Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-04-19 · Administracinė byla Nr. P-143-195-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-04-19
Bylos Nr.
P-143-195-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
K. J., A. M., M. U., J. V., A. V. R., V. L., V. B., A. B., I. K., V. R., P. M.
Atsakovas
Kauno apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
Kauno rajono savivaldybei, Kauno
Kategorijos
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P11 – 195/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. balandžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų K. J., A. M., M. U., J. V., A. V. R., V. L., V. B., A. B., I. K., V. R. ir P. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-1489/2006 pagal pareiškėjų K. J., A. M., M. U., J. V., A. V. R., V. L., V. B., A. B., I. K., V. R. ir P. M. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno rajono savivaldybei, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai K. J., A. M., M. U., J. V., A. V. R., V. L., V. B., A. B., I. K., V. R. ir P. M. (toliau – pareiškėjai) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 02-05-8162 „Dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (Kauno r.)“.

Pareiškėjai nurodė, kad, priimdamas skundžiamą įsakymą, atsakovas pažeidė žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, numatytą Žemės įstatyme. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, privalėjo išnagrinėti galimybę su žemės sklypo, numatomo paimti visuomenės poreikiams, savininkais sudaryti valstybinės žemės mainų į privačią žemę sutartį, tačiau šių reikalavimų neįvykdė. Pareiškėjams nebuvo pasiūlyta sudaryti sutarčių dėl valstybinės žemės mainų į privačios žemės sklypus, nors laisvos valstybinės žemės Kauno apskrityje buvo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad skundžiamas atsakovo įsakymas buvo priimtas, galiojant naujai 2004 m. vasario 21 d. Žemės įstatymo redakcijai. Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalis nustato, kad apskrities viršininkas, išnagrinėjęs valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, prieš priimdamas sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, turi išnagrinėti galimybę su žemės sklypo, numatomo paimti visuomenės poreikiams, savininku sudaryti valstybinės žemės mainų į privačią žemę sutartį pagal šio įstatymo 11 straipsnį. 2004 m. sausio 27 d. įstatymu Nr. IX-1983 pakeitus Žemės įstatymą, jo VIII skyriuje „Žemės paėmimas visuomenės poreikiams“ apribojimo mainams siūlyti toje pačioje vietovėje esantį sklypą neliko, todėl atsakovas, vykdydamas reikalavimus dėl galimybių mainyti žemę nustatymo, privalėjo šiuo aspektu įvertinti visos apskrities teritorijoje esančią laisvą valstybinę žemę. Teismas nurodė, kad atsakovas mainų galimybę svarstė ir vertino ją pagal objektyviai egzistuojančias aplinkybes. Teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė, jog jie pageidautų mainyti žemę į Karmėlavos kadastro vietovėje esančią žemę, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog laisvos valstybinės žemės ne tik Karmėlavos kadastro vietovėje, bet ir visame Kauno rajone nėra. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad kituose Kauno apskrities rajonuose esanti laisva žemė bus panaudota piliečių nuosavybės teisių atkūrimui. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.109 straipsnis numato, kad civilinių teisinių santykių objektas gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad Kauno apskrityje yra laisvos valstybinės žemės identifikuotų ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų viešame registre žemės sklypų. Tik baigus žemės reformą konkrečioje kadastro vietovėje, bus nustatytas laisvos valstybinės žemės kiekis, bus suformuoti konkretūs žemės sklypai, jie bus identifikuoti, įregistruoti viešame registre ir taps civilinių teisinių santykių objektais. Teismas nurodė, kad visi pareiškėjai nesutinka su atsakovo atliktu žemės sklypų įvertinimu, todėl dar ir dėl šios priežasties nėra galimybės siūlyti lygiaverčių žemės sklypų mainams. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjų skundo pagrindas iš esmės yra formalus, nes iš pareiškėjų paaiškinimų teisme matyti, kad skundo reikalavimą jie kildina iš galimo jų teisių pažeidimo ateityje, atsakovui sprendžiant klausimą dėl teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-8162 „Dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros (Kauno r.)“ 1 punktą. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 11 d. nutarties, priimtos šioje byloje, išvadas, nurodė, kad vertins ir pasisakys tik dėl Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl apskrities viršininko pareigos išnagrinėti galimybę sudaryti žemės mainų sutartį įvykdymo. Teismas nustatė, kad laisvos valstybinės žemės Kauno apskrityje yra. Atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad visa ši žemė bus panaudota nuosavybės teisių atkūrimui, nepagrįsta. Kadangi laisvos valstybinio fondo žemės Kauno apskrityje buvo, žemės savininkams turėjo būti siūloma sudaryti mainų sutartį. Atsakovas šios pareigos neįvykdė. Teismas pažymėjo, jog ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas reikalavimo, kad mainams gali būti siūlomi tik atitinkamai identifikuoti ir viešame registre įregistruoti žemės sklypai, nenustatė. Priešingai, Žemės įstatymo 48 straipsnio 3 dalies 2 punktas numatė, kad žemės sklypai, kuriais numatoma atlyginti už paimamą visuomenės poreikiams žemę, formuojami laisvoje valstybinėje žemėje žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekte. Toks projektas rengiamas, priėmus sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Todėl galimybės sudaryti mainų sutartį nagrinėjimo stadijoje nėra privaloma tartis tik dėl jau suformuotų ir įregistruotų sklypų, į kuriuos gali būti mainomi visuomenės poreikiams paimami žemės sklypai, šios stadijos paskirtis – išsiaiškinti žemės savininko pageidavimus dėl atlyginimo už paimamą žemę būdo ir, šiam pageidaujant gauti lygiavertį žemės sklypą, dėl galimos sklypo vietos. Į šiuos pageidavimus atsižvelgiama, rengiant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą (Žemės įstatymo 48 str. 4 d.). Taip pat šie santykiai aiškinami ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintose Valstybinės žemės ir privačios žemės ar kito nekilnojamojo daikto mainų sutarties sudarymo taisyklėse (6 p.). CK 1.109 straipsnis taikytinas sudarant mainų sutartį, apibrėžiant sutarties dalyką, o ne preliminariai tariantis dėl galimybės sudaryti mainų sutartį. Neabejotinai mainų sutartis visais atvejais turi būti sudaroma, tik suprojektavus žemės sklypus ir juos atitinkama tvarka įregistravus. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 15 punktu, pažymėjo, jog žemės reformos neužbaigtumas netrukdo projektuoti naujus sklypus laisvoje valstybinėje žemėje. Kliūtimi svarstyti galimybę sudaryti žemės sklypų mainų sutartis negali būti ir ta aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su jų sklypų įvertinimu. Tokių nesutarimų sprendimo būdai aptarti įstatyme. Išdėstytų argumentų pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai neįvykdė procedūros, numatytos Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje – išnagrinėti galimybę sudaryti su paimamos žemės sklypo savininkais žemės mainų sutartis pagal Žemės įstatymo 11 straipsnį. Įstatymo nustatyta tvarka neišsiaiškinus galimybės sudaryti žemės mainų sutartis, negalėjo būti priimtas sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, todėl aptartasis pažeidimas būtų pakankamas pagrindas naikinti skundžiamą įsakymą. Tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 15 punktą, teismas nurodė, kad žemės savininkai atlyginimo už paimamą žemę būdą gali rinktis ne tik iki priimant sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, bet ir rengiant žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą. Teismas taip pat nurodė, kad su pareiškėjais sutartys dėl atlyginimo už žemę būdo ir dydžio nepasirašytos, todėl jie turi teisę reikšti pageidavimus dėl atlyginimo už paimamos žemės sklypus būdo, o taip pat ir dėl suteikiamo lygiaverčio žemės sklypo vietos. Jų prašymai turi būti sprendžiami Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 16 – 17 punktuose nustatyta tvarka. Panaikinus Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 02-05-8162 ir atsakovui iš naujo atliekant veiksmus, numatytus Žemės įstatymo 46 straipsnyje, pareiškėjų teisės galėtų būti apgintos tuo pačiu būdu ir ta pačia apimtimi, kaip ir jiems kreipiantis į projekto rengėją ar projekto organizatorių. Dėl išdėstytų priežasčių ir taikant racionalumo principą, teismo nuomone, pakanka panaikinti skundžiamo įsakymo 1 punktą, nustatantį, kad nėra galimybės sudaryti sutarčių dėl valstybinės žemės mainų į priede išvardintus privačios žemės sklypus. Todėl teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmestas, pakeistinas, skundą tenkinant iš dalies.

