- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- II-41-1095/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00121-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą tyrimui atlikti
- Teisėjas
- Neringa Girnytė (pirm.)
- Institucija
- Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos tarnyba
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos atstovui M. Č.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Ž. skundą dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2020 m. vasario 7 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. vasario 7 d. nutarimu buvo nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl 2020 m. vasario 4 d. apie 17.37 val. gauto R. Ž. pranešimo, kad prie Paliūniškio g. 1 nutrenktas šuo, nes nors formaliai įvykis atitinka eismo įvykio apibrėžimą, tačiau tiesioginės kaltės automobilį vairavusio R. U. veiksmuose nenustatyta. Šiuo atveju nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 175 punktas, nes vairuotojas ir pėsčiasis vienas kitam nesutrukdė, vairuotojas ant pėsčiojo neužvažiavo. Nėra objektyvių duomenų, ar R. Ž. iš viso matė, kad automobilis ketina sukti į Paliūniškio g. 1 teritoriją ir laikėsi saugumo reikalavimų. Kokiu atstumu ant pavadėlio buvo vedamas šuo, šiuo metu galimybės nustatyti nėra. Vairuotojas nurodo, kad matė žmogų, stovintį ant šaligatvio, o sukdamas jam netrukdė ir nematė, kad prie pėsčiojo dar būtų buvęs šuo. Esant tokioms aplinkybėms, jei vertinama veika iš vairuotojo santykio su pėsčiuoju perspektyvos, vairuotojo veiksmuose pažeidimo sudėties nenustatyta ir patraukti jo atsakomybėn negalima (skundo medžiagos l. 1).
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose gautas R. Ž. skundas, kuriame nesutinkama su Tarnybos 2020 m. vasario 7 d. nutarimu, prašoma atnaujinti nutrauktą administracinio nusižengimo bylos teiseną (tyrimą), patraukti atsakomybėn įvykio kaltininką ir priteisti iš kaltininko turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Skunde nurodoma, kad R. Ž. 2020 m. vasario 4 d. apie 17.30 val. su savo augintiniu, kuris buvo vedamas pririštas prie pavadėlio, ėjo šaligatviu Paliūniškio gatve link Smėlynės gatvės. Prie įvažiavimo į teritoriją (duomenys neskelbtini) R. Ž. nepraleido automobilis, nors jis jau buvo įžengęs į važiuojamąją kelio dalį ir ėjo pagrindiniu keliu. Prieš įžengdamas R. Ž. apsidairė, matė, kad keliu važiuoja automobilis, kuris nerodė posūkio signalo. Automobilis, kurį vairavo R. U., įvažiavo į teritoriją Paliūniškio g. 1 nesilaikydamas KET, važiavo kairėje pusėje, nors sukdamas į dešinę privalėjo laikytis dešinės kelio pusės, dėl to R. U. pervažiavo R. Ž. augintiniui per galvą, kuris mirė vietoje. Automobilis vos nekliudė paties R. Ž. Šuo buvo priekyje R. Ž., apie 1–1,5 m atstumu nuo jo. Važiuojant automobiliui R. Ž. sustojo apytiksliai kelio viduryje, nes suprato, kad automobilis jo nepraleis, stebėjo pravažiuojantį automobilį ir tuo metu buvo partrenktas jo šuo. Buvo prietema, bet dar nebuvo visiškai tamsu, be to, šaligatviai buvo apšviesti, šuo buvo aprengtas ryškia raudona striuke, vedamas ant pavadėlio. Vairuotojas, sukdamas į dešinę ir matydamas, kad pėsčiasis eina per kelią, todėl privalu jį praleisti, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių. 2020 m. vasario 7 d. tiek R. Ž., tiek ir automobilio vairuotojas buvo atvykę į Tarnybą, tačiau skundžiamą nutarimą surašęs specialistas nenoriai gilinosi į detales, palaikė ir bandė pateisinti kaltininką, o R. Ž. įtikinti, kad jis pats kaltas, jog taip nutiko. R. Ž. šeima dėl šuns netekties patyrė tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą (b. l. 1–2).
