc. padidintą žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo nėra pagrindo, kadangi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas pareiškėjo J. R. B. atžvilgiu jau pasibaigė – Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 16-88115-13427 pareiškėjui atkūrus nuosavybės teisės į jam tenkančią 4,20 ha buvusio savininko J. J. B. nuosavybės teise Alytaus apskrities, Alytaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,65 ha miško sklypą, esantį Panevėžio apskrities, Kupiškio rajono, Subačiaus seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjas, pateikęs atsakovui 2002 m. rugsėjo 3 d. prašymą suteikti jam lygiavertį miško sklypą bei Alytaus apskrities 2001 m. lapkričio 26 d. išvadą Nr. 33-60-4762 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jo tėvo kaip pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio statusą. Pažymėtina, kad jų pareiškėjas pateikti ir negalėjo, nes tokius dokumentus gavo ir laisvės kovų dalyvio teisinis statusas jo tėvui pripažintas buvo jau po to, kai pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę. Taigi, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, tokius dokumentus pareiškėjas turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas nėra nesibaigiantis. Jo trukmę lemia įvairūs veiksniai, tokie kaip turimos laisvos valstybinės žemės kiekis, kitų piliečių bei pačios valstybės teisės ir interesai. Kadangi pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareiškėjui metu egzistavusius dokumentus jam buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 6,65 ha miško sklypas, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas ir jam visiškai atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dalį. Tai, kad tam tikros aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui atsiranda teisė gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, paaiškėjo vėliau nei vyko nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjo atžvilgiu procesas, nesukuria jam teisės gauti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. Ši išvada grindžiama Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią dokumentai patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą galėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl po šio termino atsiradusi aplinkybė, suteikianti teisę į papildomą žemės plotą, negali būti pagrindu tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nes pareiškėjas šią teisę jau įgyvendino ir jo nuosavybės teisės buvo visiškai atkurtos Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimu.

Dėl atsakovo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje

Atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama procedūrą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnis. Pagal šį straipsnį, jei teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas paduotas netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu pakeisti jį tinkamu atsakovu, o jeigu pareiškėjas nesutinka pakeisti atsakovo, tai teisėjų kolegijos vertinimu ir atsakovo atstovo prašymu, yra pakankamas pagrindas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-481/2007).

Tačiau administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas atsakovu nurodė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kupiškio žemėtvarkos skyrių, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kupiškio žemėtvarkos skyrius nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-601 patvirtinta Nacionalinės žemės tarnybos struktūra, Nacionalinės žemės tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyrius šioje administracinėje byloje atsakovu būti negali. Todėl prašė, remiantis ABTĮ 54 straipsniu, pašalinti Nacionalinę žemės tarnybą iš trečiųjų suinteresuotų asmenų ir pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu – atsakovu įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyriaus.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą (98 p.). Sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo priima Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas (atskiras įsakymas dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo nepriimamas) (100 p.). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. (113 p.). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, savivaldybės administracijos direktoriaus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos kitos institucijos priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams datos. Atsižvelgiant į šias teisės normas, daroma išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos skyriai tik išnagrinėja piliečių prašymus, parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą ir perduoda ją atitinkamam specialistui, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima galutinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo panaikintos apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų pareigybės, o nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kurios iki to laiko buvo įpareigotos spręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir kitus žemėtvarkos klausimus. Atlikus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimus buvo nustatyta, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. žemės reformą įgyvendina Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-601 patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos struktūrą Nacionalinėje žemės tarnyboje buvo įsteigti 48 teritoriniai padaliniai. 2011 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 3D-553 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ Tarnybos struktūra buvo pakeista, tačiau minėti 48 teritoriniai jos padaliniai išliko. Kaip matyti, šie padaliniai, tiesiogiai pavaldūs Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pavaduotojui ir nėra atskiri juridiniai asmenys. Šioje byloje Nacionalinės žemės tarnybos direktorius, įgaliojo teritorinį žemėtvarkos skyrių atstovauti Nacionalinės žemės tarnybos interesus teismuose nagrinėjant bylas, susijusias su šios įstaigos kompetencija, bei suteikė visas procesines teises, įstatymo numatytas ieškovui, pareiškėjui, atsakovui, trečiajam asmeniui, trečiajam suinteresuotam asmeniui. Taigi žemėtvarkos skyrius (jų darbuotojai) gali teikti procesinius dokumentus ir dalyvauti teismuose nagrinėjamose bylose kaip įgaliotas Nacionalinės žemės tarnybos atstovas ir veikti Nacionalinės žemės tarnybos vardu, o atsakovu šiose bylose turi būti Nacionalinė žemės tarnyba.

Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovu pagal pareiškėjo skundo reikalavimą, įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises, turėjo būti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o ją atstovauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kupiškio žemėtvarkos skyrius. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose (teismo posėdžio protokoluose, skundo priėmimo nagrinėti nutartyje) nėra fiksuota, jog teismas ėmėsi priemonių netinkamai proceso šaliai pakeisti tinkama, aiškino pareiškėjui tokią teisę ir nesutikimo keisti šalis pasekmes.

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad ABTĮ 10 straipsnyje numatytos pareigos administraciniam teismui būti aktyviam ir išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (šiuo atveju atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, t. y. netinkamas atsakovas) pažeidimas pripažįstamas esminiu, dėl kurio gali būti naikinamas toks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1712/2006, 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1849/2012 ir kt.), tačiau šiuo atveju, šioje byloje, toks Panevėžio apygardos administracinio teismo ABTĮ 10 straipsnyje numatytos pareigos nevykdymas nelaikomas esminiu, galėjusiu sąlygoti neteisingą bylos išsprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje dalyvavo tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek Nacionalinės žemės tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyrius, kuris teikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, o Nacionalinė žemės tarnyba tokį Kupiškio žemėtvarkos skyriaus dalyvavimą byloje laikė tinkamu Nacionalinės žemės tarnybos atstovavimu (b. l. 15-18; 34; 62-64). Pažymėtina, kad netinkamo atsakovo dalyvavimas ir pirmosios instancijos teismo neveikimas šiuo klausimu šioje byloje nelaikomas esminiu pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų naikinamas, kadangi tai nesutrukdė Panevėžio apygardos administraciniam teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.