Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. S. atstovės advokatės Redos Kurlavičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties, kuria atmestas apelianto skundas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) vyriausiosios specialistės Gintarės Petrauskienės 2024 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-4766-2024 (ROIK: 24235099363) (toliau – nutarimas), kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 187 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta nuobauda – įspėjimas, paliktas galioti, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Institucijos nutarimu G. S. (toliau – ir pareiškėjas) buvo pripažintas kaltu padaręs ANK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, o būtent – 2024 m. kovo 22 d., 4 val. 04 min. nustatyta, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Institucijai nepateikė Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM311), už 2022 metus, kuri turėjo būti pateikta pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio gegužės 1 d., atitinkamai iki 2023 m. gegužės 2 d. Tokiais veiksmais, pareiškėjas, pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo NR. IX-1007 (toliau – GPMĮ), 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Deklaravimo priežastis – gavo su darbo santykiais susijusių pajamų, kurių pajamos viršijo vidutinio darbo užmokesčio (toliau ir – VDU), nustatytą dydį.

2. Taip pat nustatyta, kad 2024 m. kovo 22 d., 04 val. 04 min. pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Institucijai nepateikė Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM311) už 2021 metus, kuri turėjo būti pateikta pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio gegužės1 d., atitinkamai iki 2022 m. gegužės 2 d. Tokiais veiksmais, pareiškėjas, pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Deklaravimo priežastis – gavo su darbo santykiais susijusių pajamų, kurių pajamos viršijo vidutinio darbo užmokesčio, nustatytą dydį.

3. 2024 m. kovo 22 d. Institucijos nutarimą G. S. apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi apelianto skundas netenkintas ir Institucijos 2024 m. kovo 22 d. nutarimas paliktas galioti nepakeistas. Skundžiama nutartimi konstatuota, jog nutarimą priėmusi institucija pagrįstai nustatė, jog G. S. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 187 straipsnio 1 dalyje, todėl priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. atstovė advokatė R. Kurlavičienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Taip pat prašoma priteisti G. S. turėtas išlaidas advokatės, kuri dalyvavo byloje, kaip jo įgaliota atstovė, paslaugoms apmokėti, kurių dydis bus patikslintas bylos nagrinėjimo teisme metu bei prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4.1. Skunde nurodoma, jog apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi apylinkės teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodoma, jog G. S. dirba UAB „A.“, UAB B. ir UAB „C.“ (toliau – darbovietės) bei gauna A klasei priskiriamas su darbo santykiais susijusias pajamas. Nurodytos darbovietės, kaip mokestį išskaičiuojantys juridiniai asmenys, mokestiniu laikotarpiu išmokėdamos G. S. darbo užmokestį, deklaruoja jam priskaičiuotas išmokas, išskaičiuoja visą jam tenkantį mokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir jį sumoka į valstybės biudžetą, o duomenis apie tai pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), užpildydamos ir pateikdamos deklaracijas. 2021 ir 2022 metų mokestiniais laikotarpiais G. S. priskaičiuotas darbo užmokestis viršijo 60 vidutinių darbo užmokesčių dydį, o tai reiškia, kad šį dydį viršijančiai darbo užmokesčio daliai taikomas progresyvinis 32 procentų GPM tarifas. G. S. darbovietės tarpusavyje dalijasi informacija apie jam mokestinio laikotarpio eigoje priskaičiuojamą darbo užmokestį ir yra informuotos apie tai, kad jo pajamos iš darbo santykių viršija 60 VDU, todėl, prieš išmokėdamos G. S. darbo užmokestį, visada savalaikiai įgyvendina GPMĮ 6 straipsnio 1¹ dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus – išskaičiuoja padidinto tarifo GPM nuo G. S. priskaičiuoto darbo užmokesčio, sumoka jį ir apie tai deklaracija informuoja VMI. 2021 ir 2022 metų mokestiniais laikotarpiais, kai G. S. pajamos iš darbo santykių viršijo 60 VDU, jo darbovietės priskaičiuotai darbo užmokesčio daliai, neviršijančiai 60 VDU, pritaikė ir išskaičiavo 20 procentų GPM, o viršijančiai 60 VDU pritaikė ir išskaičiavo 32 procentų GPM, ir apie visus šiuos veiksmus pranešė VMI, pateikdamos metines gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijas, forma GPM312, už 2021 metus iki 2022 m. vasario 15 d. ir už 2022 metus iki 2023 m. vasario 15 d.

4.2. Apelianto teigimu jo darbovietės, vykdydamos mokestį išskaičiuojančių asmenų pareigas, tinkamai ir laiku įgyvendino GPMĮ 6 straipsnio 1¹ dalyje numatytą pareigą apskaičiuoti ir sumokėti padidinto tarifo GPM, nes kiekvienais kalendoriniais metais iki gegužės 1 d., įskaitant ir už 2021 bei 2022 metus, visas G. S. mokėtinas GPM sumas nuo visų su darbo santykiais susijusių pajamų, gautų per tuos kalendorinius mokestinius metus, teisės aktų nustatytais terminais yra deklaruotas ir sumokėtas į valstybės biudžetą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. S., kuris gauna išimtinai tik A klasės pajamas – darbo užmokestį, nebereikia atlikti jokių papildomų veiksmų, t. y. iki kalendorinių metų, einančių po mokestinių metų gegužės 1 d., teikti pajamų deklaracijos (forma GPM311). Pabrėžiama, kad G. S. nei už 2021, nei už 2022 metų mokestinius laikotarpius neturėjo susidariusių mokesčių nepriemokų, o tai neabejotinai patvirtina, kad jis, kaip mokesčių mokėtojas, teisės aktų nustatyta tvarka, laiku atliko savo mokestines pareigas. Nurodoma, kad šiai dienai pareiškėjas netgi yra sumokėjęs per didelę mokesčių sumą ir turi susidariusią permoką. Tai reiškia, kad darbovietės, su kuriomis G. S. sieja darbo santykiai, laiku ir tinkamai apskaičiavo bei sumokėjo GPM (tiek standartinio, tiek padidinto tarifo) nuo G. S. viso per 2021 ir 2022 metų mokestinius laikotarpius priskaičiuoto darbo užmokesčio ir savalaikiai apie tai pateikė informaciją VMI, o ši ją priėmė kaip tinkamą ir teisingą.

4.3. Apelianto vertinimu Apylinkės teismas netinkamai nustatė objektyviuosius ir subjektyviuosius ANK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo sudėties požymius, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmenų atsakomybę už deklaracijų pateikimo tvarkos pažeidimus, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (ANK 567 straipsnis). Pirmiau nurodyta ANK norma yra blanketinė, todėl pagal ją kvalifikuojant asmens pažeidimą protokole arba nutarime dėl administracinio nusižengimo būtina nurodyti ir konkrečią kitą teisės normą (kitą teisės aktą ir šio teisės akto straipsnį, dalį ar punktą), kurią asmuo kaltinamas pažeidęs. G. S. inkriminuotas GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies pažeidimas, tačiau jame nustatyta pareiga teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją nėra absoliuti. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai nuolatinis Lietuvos gyventojas turi teisę neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos. Tokią teisę, be kita ko, turi asmuo, kuris per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavo tik A klasei priskiriamų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir kuriam neatsiranda pareiga perskaičiuoti mokėtiną pajamų mokestį atsižvelgiant į šio įstatymo 6 straipsnio 1¹ ir 1² dalių nuostatas (GPMĮ 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pabrėžiama, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog G. S. atvejis atitinka visas GPMĮ 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. imperatyviai įstatyme, nustatytas sąlygas, kai nuolatinis Lietuvos gyventojas turi teisę neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos, nes gauna išimtinai tik A klasei priskiriamas pajamas. Taip pat jis neturi pareigos perskaičiuoti mokėtiną pajamų mokestį atsižvelgiant į GPMĮ 6 straipsnio 1¹ ir 1² dalių nuostatas, nes pajamų mokestį nuo jo pajamų, viršijančių GPMĮ 6 straipsnio 1¹ dalies 1 punkte nustatytą dydį, pritaikę progresinį pajamų mokesčio tarifą, jau tinkamai išskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo mokestį išskaičiuojantys asmenys – G. S. darbovietės, kurios tarpusavyje dalijasi informacija apie jam mokestinio laikotarpio eigoje priskaičiuojamą darbo užmokestį ir yra informuotos apie tai, kad jo pajamos iš darbo santykių viršija 60 VDU). Be to, byloje nenustatytos jokios kitos priežastys, dėl kurių G. S. galėjo atsirasti pareiga deklaruoti metines pajamas.