Atsiliepimas
Tarnyba atsiliepime į skundą nurodo, kad nesutinka su skundu, nes skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes (b. l. 15).
R. Ž. teismo posėdyje nurodė, kad palaiko skundą, ir paaiškino, jog priimant skundžiamą nutarimą nebuvo įsigilinta į situaciją, neatsižvelgta į KET reikalavimus. Šuo buvo vedamas ant pavadėlio, aprengtas raudona striuke, kurią po įvykio atsegė, šuns ilgis keturiasdešimt keli centimetrai nuo galvos iki uodegos pradžios. Fiksuojamo pavadėlio ilgis 4 m (atvykę policijos pareigūnai jį matavo, todėl jis buvo atsegtas), o šuo pervažiuotas 6 m nuo šaligatvio krašto. Taigi net jeigu visas pavadėlis būtų buvęs ištemptas, nors to nebuvo, tai reikštų, kad R. Ž. įvykio metu jau buvo važiuojamojoje kelio dalyje. Kadangi šuo buvo vedamas 1–1,5 m priekyje jo, o šuo pervažiuotas 6 m nuo šaligatvio krašto, tai jis buvo važiuojamosios kelios dalies viduryje, t. y. 4,5–5 m nuo šaligatvio krašto. Automobilis važiavo nesilaikydamas dešinės pusės ir pervažiavo šuniui per galvą priekiniu keleivio pusės ratu ir nuvažiavo į aikštelę. Į įvykio vietą atvažiavę policijos pareigūnai sakė, kad automobilis turėjo jį praleisti. Prieš įžengdamas į važiuojamąją dalį, pasižiūrėjo į gatvę, automobilis nerodė posūkio signalo. Automobilis įsuko važiuodamas apie 20 km/h greičiu. Įvykio liudytojų nebuvo. Įvykio vietoje vairuotojas nei neigė, nei patvirtino, kad pervažiavo šunį, tik sakė, kad nematė šuns, siūlė atlyginti 100 Eur žalą. Šeima pergyvena dėl šuns netekties.
Tarnybos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ne tik vairuotojas turėjo laikytis KET, bet ir pėsčiasis. Šiuo atveju aktualūs KET 42 ir 44 punktai. Negalėjo nustatyti objektyvios tiesos, nes neaišku, kas kur kokiu metu buvo. Byloje yra prieštaravimų tarp pėsčiojo ir vairuotojo nurodytų aplinkybių. Nors pats pavadėlis 4 m ilgio, tačiau neaišku, kiek pavadėlis buvo ištrauktas, t. y. kiek šuo buvo nutolęs nuo pėsčiojo, kokiu metu eismo dalyviai vienas kitą matė, ar pėsčiasis buvo įžengęs į važiuojamąją kelio dalį, kai automobilis darė posūkio manevrą. Tai yra labai svarbu, nes galėjo būti taip, kad abu eismo dalyviai veiksmus atliko tuo pačiu metu, t. y. vienas darė posūkio manevrą, o kitas įžengė į važiuojamąją kelio dalį, tokiu atveju vairuotojui pastebėti kliūtį yra sunkiau, o pėsčiajam yra lengviau pastebėti automobilį ir sustoti, todėl pėsčiasis turi saugoti savo gyvybę ir savo turtą. Vairuotojas matė pėsčiąjį ant šaligatvio, o pėsčiasis neįsitikino, kad netrukdys vairuotojui. Ginčo teritorija nėra sankryža ar gyvenamoji zona, tai įvažiavimas į teritoriją, todėl joje laikomasi rekomenduotinų važiavimo krypčių, kaip ir prekybos centrų aikštelėse, nors jeigu netrukdai kitiems eismo dalyviams, gali važiuoti ir kitaip. Jeigu kitiems eismo dalyviams vairuotojas netrukdė, galėjo važiuoti tokia trajektorija, kokia nurodyta nuotraukoje, esančioje b. l. 33. Vairuotojas pėsčiajam nesutrukdė ir pėsčiasis vairuotojui nesutrukdė. KET kažkiek nesilaikė abu eismo dalyviai, nes abu iki galo neįsitikimo, kad elgiasi saugiai, todėl buvo galima bausti abu eismo dalyvius, tačiau neįmanoma įrodyti jų kaltės, t. y. nenustatyta nė vieno iš jų kaltė. Objektyviai nustatyti, ką kas pažeidė, nebuvo galimybės. Praktika tokia, kad jeigu nenustatoma, kuris eismo dalyvis kaltesnis, tyrimas nutraukiamas. Jeigu vairuotojas būtų paaiškinęs, kad matė pėsčiąjį ir jo vedamą šunį, bet norėjo juos apvažiuoti, tada vairuotojui būtų surašytas protokolas, bet tokių aplinkybių nenustatyta, nes, vairuotojas nurodė, jog matė pėsčiąjį ant šaligatvio.
