Utenos apylinkės teismo nutartis

Visagino miesto apylinkės teismo teisėjas Giedrius Avinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo UAB „Vilstata“ prašymą dėl proceso atnaujinimo Visagino miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-161-531/2015,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-10-29 nutartimi Panevėžio apygardos teismas pirmos instancijos teismo sprendimą pakeitė – panaikino UAB „Vilstata“ generalinio direktoriaus 2014-11-12 įsakymą Nr. 101 „Dėl drausminės nuobaudos V. L. skyrimo“, panaikino UAB „Vilstata“ generalinio direktoriaus 2014-11-20 įsakymą Nr. 112 t „Dėl drausminės nuobaudos V. L. skyrimo“, panaikino UAB „Vilstata“ generalinio direktoriaus 2014-12-03 įsakymą Nr. 127-t „Dėl V. L. darbo sutarties nutraukimo“, pripažino V. L. atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 136 str. 3 d. 1 p. neteisėtu ir grąžino V. L. į gamybos direktoriaus pareigas. Priteisė iš UAB „Vilstata“, 8832,57 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ieškovo naudai.

Pareiškėjas kaip pagrindu atnaujinti procesą atnaujinimui remiasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t.y. mano, kad byla turi būti atnaujinta paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad 2016-01-21 pareiškėjui tapo žinoma, jog ieškovas V. L. bylos nagrinėjimo metu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus gavo 1472,60 Eur dydžio nedarbo socialinę draudimo išmoką. Ieškovui teismo sprendimu priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti mažinama 1472,60 Eur dydžio suma, kadangi laikotarpiu nuo 2015-04-15 iki 2015-09-30 negautos pajamos ieškovui buvo kompensuotos dvigubai. Atnaujinus bylos procesą teismas turėtų išspręsti teismo sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą, nes teismo sprendimas jau yra įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Vadovaujantis CPK 365 straipsnio 1 dalimi, bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas CPK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Taigi, proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t.y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Nagrinėjant proceso atnaujinimo klausimą svarbu išsiaiškinti du dalykus: ar yra bent vienas iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų atnaujinti procesą, jeigu toks pagrindas yra, ar jis turėjo įtakos priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kiek jis reikšmingas pačiam procesui.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovo V. L. atleidimas iš einamų pareigų buvo pripažintas neteisėtu ir iš atsakovo UAB „Vilstata“ priteista 8832,57 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Teismo sprendimas įvykdytas.

Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Svarbu, kad tokia aplinkybė ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjo teigimu naujai paaiškėjusi aplinkybė yra tai, jog 2016-01-21, gavus iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2016-01-19 pretenziją dėl 1472,60 Eur permokos (žalos) atlyginimo, paaiškėjo kad ieškovas V. L. priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2014-12-04 iki 2015-10-29 gavo nedarbo draudimo išmoką. Nagrinėjant bylą teisme ieškovas nutylėjo apie tai, kad gauna nedarbo draudimo išmoka, savo reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo nesumažino, o atsakovas objektyviai negalėjo pateikti šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ir reikalauti kompensacijos dydį sumažinti. Teismas nesutinka su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kadangi pareiškėjas kalba apie įrodymus, apie kurių buvimą bylos nagrinėjimo metu jis galimai nežinojo, o ne apie tokius įrodymus, kurie pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomi ar apie juos tapo žinoma jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo pateikti rašytinių įrodymų yra deklaratyvūs, kadangi iš civilinės bylos duomenų, pareiškimo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad pareiškėjo interesus atstovavo advokatas, kuris būdamas profesionalus teisininkas, privalėjo numatyti, kad asmuo, turintis beveik dvidešimties metų darbo stažo UAB „Vilstata“, netekęs darbo negalėjo pasinaudoti ir/ar nepasinaudojo įstatymo numatytomis garantijomis gauti nedarbo socialinio draudimo išmoką. Taigi ši aplinkybė galėjo būti aiškinamasi atsakovo jau teisminio nagrinėjimo metu, kadangi atsakovas nėra atleistas nuo pareigos įrodymais pagrįsti savo atsikirtimus į ieškinį.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad ieškovui gavus 1472,60 Eur dydžio nedarbo socialinio draudimo išmoką ir 8832,57 Eur dydžio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką dėl neteisėto atleidimo, jo negautos pajamos buvo dvigubai kompensuotos, todėl teismo sprendimas, kuriuo darbuotojui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, neišskaičius tuo metu bedarbio statusą turėjusio ieškovo gautų nedarbo išmokų neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų, nėra proporcingas padarytai žalai dėl nepagrįsto darbo sutarties nutraukimo, nepagrįstai blogina atsakovo – darbdavio padėti. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kadangi tiek vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas, tiek nedarbo socialinio draudimo išmokos išmokėjimas atlieka socialinę funkciją – saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Tačiau priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymą (toliau – Nedarbo draudimo įstatymas). Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį, o teisę į nedarbo draudimo išmoką turi asmenys, apdrausti socialinio nedarbo draudimu, įgiję bedarbio teisinį statusą ir atitinkantys kitus įstatyme nustatytus reikalavimus (Nedarbo draudimo įstatymo 2, 5 straipsniai). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų į kurį įplaukia lėšos atskaitomos iš visų dirbančiųjų, surenkant atitinkamus mokesčius. Darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės neleidžia pagrįstai abejoti byloje priimto teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl UAB „Vilstata” prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu atmestinas (CPK 370 straipsnio 3 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl advokato padėjėjo išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Suinteresuotas asmuo kartu su atsiliepimu pateikė PVM sąskaita-faktūra Nr. 16/09, kuri 2016-05-17 mokėjimo nurodymu Nr. 1 buvo apmokėta. Minėtos išlaidos yra pagrįstos ir būtinos bei susijusios su byla. Teisinių paslaugų kaina neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių, todėl iš pareiškėjo priteistinos suinteresuoto asmens V. L. 249,00 Eur turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366-370, 290-291 straipsniais, teismas

nutaria:

pareiškėjo UAB „Vilstata“ prašymo dėl proceso atnaujinimo Visagino miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-161-531/2015 netenkinti.

Priteisti iš pareiškėjo UAB „Vilstata“, įmonės kodas 155571031, 249, 00 Eur (du šimtai keturiasdešimt devyni eurai 00 ct) bylinėjimosi išlaidas suinteresuoto asmens V. L., asmens kodas, (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis per septynias dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Visagino miesto apylinkės teismą.