4.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 12 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad mokesčių administratorius, šviesdamas, konsultuodamas ir kontroliuodamas mokesčių mokėtojus mokesčių mokėjimo klausimais, turi atsižvelgti į atitinkamo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinį. Taigi aptariamu atveju Institucija turėjo vadovautis savo pateiktais įstatymo išaiškinimais ir pagal bylos faktines aplinkybes pripažinti, kad G. S. neprivalėjo pateikti metinių pajamų deklaracijų už 2021 ir 2022 metus. Pabrėžiama, kad G. S. pagrįstai pasinaudojo teise neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos, todėl toks jo teisėtas neveikimas negali būti laikomas administraciniu nusižengimu, nustatytu ANK 187 straipsnio 1 dalyje.

4.5. Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas, atmesdamas G. S. įgaliotos atstovės skundą dėl Institucijos nutarimo, aukščiau paminėtas įstatymo nuostatas ignoravo ir dėl jų nepasisakė, nors skunde ir teismo posėdyje G. S. įgaliotoji atstovė pateikė išsamią jų analizę ir jais grįstus motyvus dėl patraukto administracinėn atsakomybėn asmens nekaltumo. Nutartyje nepateikiami jokie argumentai, pagrindžiantys teismo ir kartu Institucijos išvadą, kad G. S. visgi turėjo pareigą pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir šią pareigą pažeidė. Nutartyje tik akcentuojama, kad pagal GPMĮ 27 straipsnio 4 dalį metinės pajamų mokesčio deklaracijos formą, jos užpildymo ir pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius, ir tuomet daromos nuorodos į VMI poįstatyminius teisės aktus detalizuojančius šią tvarką, tačiau aptariamu atveju teismo akcentuojama teisės norma yra neaktuali, nes, kaip minėta, G. S. pagal tą patį įstatymą turėjo teisę išvis neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos. Pažymėtina, kad ir VMI skundžiamame nutarime nedaro jokių nuorodų į poįstatyminius aktus, bandydama pagrįsti G. S. padarytą administracinį nusižengimą.