Liudytojas L. K. teismo posėdyje paaiškino, kad yra policijos pareigūnas, kuris 2020 m. vasario 4 d. vyko pagal iškvietimą į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje rado įvažiavime į teritoriją gulintą partrenktą šunį. Pranešėjas nurodė, kad džipas sukdamas pertrenkė šunį, kuris buvo vestas su pavadėliu. Šuo gulėjo beveik viduryje įvažiavimo. Matė ant šuns fiksuojamą pavadėlį, kurio ilgis buvo išmatuotas, tiksliai nepamena jo ilgio, bet gal apie 3–3,5 m. Ten, kur rado šunį, ant asfalto buvo kraujo dėmė ir provėžos, šuns akys buvo įspaustos ir smegenys iškritę. Vairuotojas, sukdamas į dešinę, turėjo matyti žmogų ir jį praleisti. Įvykio vietoje išmatavo atstumus su liniuote ir viską užfiksavo schemoje. Apžiūrinėjo automobilį, kuris buvo aikštelėje pastatytas, tačiau nepamena, ar matė kokių nors įvykio žymių ant jo. Buvo tamsus paros metas, darė šuns nuotraukas, kurias įkėlė į policijos informacinę sistemą.
Liudytojas D. K. teismo posėdyje paaiškino, kad yra policijos pareigūnas, kuris 2020 m. vasario 4 d. vyko pagal iškvietimą į įvykio vietą dėl to, jog buvo nutrenktas šuo. Šuo buvo mažas, gulėjo įvažiavime į teritoriją, be šviesą atspindinčių elementų. Įvykio vietoje buvo pavadėlis, kurio ilgį matavo, tačiau jo ilgio neatsimena. Nubraižė eismo įvykio schemą. Matė kraują prie šuns. Įvykio vietoje buvo šuns šeimininkas ir vairuotojas, paėmė iš jų paaiškinimus. Neatsimena, ar įvykio vieta buvo apšviesta.
Liudytojas R. U. teismo posėdyje paaiškino, kad jo darbovietė yra Paliūniškio g. 1. 2020 m. vasario 4 d. apie 17.30 val. Paliūniškio g. važiavo „Range Rover“ automobiliu į darbą, prieš sukdamas į teritoriją rodė posūkio signalą, matė šaligatviu einantį žmogų, bet tam žmogui dar buvo likę eiti kelis (gal kokius 5) metrus iki įvažos, kurios plotis gal 7–8 m. Jokio gyvūno prie pėsčiojo ar kitur važiuodamas nematė. Įsuko į teritoriją važiuodamas prie dešinio krašto apie 15–20 km/ h greičiu, iš pagrindinio kelio suko į dešinę, o po to į kairę, kur yra aikštelė, pasistatė aikštelėje automobilį ir išgirdo sakant, kad jis užvažiavo ant šuniuko. Buvo šuns savininko išplūstas įvairiais žodžiais, buvo iškviesta policija, atvykę policijos pareigūnai nubraižė schemą, paėmė jų paaiškinimus, patikrino blaivumą. Ant šuns jokio atšvaito nebuvo. Kai atėjo į įvykio vietą, pavadėlis gulėjo prie šuns, tačiau koks tai buvo pavadėlis, nepamena. Šuo gulėjo arčiau dešinio krašto. Situacija buvo nemaloni, stengėsi į šunį nežiūrėti. Nejuto, kad būtų pervažiavęs ar nutrenkęs šunį, todėl ir nesustojęs nuvažiavo į aikštelę. Apie 1–1,5 min. praėjo nuo to laiko, kai užsuko į teritoriją iki tol, kol jį žmogus pašaukė. Šuo buvo toliau nuo pagrindinio kelio, negu pavaizduota schemoje, toje tiesėje tarp šaligatvio dalių. Tarp Paliūniškio g. ir šaligatvio yra žolė. Ant automobilio jokių įvykio žymių nematė (apžiūrėjo automobilį ir tą pavakarę, ir kitą dieną), policijos pareigūnai automobilį taip pat apžiūrėjo. Ar teritorija buvo apšviesta, nepamena.