IV.

Pareiškėjai 2006 m. spalio 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-1489/2006 vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybės institucijų aktai, nustačius jų neteisėtumą, turi būti panaikinami. Teisės aktai nenumato teismo diskrecijos vadovaujantis racionalumo ir kitais principais palikti galioti neteisėtus valstybės institucijų aktus. Šiuo atveju teismas nepagrįstai tik iš dalies panaikino skundžiamą įsakymą, motyvuodamas hipotetinio pobūdžio argumentais. Išlieka abejonė dėl atsakovo veiksmų teisėtumo ateityje. Likusi galioti įsakymo dalis tebeturi jiems neigiamas pasekmes. Teismo nutarties dalis prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 3 daliai, ABTĮ 3 straipsnio 2 daliai, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo išvadoms.

2. Teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento dėl įstatymo normų, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas įsakymas, atitikimo Konstitucijai. Be to, teismo nutartis yra prieštaringa, nes motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad skundas tenkintinas, o rezoliucinėje – tenkintinas tik iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas. Procesą atsisakytina atnaujinti.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Iš pareiškėjų prašymo matyti, kad jie iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas tik iš dalies panaikino skundžiamą atsakovo įsakymą. Tačiau pareiškėjai nenurodo, kokias materialinės teisės normas pažeidė teismas jas taikydamas ir kad tų normų pažeidimas buvo esminis, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, prašymas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų K. J., A. M., M. U., J. V., A. V. R., V. L., V. B., A. B., I. K., V. R. ir P. M. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-1489/2006 pagal pareiškėjų K. J., A. M., M. U., J. V., A. V. R., V. L., V. B., A. B., I. K., V. R. ir P. M. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno rajono savivaldybei, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo uždarajai akcinei bendrovei dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius