Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės,

nedalyvaujant K. K. , Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovui, R. B. , V. N. , antstoliui A. Š. , antstolei R. M. , V. M. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. B. , K. K. , V. N. , V. M. , antstolio A. Š. kontoros antstoliui A. Š. , antstolės R. M. kontoros antstolei R. M. , Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos VĮ Kėdainių miškų urėdijai dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 įsakymą Nr. 02-03-835 ir Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 sprendimą Nr. 46-9659 dalyse, dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. į 5,79 ha miškų ūkio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , dalį- 2,47 ha valstybinės reikšmės miško (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.); Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 įsakymą Nr. 02-03-1704 ir Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 sprendimą Nr. 46-9947 dalyse, kuriose K. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,68 ha valstybinės reikšmės miško buvusio 3,59 ha miškų ūkio žemės sklype (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)k.v.) (b.l. 5-9).

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba raštu prašė prokuroro prašymą tenkinti visa apimtimi (b.l. 85, 95).

Tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. K. , Valstybinei miškų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, R. B. , V. N. , antstoliui A. Š. , antstolei R. M. , V. M. apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (b.l. 89-94, 99) Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 75 str. 1 d. Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Minėta termino skundui paduoti pradžia taikoma tik asmenų, kuriems sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, atžvilgiu. Tokius sprendimus turi teisę apskųsti ir kiti asmenys, kurių interesus sprendimai liečia, tačiau tokiems asmenims kreipimosi į teismą terminas prasideda ne nuo sprendimo įteikimo, o nuo akto paskelbimo ( ABTĮ 33 str. 1 d.). Skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, 2005-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-100/2005).

Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos reiškia, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytos priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-09-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005 pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos prokuratūra 2012-08-23 gavo Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos VĮ Kėdainių miškų urėdijos 2012-08-21 raštą Nr. V6-1142, kuriame buvo nurodyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą (b.l. 10). Gavusi šį raštą, Kauno apygardos prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškų plotus ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Kadangi raštu pateikti duomenys nebuvo išsamūs ir jų nepakako kreiptis į teismą, Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi dėl papildomos medžiagos į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Jonavos skyrių, kuri 2012-10-08 buvo pateikta prokuratūrai (b.l. 37). Įrodymų apie tai, kad pareiškėjas ginčijamus aktus gavo anksčiau, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Kauno apygardos prokuratūra, 2012-10-08 gavusi nuosavybės teisių atkūrimo bylas, surinko užtektinai duomenų spręsti apie viešojo intereso pažeidimą ir kreiptis į teismą dėl įsakymų ir sprendimų, kuriais pažeidžiant viešąjį interesą nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės, panaikinimo. Kauno apygardos prokuratūros termino prašymui paduoti pradžia laikytina 2012-10-08, o teismui prašymą prokuratūra pateikė 2012-10-17, todėl pripažintina, kad termino prašymui paduoti pareiškėjas nepraleido (b.l. 5-9).

Bylos medžiaga patvirtina, jog Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 įsakymu Nr. 02-03-835, Kauno apskrities viršininko administracijos 2003-02-07 sprendimu Nr. 46-9659 R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į R. K. (duomenys neskelbtini)., iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 5,79 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 įsakymu Nr. 02-03-1704, Kauno apskrities viršininko administracijos 2003-03-18 sprendimu Nr. 46-9947 K. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. K. , V. L. , A. K. , E. D. ir P. D. (duomenys neskelbtini)valdytus žemės sklypus, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 17,74 ha žemės sklypą ir 4,99 ha (3,59 ha ir 1,40 ha) miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). (b.l. 22-24, 29-32, prijungta nuosavybės teisės atkūrimo byla).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, žemės ginčo sklypai (Nr. (duomenys neskelbtini)esantis 0,68 ha miško, Nr. (duomenys neskelbtini)esantis 2,47 ha miško plotas) jau buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, t.y. iki skundžiamųjų sprendimų ir įsakymų priėmimo (b.l. 14). Į minėtus žemės sklypus patenkantys miško plotai buvo pakartotinai inventorizuoti 2002 metų valstybinės miškų inventorizacijos metu, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti 2003-10-16 įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-10-09 nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo". Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos atitinkamos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 nuostatos, inter alia buvo naujai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, kurie ginčo teritorijoje nesikeitė. Šias aplinkybes patvirtina 2012-09-06 pažyma Nr. 35637 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), 2012-09-06 pažyma Nr. 35638 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, Kauno apskrities Jonavos rajono savivaldybės žemės kadastro vietovių žemėlapio valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas bei 2012-09-06 pažyma Nr. 35634 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), 2012-09-06 pažyma Nr. 35635 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas (b.l. 15-20).

Pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jiems priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-25 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2010-09-10 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

Nagrinėjamoje byloje svarbi aplinkybė, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo devynerių metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje. Ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010-04-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998-06-01, 2005-05-13, 2006-03-14, 2007-09-06, 2009-06-22 nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o tai reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005-07-08, 2006-03-14, 2007-09-06 nutarimai). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003-03-04, 2007-07-05 nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007-07-05, 2007-09-06, 2008-05-20 nutarimai, 2008-07-04 sprendimas). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pažymėtina, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A3–438/2004). Analogiška pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010-02-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Nagrinėjamoje byloje įvertinus tai, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 2003-02-07 ir 2003-03-18, į teismą buvo kreiptasi 2012-10-17 bei į tai, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės miško plotus darytina išvada, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje turi būti atsisakyta ginti viešąjį interesą pagal pareiškėjo paduotą prašymą tuo pagrindu, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko terminas (9 m.) nuo pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir toks gynimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

Atsakovas atsiliepime nurodęs, jog pareiškėjas neginčija žemės sklypų suformavimo dokumentų, todėl nepanaikinus jų negali būti naikinami ir skundžiamieji aktai šioje administracinėje byloje. Atsakovo argumentai atmestini, kadangi kaip jau ir nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti ginčijami nepriklausomai nuo sprendimų, remiantis kuriais jie buvo priimti (pvz. žemėtvarkos projektų, kitų sklypų formavimo dokumentų) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-01-25 nutartis byloje Nr. A525-19/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-559/2006). Atsakovė taip pat nurodė, jog pareiškėjas ginčydamas privatiems asmenims priklausančių miško sklypų nuosavybę, turi aiškiai suformuoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos ginančios nuosavybės teises, nebus galimybės įvykdyti teismo sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso 1.109 straipsnyje nustatytą apibrėžtumo reikalavimą miško plotams, yra ne kartą pažymėjęs, jog būtini miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacijos tam tikroje teritorijoje ir dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-559/2009). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010-09-20 nutartis byloje A146-1170/2010). Minėti duomenys aiškiai nurodyti Valstybinės miškų tarnybos pažymose Nr. 35637 ir Nr. 35634.

Konstatuotina, jog skundžiamųjų administracinių aktų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų ginčijamų Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 įsakymo Nr. 02-03-835 ir Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 sprendimo Nr. 46-9659 dalys, dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. į 5,79 ha miškų ūkio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį- 2,47 ha valstybinės reikšmės miško (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)k. v.); Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 įsakymo Nr. 02-03-1704 ir Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 sprendimo Nr. 46-9947 dalys, kuriose K. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,68 ha valstybinės reikšmės miško buvusio 3,59 ha miškų ūkio žemės sklype (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)k.v.) yra neteisėtos ir nepagrįstos, todėl naikintinos (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Prašymą tenkinti.

Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 įsakymą Nr. 02-03-835 ir Kauno apskrities viršininko 2003-02-07 sprendimą Nr. 46-9659 dalyse dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. B. į 5,79 ha miškų ūkio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį- 2,47 ha valstybinės reikšmės miško (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)k. v.).

Panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 įsakymą Nr. 02-03-1704 ir Kauno apskrities viršininko 2003-03-18 sprendimą Nr. 46-9947 dalyse, kuriose K. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,68 ha valstybinės reikšmės miško buvusio 3.59 ha miškų ūkio žemės sklype (duomenys neskelbtini)kaime, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)k.v.).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.