Motyvuojamoji dalis
Nutarimas naikintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 591 straipsnio 1 punktą administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Atlikus administracinio nusižengimo tyrimą, kai nustatoma ANK 591 straipsnyje numatyta aplinkybė, institucija, kurios pareigūnas atliko tyrimą, priima nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną (ANK 608 straipsnio 6 dalis). ANK 641 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl skunde išdėstyto prašymo patraukti atsakomybėn įvykio kaltininką teismas pažymi, kad šis skundo prašymas yra per ankstyvas, nes R. U. nebuvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, priešingai, skundžiamu nutarimu buvo nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Nustatęs, kad skundžiamas Tarnybos nutarimas nėra teisėtas ir (ar) pagrįstas, teismas galėtų grąžinti bylą tirti kompetentingai institucijai, o ne pats spręsti dėl nurodyto asmens (R. U.) patraukimo administracinėn atsakomybėn (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-67-491/2019). Dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti svarstomas skunde nurodytas galimai padarytos žalos atlyginimo aspektas, kuris gali būti nagrinėjamas tik tada, kai sprendžiamas administracinį nusižengimą padariusio asmens atsakomybės klausimas. Be to, jeigu būtų nustatyta R. U. kaltė dėl eismo įvykio, dėl žalos atlyginimo būtų galima kreiptis į vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusią bendrovę. Atsižvelgęs į nurodytas bylos nagrinėjimo ribas, teismas toliau vertina būtent skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar pagristai ir teisėtai Tarnyba nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl 2020 m. vasario 4 d. įvykio, nustačiusi, kad padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.
Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad jį priimant buvo vadovautasi KET 44 ir 175 punktų reikalavimais, tačiau teismas pirmiausia atkreipia dėmesį, jog skundžiamame nutarime nurodomas KET 175 punktas šiuo atveju netaikytinas, nes jis reglamentuoja eismą gyvenamojoje zonoje, o ginčo teritorija neatitinka KET 3.6 punkte įtvirtinto gyvenamosios zonos apibrėžimo. Iš eismo įvykio vietos schemos ir fotonuotraukų matyti, kad įvykis įvyko transporto priemonės vairuotojui iš Paliūniškio g. sukant į dešinėje esančią teritoriją prie (duomenys neskelbtini), kuri nėra pažymėta kelio ženklu „Gyvenamoji zona“ (skundo medžiagos l. 6; b. l. 33). Dėl kito skundžiamame nutarime nurodyto KET punkto (44 punkto) pažymėtina, kad jis reglamentuoja pėsčiųjų pareigas, o šiuo atveju pagal gautą pranešimą visų pirma turėjo būti vertinami transporto priemonės, kuri pervažiavo šunį, vairuotojo veiksmai KET reikalavimų atitikties aspektu.
Teismas, išanalizavęs tyrimą atlikusios institucijos surinktus duomenis, palyginęs juos su byloje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas įvykio tyrimas tam, jog būtų galima priimti pagrįstą sprendimą dėl to, ar vairuotojas pažeidė tam tikrus KET reikalavimus ir, jeigu pažeidė, ar egzistuoja visos sąlygos taikyti vairuotojui už tai administracinę atsakomybę. Skundžiamame nutarime pateiktas situacijos vertinimas yra skubotas, pateiktas nenustačius visų teisiškai reikšmingų faktinių įvykio aplinkybių, kurios svarbios sprendžiant dėl administracinės atsakomybės (ne)taikymo šunį pervažiavusios transporto priemonės vairuotojui, nesiėmus jokių papildomų veiksmų siekiant pašalinti tarp pėsčiojo ir vairuotojo paaiškinimų esančius prieštaravimus. Tokia teismo išvada padaryta dėl kelių priežasčių ir grindžiama toliau išdėstytais argumentais.