4.6. Taip pat skunde pažymima, jog apylinkės teismas ne tik argumentuotai ir įtikinimai nepasisakė, ar G. S. neveikimas atitinka objektyviuosius administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 187 straipsnio 1 dalyje, požymius, bet ir neanalizavo jo neveikimo subjektyviųjų administracinio nusižengimo sudėties požymių kontekste. Taip teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (ANK 567 straipsnis), nes G. S. kaltė padarius administracinį nusižengimą konstatuota ne byloje surinktų įrodymų visuma, o subjektyviu vertinimu ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Pareiškėjo vertinimu iš nutarties turinio lieka neaišku, kokia gi forma – tyčia ar neatsargumu – pasireiškė G. S. neva padarytas administracinis nusižengimas, nes kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis – nesant asmens kaltės negalima jo administracinė atsakomybė. Aptariamu atveju G. S. neveikimas nebuvo nei tyčinis, nei neatsargus administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės prasme. Suvokdamas, kad darbovietės, su kuriomis jį sieja darbo santykiai, laiku ir tinkamai apskaičiavo bei sumokėjo GPM (tiek standartinio, tiek padidinto tarifo) nuo jam viso per 2021 ir 2022 metų mokestinius laikotarpius priskaičiuoto darbo užmokesčio ir savalaikiai apie tai pateikė informaciją VMI, vadovaudamasis įstatymu, G. S. pagrįstai neteikė metinių pajamų deklaracijų (forma GPM311) už 2021 ir 2022 metus. Jo teisėtus lūkesčius, kad jis elgiasi pagal įstatymą ir jam nekils jokie neigiami padariniai, gina ir MAĮ 3 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Pažymėtina ir tai, kad administraciniu nusižengimu laikoma kaltininko padaryta pavojinga veika. Taigi, taikant administracinę atsakomybę, svarbu ne tik nustatyti, ar padaryta veika atitinka ANK nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, bet ir įvertinti konkrečios veikos pavojingumą. Skunde teigiama, kad G. S. neveikimas neatitinka ANK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių taip pat teismas netinkamai aiškino aktualius šiai bylai teisės aktus, nemotyvavo savo sprendimo ir neatsakė į esminius administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įgaliotosios atstovės skundo argumentus. Taip pat apeliaciniame skunde cituojamas ir prie skundo pridedamas GPMĮ komentaras.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo netenkinti G. S. skundo, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą administracinio nusižengimo byloje. Pažymėta, jog pareiškėjas, neatitinka visų GPMĮ 6 straipsnio 1¹ dalies komentare išvardintų sąlygų, nes gavo pajamų iš daugiau nei vieno asmens. Institucijos prie atsiliepimo pateiktame priede nurodyta, kad pagal mokesčių mokėtojų registro duomenis, pareiškėjas yra daugiau nei vieno asmens darbuotojas, taigi pajamas gauna ne iš vieno ir to paties asmens. Pabrėžiama, kad pareiškėjas savo skunde nurodė priskaičiuotas darbo užmokesčio sumas už 2021 bei 2022 metus, kurios atitinkamai viršijo 60 vidutinių darbo užmokesčių, taigi metinės pajamų deklaracijos formos GPM311 turėjo būti teikiamos tiek už 2021, tiek už 2022 metus. Taip pat nurodoma ir pateikiamas papildomas dokumentas, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. jau po paskirto įspėjimo, pats asmeniškai pateikė Metinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM311) už 2023 metus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, administracinių nusižengimų padarymo faktu bei padarytomis išvadomis dėl G. S. pripažinimo kaltu pagal ANK 187 straipsnio 1 dalį. Apelianto įsitikinimu, mokėtiną GPM sumą tinkamai apskaičiavo, deklaravo bei sumokėjo jo darbovietės, todėl jis neturėjo prievolės pateikti Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM311).

7. Taip pat apeliantas prašė administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau apygardos teismas šį klausimą išsprendė rašytinio proceso tvarka priimdamas sprendimą ir nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju objektyvios būtinybės rengti žodinį bylos nagrinėjimą nenustatyta, kadangi dėl skunde nurodomų aplinkybių ? keliamų mokesčių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, teismas gali priimti sprendimą ir nerengdamas žodinio teismo posėdžio. Taip pat, kaip matyti iš apeliantės skundo turinio, prašymo motyvai yra tiesiogiai susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o ne naujų aplinkybių ar įrodymų tyrimu.

8. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taipogi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

9. Pagal ANK 187 straipsnio 1 dalį numatyta administracinė atsakomybė už turto ir (ar) pajamų deklaravimo tvarkos pažeidimą, turto ir (ar) pajamų deklaracijų arba kitų su turtu ir (ar) pajamomis susijusių ataskaitų pavėluotą pateikimą mokesčių administratoriui ar nepateikimą, neteisingų duomenų įrašymą į mokesčių administratoriui pateiktas turto ir (ar) pajamų deklaracijas arba kitas ataskaitas. ANK 187 straipsnio 1 dalyje reglamentuoto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, taigi administracinei atsakomybei kilti pakanka vien paminėtų veikų atlikimo. Ši teisės norma yra blanketinė, kadangi ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pateikimo tvarkos yra nustatytos kitais teisės aktais.