Nagrinėjamu atveju teisingam teisės normų taikymui itin svarbus tinkamas teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymas. Teismo vertinimu, šiuo atveju tikslus faktinių įvykio aplinkybių nenustatymas lėmė tai, kad vairuotojo veiksmai nebuvo tinkamai įvertinti KET reikalavimų aspektu, o nuo to tiesiogiai priklauso administracinės atsakomybės vairuotojui (ne)taikymo klausimo išsprendimas.
Pagal KET tam tikras pareigas turi visi eismo dalyviai, kurių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu (KET 4 punktas). Visi eismo dalyviai privalo laikytis KET (KET 5 punktas), o už įvairius KET pažeidimus administracinė atsakomybė įtvirtinta skirtinguose ANK straipsniuose. KET 9 punkte nustatyta bendroji visų eismo dalyvių pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.
Nagrinėjamu atveju aktualios ne tik bendrosios visų eismo dalyvių pareigos, bet taip pat pėstiesiems ir vairuotojams KET nustatytos pareigos. Pėsčiųjų pareigos reglamentuotos KET 36–48 punktuose. Pagal KET 44 punktą įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu; pėstieji, prieš įžengdami į važiuojamąją dalį ir eidami ja, turi vengti bet kokių veiksmų (naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis ir panašiai), kurie atitrauktų jų dėmesį nuo aplinkos ir eismo situacijos kelyje stebėjimo ir trukdytų įsitikinti, kad eiti saugu.
Viena iš vairuotojų pareigų pėstiesiems yra įtvirtinta KET 27 punkte, pagal kurį vairuotojas, įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio į šalia jo esančias teritorijas, privalo praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta. Pagal KET 82.2 papunktį prieš sukdamas į dešinę ar kairę vairuotojas privalo įspėti atitinkamos krypties posūkių šviesos signalais. Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams (KET 101 punktas). KET 108 punkte nustatyta, jog reikia sukti taip, kad įvažiuodama į važiuojamųjų dalių sankirtą ir išvažiuodama iš jos transporto priemonė neatsidurtų priešpriešinio eismo juostoje. Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (KET 119 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju policijos sistemoje užfiksuota, kad R. Ž. 2020 m. vasario 4 d. 17.34 val. kvietė policiją, nurodydamas, jog gatvėje automobilis „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pervažiavo jo šunį. Policijos pareigūnams nuvykus į įvykio vietą, R. Ž. paaiškino, kad ėjo Paliūniškio g. šaligatviu ir ties įsukimu į teritoriją jo nepraleido automobilis „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. U. ir kuris pervažiavo jo šunį, kuris buvo ant pavadėlio. R. U. paaiškino, kad žmogų matė einantį šaligatviu, bet jis dar nebuvo įžengęs į įvažiavimo teritoriją, o šuns nematė, nes jis buvo be atšvaitų (skundo medžiagos l. 3). Analogiškos aplinkybės nurodytos vyriausiojo patrulio D. K. 2020 m. vasario 4 d. tarnybiniame pranešime (skundo medžiagos l. 2).
Įvykio dieną abu eismo dalyviai, t. y. tiek vairuotojas, tiek ir pėsčiasis, pateikė paaiškinimus raštu, šiuos savo parodymus patvirtino ir iškviesti į Tarnybą (tai nurodyta skundžiamame nutarime). P. R. Ž. 2020 m. vasario 4 d. paaiškinime nurodė, kad apie 17.30 val. ėjo Paliūniškio gatve link Smėlynės g. Jau buvo įėjęs su šuniu į kelio sankirtą, kai iš Paliūniškio gatvės į teritoriją Paliūniškio g. 1 nestabdydamas įsuko automobilis, kuris nesustojo ir jo nepraleido. Šuo buvo 1 m atstumu nuo jo priekyje. Pats spėjo atsitraukti žingsnį atgal, kad automobilis jo nekliudytų, tačiau šuns atitraukti nespėjo ir automobilis pervažiavo šunį, kuris mirė vietoje (skundo medžiagos l. 4). Vairuotojas R. U. 2020 m. vasario 4 d. paaiškinime nurodė, kad važiavo automobiliu „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Paliūniškio gatve. Prie (duomenys neskelbtini)šaligatviu ėjo žmogus, kuris gal kokius 7 m buvo nepriėjęs iki šaligatvio susikirtimo su skersgatviu. Kaip paaiškėjo po įvykio, kai suko į gatvę prie (duomenys neskelbtini), išbėgo šuo, kuris buvo be jokio atšvaito. Šuns nematė ir net nepajuto, kad jį suvažinėjo. Nuvažiavo į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) ir norėjo eiti į darbą, kai žmogus pradėjo aiškinti, kad šuo papuolė po ratais. Atėjo į įvykio vietą ir sulaukė policijos. Pats žmogus irgi buvo be atšvaito. Įvykis įvyko 17.50 val. (skundo medžiagos l. 5).
Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl skundžiamame nutarime nurodytos aplinkybės, kad vairuotojas ant pėsčiojo neužvažiavo, teisingumo, tačiau KET pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai administracinei atsakomybei už jį taikyti tikrai ne visais atvejais būtina nustatyti asmens sužalojimo faktą. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 14 dalį eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamame nutarime pagrįstai nurodyta, kad užfiksuotas įvykis atitinka eismo įvykio sąvoką, kaip ji suprantama pagal Įstatymą, nes judančia transporto priemone buvo pervažiuotas gyvūnas, kuris dėl to neišgyveno, t. y. eismo įvykio metu buvo sunaikintas turtas.
Dėl skundžiamo nutarimo argumento, kad tiesioginės kaltės automobilį vairavusio R. U. veiksmuose nenustatyta, akcentuotina, jog asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nors vairuotojas nuosekliai tvirtina, kad jis nematė šuns, kurį jo vairuojama transporto priemonė pervažiavo, tačiau net ir nustačius tokią aplinkybę, tai dar savaime nereikštų, jog vairuotojas nėra kaltas dėl jokio administracinio nusižengimo, susijusio su KET pažeidimu, padarymo. ANK yra įtvirtinta administracinė atsakomybė už įvairius KET pažeidimus (sukėlusius ir nesukėlusius realias pasekmes), o pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį už KET pažeidimus, išskyrus ANK numatytuosius, taip pat taikoma administracinė atsakomybė.
Skundą šioje byloje pateikęs pėsčiasis R. Ž. nuosekliai tvirtina, kad įvykio metu jo nepraleido R. U. vairuojamas automobilis, kuris iš Paliūniškio gatvės suko į dešinėje esančią teritoriją, nors jis, t. y. pėsčiasis, jau buvo įžengęs į važiuojamąją kelio dalį. R. Ž. teigimu, važiuojant automobiliui jis sustojo apytiksliai kelio viduryje, nes suprato, kad automobilis jo nepraleis, o šuo, kurį automobilis sukdamas pervažiavo, buvo vedamas priekyje jo 1–1,5 m atstumu ant pavadėlio. Vairuotojas R. U. pripažįsta, kad skundžiamame nutarime nurodytu metu važiavo Paliūniškio gatve ir suko į dešinėje esančią teritoriją prie (duomenys neskelbtini), tačiau neigia, jog pėsčiasis jo manevro metu buvo įžengęs į važiuojamąją kelio dalį. R. U. teigimu, pėsčiasis ėjo šaligatviu ir gal kokius 5–7 m buvo nepriėjęs iki šaligatvio susikirtimo su važiuojamąja kelio dalimi.