4. G. S. 2024 m. kovo 22 d. Institucijos nutarimu pagal ANK 187 straipsnio 1 dalį, nubaustas – įspėjimu už tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Institucijai nepateikė Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM311), už 2022 metus, kuri turėjo būti pateikta pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio gegužės 1 d., atitinkamai iki 2023 m. gegužės 2 d. taip pat nustatyta, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Institucijai nepateikė Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM311) už 2021 metus, kuri turėjo būti pateikta pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio gegužės 1 d., atitinkamai iki 2022 m. gegužės 2 d. taip pažeisdamas GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiama nutartimi teismas pripažino, jog šiais veiksmais G. S. padarė anksčiau paminėtą administracinį nusižengimą, kuris pasireiškia teisės aktuose nustatytos pajamų deklaracijos nepateikimu mokesčių administratoriui. Šio administracinio nusižengimo dalyko – informacijos – turinys, apimtis, kaltininko veikos, įstatymo numatytos pareigos įgyvendinimo būdai ir tvarka, detalizuojami Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

10. GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundo matyti, jog apeliantas nesutinka su jam inkriminuotu administraciniu nusižengimu bei teigia, jog gauna išimtinai tik A klasei priskiriamas, t. y. su darbo santykiais susijusias pajamas, o jo darbovietės, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys, mokestiniu laikotarpiu išmokėdamos pareiškėjui darbo užmokestį, deklaruoja jam priskaičiuotas išmokas, išskaičiuoja visą jam tenkantį mokėti GPM ir jį sumoka į valstybės biudžetą bei pateikia duomenis apie tai VMI, užpildydamos ir pateikdamos deklaracijas. Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pažymi, kad G. S. pateikti argumentai dėl to, jog darbovietės išskaičiavo visą jam tenkantį mokėti gyventojų pajamų mokestį ir sumokėjo į valstybės biudžetą bei tai deklaravo, nepaneigia to, jog Institucijos nutarimu apeliantas administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagrįstai.

11. Pažymėtina, jog GPMĮ turi būti vertinamas visumoje, t. y. minėto įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad metinės pajamų mokesčio deklaracijos turi teisę neteikti nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris per atitinkamą mokestinį laikotarpį gavo tik A klasei priskiriamų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų, kuriam neatsiranda pareiga perskaičiuoti mokėtiną pajamų mokestį atsižvelgiant į šio Įstatymo 6 straipsnio 1¹ ir 1² dalių nuostatas ir kuriam pritaikytas neapmokestinamų pajamų dydis neturi būti perskaičiuotas šio Įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog GPMĮ 1¹ dalies komentare nurodyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas metinių pajamų deklaruoti neprivalo, jeigu: 1) šios GPMĮ 6 straipsnio 1¹ dalyje nurodytos pajamos yra gautos iš vienintelio ir to paties asmens, 2) pagal pajamų mokesčio sumokėjimo tvarką pajamos yra priskirtos A klasės pajamoms, ir 3) pajamų mokestį nuo pajamų, viršijančių GPMĮ 6 straipsnio 1¹ dalies 1 punkte nustatytą dydį, pritaikęs progresinį pajamų mokesčio tarifą, išskaičiavo arba savomis lėšomis sumokėjo mokestį išskaičiuojantis asmuo, ir 4) nuolatiniam Lietuvos gyventojui pareiga deklaruoti metines pajamas neatsirado dėl kitų priežasčių (vykdytos individualios veiklos, eitų pareigų, dėl kurių atsiranda pareiga deklaruoti turtą pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą, pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskirtų B klasės apmokestinamosioms pajamoms ir pan.). Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, jog pareiškėjas neatitinka visų nurodytų sąlygų, nes tiek iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, tiek iš paties G. S. paaiškinimų bei Institucijos prie atsiliepimo pateiktų dokumentų matyti, jog asmuo dirba keliose darbovietėse, todėl nors ir gaudamas išimtinai tik A klasei priskiriamas pajamas, privalo pateikti Metinę pajamų deklaraciją.

12. Pastebėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad GPM312 vadinama „Metinė gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracija“, taigi, savo esme ji yra priskirtina išmokėtų sumų deklaracijai ir nurodo, jog juridinis asmuo šioje deklaracijoje nedeklaruoja pajamų – jis deklaruoja išmokėtas išmokas, todėl, juridiniai asmenys, pateikę metines gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijas (forma GPM312), neįvykdė pareiškėjui kilusios pareigos savalaikiai pateikti Metinių pajamų deklaracijų (forma GPM311), taip kaip tai numatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2019 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. VA-93 patvirtintose „Pavyzdinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM311 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėse“, kurios (Metinės pajamų deklaracijos (forma GPM311)), be kita ko, laikomos ANK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo būtinuoju požymiu – objektu, kuris ir buvo pažeistas. Apygardos teismo vertinimu pasibaigus mokestiniams metams iki gegužės 1 d. G. S. privalėjo pateikti pajamų mokesčio deklaraciją GPM311 ir deklaruoti visas gautas pajamas, kadangi jo darbovietės pateikdamos deklaracijas apie pareiškėjo gaunamas pajamas VMI, atliko savo, kaip mokesčių mokėtojams priskiriamas pareigas, tačiau tai savaime nereiškia, kad pareiškėjas neprivalėjo pateikti Metinės pajamų mokesčių deklaracijos (forma GPM311). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu pareiškėjas, būdamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, gavęs pajamų iš darbo santykių kai tokių pajamų bendra suma per 2021 ir 2022 metų mokestinius laikotarpius viršijo 60 VDU sumą ir minimas pajamas gavo iš kelių darboviečių, privalėjo pateikti Metines pajamų deklaracijos formas – GPM311.

13. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar G. S. neveikimas atitinka objektyviuosius administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 187 straipsnio 1 dalyje, požymius, bei neanalizavo jo neveikimo subjektyviųjų administracinio nusižengimo sudėties požymių kontekste, kad G. S. kaltė padarius administracinį nusižengimą konstatuota ne byloje surinktų įrodymų visuma, o subjektyviu vertinimu ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis, su tokiais pareiškėjo argumentais nėra pagrindo sutikti. T. y., iš esmės pats pareiškėjas pripažįsta, jog nepateikė 2021 ir 2022 metų Metinių pajamų mokesčių deklaracijų savaip interpretuodamas GPMĮ nuostatas, manydamas, jog tai atliko jam pajamas mokėjusios darbovietės. Pažymėtina, jog byloje G. S. buvo siunčiami VMI priminimai apie jo pareigą pateikti deklaracijas (1t., b. l. 10, 11), tačiau jis ir po šių priminimų pateikimo prašomų deklaracijų neteikė VMI, kas rodo būtent jo tyčinį neveikimą, o ne neatsargumą. Tik po to, kai G. S. buvo paskirta administracinė nuobauda ? įspėjimas, jis 2024 m. balandžio 30 d. Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2023 m. pateikė.

14. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti proceso metu G. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ANK 666 straipsniu, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos. Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, išvardytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pažymėtina, kad šiuo procesiniu sprendimu pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista, t. y. G. S. procesinė padėtis iš esmės nėra nei pagerinama, nei pabloginama. Dėl šių paminėtų aplinkybių prašymas, G. S. priteisti jo patirtas išlaidas advokatės paslaugoms apmokėti iš valstybės, atmetamas.

15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, skundą išnagrinėjęs apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis, kuria atmestas apelianto skundas dėl Institucijos 2024 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. VMI-01-ANR_N-4766-2024 (ROIK: 24235099363), yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto G. S. atstovės advokatės Redos Kurlavičienės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

G. S. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.