Aplinkybės, kur buvo pėsčiasis tuo metu, kai vairuotojas kirto jo judėjimo kryptį (eismo dalyvių pozicijos šiuo aspektu yra priešingos), nustatymas yra itin reikšmingas šioje byloje sprendžiant, ar vairuotojui buvo iškilusi KET 27 punkte nustatyta pareiga praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kirto, tačiau ši aplinkybė tyrimo metu iš viso nebuvo nustatinėjama. Tarnybos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad nebuvo galimybės objektyviai nustatyti šią aplinkybę, tačiau teismas su tokiu argumentu nesutinka. Jeigu vairuotojas būtų sustojęs praleisti pėsčiojo, ėjusio su šunimi, eismo įvykis iš viso nebūtų įvykęs, todėl itin svarbu išsiaiškinti, ar R. U. pagal KET 27 ir 101 punktų reikalavimus tiriamoje situacijoje kilo pareiga sustoti praleisti pėsčiojo. Šią aplinkybę buvo galima ištirti lyginant abiejų eismo dalyvių parodymus tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais, pavyzdžiui, eismo įvykio vietos schema, ar atliekant papildomus tyrimo veiksmus (išsamiai apklausiant R. U. ir R. Ž. apie eismo įvykio aplinkybes (tai buvo padaryta teisme), apklausiant į eismo įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus, kurie buvo apklausti teisme, atliekant apklaustų asmenų parodymų patikrinimą įvykio vietoje, jeigu prireiktų, renkant papildomus įrodymus apie pavadėlio ypatumus ir pan.).
Bylos nagrinėjimo metu apklausus su įvykiu susijusius asmenis paaiškėjo, kad pavadėlio ilgis po eismo įvykio buvo išmatuotas ir nors tai niekur nebuvo užfiksuota, o policijos pareigūnai paaiškino tiksliai neatsimenantys jo ilgio (policijos pareigūnas L. K. nurodė, kad gal apie 3–3,5 m.), R. Ž. nurodė, kad pavadėlio ilgis – 4 m. Taigi net jeigu įvykio metu visas pavadėlis būtų buvęs ištemptas, nors R. Ž. tai neigia, tai reikštų, kad R. Ž. įvykio metu, kai R. U. kirto jo judėjimo kryptį, jau buvo važiuojamojoje kelio dalyje (apie 2 metrus nuo dešinės pusės šaligatvio krašto), o ne ant šaligatvio, kur jį teigia matęs vairuotojas. Jeigu iš tikrųjų šuo, kuris pervažiuotas 6 m nuo dešinės pusės šaligatvio, kuriuo ėjo R. Ž., krašto, buvo vedamas 1–1,5 m priekyje R. Ž., kaip jis teigia, tai reiškia, kad R. Ž. įvykio metu apytiksliai buvo važiuojamosios kelio dalies viduryje, kaip jis ir nurodo. Net ir itin tiksliai nenustačius, kiek įvykio metu pavadėlis buvo ištemptas, kitos nustatytos aplinkybės (pavadėlio ilgis, šuns pervažiavimo vieta, važiuojamosios kelio dalies plotis, R. Ž. nurodyta automobilio dalis, kuria pervažiuotas šuo (keleivio pusės priekinis ratas)), leidžia teigti, kad įvykio metu ne tik šuo, bet ir pėsčiasis buvo važiuojamojoje kelio dalyje.
Iš tikrųjų pagal nustatytas aplinkybes galėjo būti taip, kad R. U. dar prieš darydamas posūkio manevrą, t. y. dar važiuodamas Paliūniškio gatve, matė pėsčiąjį ant šaligatvio, kuriam iki važiuojamosios kelio dalies dar buvo likę eiti kelis metrus, tačiau tokiu atveju vairuotojas turėjo įvertinti, kad pėsčiasis juda link važiuojamosios kelio dalies, kuria jis netrukus ketina važiuoti, numatyti, kad tuo metu, kai jis kirs pėsčiojo judėjimo kryptį, pėsčiasis jau gali būti įžengęs į dešinę važiuojamosios kelio dalies pusę, kuria pagal KET jis ir turėjo važiuoti, ir imtis priemonių, kad tinkamai įvykdytų pareigą praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta.
Šioje byloje vertinant, ar vairuotojas nepažeidė KET 108 ir 119 punktų, t. y. ar jo vairuojama transporto priemonė posūkio metu neatsidūrė priešpriešinio eismo juostoje ir ar vairuotojas važiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kaip jis pats teigė teismo posėdyje, itin reikšmingi įrodymai yra eismo įvykio vietos schema, apie kurią priimant skundžiamą nutarimą iš viso nebuvo pasisakyta, ir byloje esančios įvykio vietos nuotraukos, R. Ž. pateiktos nagrinėjant bylą teisme. Eismo įvykio vietos schemoje nurodytos automobilio ir pėsčiojo judėjimo kryptys, šuns vieta po įvykio, važiuojamosios kelio dalies pločiai. Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad šuo po įvykio rastas 4 m nuo kairiojo šaligatvio krašto, o kadangi važiuojamosios kelio dalies plotis toje vietoje yra 10 m, tai reiškia, jog šuo po įvykio rastas ne dešinėje važiuojamosios kelio dalies pusėje, kuria pagal KET turėjo važiuoti R. U. vairuojama transporto priemonė, o priešpriešinio eismo juostoje.
R. Ž. teigimu, šuo buvo ne nublokštas transporto priemonės, o pervažiuotas priekiniu keleivio pusės ratu ir po įvykio buvo toje pačioje vietoje, kurioje jis ir buvo pervažiuotas. Šias R. Ž. nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra, o vairuotojas teigia net nejutęs, kad ką nors pervažiavo, todėl nesustojęs nuvažiavo į aikštelę. Jeigu vairuotojas, iš Paliūniškio g. pasukęs į dešinę, būtų važiavęs prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto iki tos vietos, kur yra įvažiavimas į kairėje esančią aikštelę, R. U. vairuojamas automobilis niekaip negalėjo pervažiuoti šuns toje vietoje, kur jis buvo pervažiuotas, nes pagal schemą nuo šuns suvažinėjimo vietos iki kairėje esančio įvažiavimo pradžios yra 4,5 m atstumas. Taigi apklaustų asmenų parodymų ir kitų įrodymų, įskaitant eismo įvykio vietos schemos, tarpusavio palyginimas leidžia nustatyti automobilio važiavimo trajektoriją, kiek tai yra svarbu sprendžiant, ar vairuotojas, užsukęs iš Paliūniškio g. į dešinę, nepažeidė KET 108 ir 119 punktų reikalavimų važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir nevažiuoti priešpriešiniam eismui skirta važiuojamąja kelio dalimi (kaire puse).
Kaip jau minėta, tyrimą atlikusi institucija nesiėmė jokių papildomų veiksmų siekiant pašalinti aptartus tarp pėsčiojo ir vairuotojo paaiškinimų esančius prieštaravimus (išsamiai neapklausė nei eismo įvykio dalyvių, nei į eismo įvykį pagal iškvietimą vykusių pareigūnų apie eismo įvykio detales), kuriuos įmanoma pašalinti ir kurių nepašalinimas lėmė, kad nebuvo objektyviai ištirtos teisiškai reikšmingos eismo įvykio aplinkybės, nuo kurių priklauso teisinis situacijos vertinimas. Dėl šioje byloje aptartų motyvų vairuotojo R. U. veiksmai turėtų būti iš naujo tinkamai įvertinti KET nustatytų reikalavimų ir ANK aspektais, nes KET reikalavimų turi laikytis ne tik pėstieji, tačiau ir automobilių, kaip didesnio pavojaus šaltinių, vairuotojai.
Atsižvelgus į anksčiau išvardintas aplinkybes, darytina išvada, jog R. Ž. skundas tenkintinas, skundžiamas nutarimas panaikintinas ir byla grąžintina institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą (ANK 642 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
R. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2020 m. vasario 7 d. nutarimą, kuriuo buvo nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl 2020 m. vasario 4 d. R. U. veiksmų (ROIK (duomenys neskelbtini)), ir grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.
Nutartis per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Panevėžio apylinkės teismą.