- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-91-185-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00400-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- T. B.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d. ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2013-06-26 iki 2013-06-27.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 25 d., laikotarpiu nuo 23.30 val. iki 23.42 val., Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, šalia kelių (duomenys neskelbtini) sankryžos, stovėdamas prie tarnybinio automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prašydamas nenustatyti jo girtumo, nes prieš pusvalandį gėrė alaus, pasiūlė 200 litų dydžio kyšį Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio specialistui M. Č. ir patruliui D. S., siekdamas neteisėtos šių valstybės tarnautojų veikos, tai yra už tai, kad valstybės tarnautojai netikrintų jo girtumo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkes teismo 2013-12-03 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sutrukdžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis vien tik policijos pareigūnų parodymais (M. Č. ir D. S.), kurie tvirtino, jog jiems pasiūlė kyšį. Kitų duomenų, patvirtinančių šį faktą, byloje nėra. Atkreipia dėmesį, kad policijos darbuotojų pirminiai parodymai (jų tarnybiniai pranešimai) skiriasi nuo jų duotų parodymų atliekant ikiteisminį tyrimą. Teisme jie nurodė aplinkybes dėl nusikalstamos veikos padarymo, kurios akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Abu policijos pareigūnai teisme tvirtino, kad jis prašė nenustatyti girtumo ir taip vengė atsakomybės. Tik teismui du kartus paklausus apie kyšio siūlymą, jie šio fakto negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti. Abu policijos pareigūnai paminėjo tik tai, kad gal jiems kyšį ir siūlė. Policijos pareigūnai tvirtino, kad jo automobilį sustabdė 23.30 val., po ko jis apie 30 min. vengė tikrintis girtumą, prašė paleisti, ir tik tada iškvietė operatyvinę grupę, kuri atvyko po maždaug 20 min., po ko pradėjo atlikinėti procesinius veiksmus, t. y. nuo jo sustabdymo iki operatyvinės grupės atvykimo praėjo 50 min. Tačiau šių liudytojų parodymus paneigia byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas apžiūros laikas – 23.43 val. Sugretinus automobilio sustabdymo laiką ir atvykusios operatyvinės grupės atliekamo procesinio veiksmo (įvykio vietos apžiūros) pradžios laiką, akivaizdu, kad policijos pareigūnai sakė netiesą, nes operatyvinė grupė atvyko ir pradėjo apžiūrą po 13 min. nuo jo sustabdymo momento, o ne po 50 min., kaip teigė policijos pareigūnai. Taigi lieka neaišku, kaip jis galėjo apie 30 min. vengti nustatyti girtumą, jeigu iškviesta operatyvinė grupė atvyko ir apžiūrą pradėjo po 13 min. nuo jo sustabdymo. Akivaizdu, kad operatyvinė grupė buvo iškviesta iš karto sustabdžius jo automobilį. Teisme jis parodė, kad su vienu iš policijos pareigūnu (D. S.) buvo įvykęs žodinis konfliktas, kai jis buvo sustabdęs jo automobilį. Todėl pareigūnas iki šiol buvo pyktas dėl jo tokio elgesio ir nepagrįstai jį apkaltino kyšio pasiūlymu. Abu pareigūnai negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti tokio fakto, teigdami, kad neprisimena. Liudytojas M. Č. teismui patvirtino, kad konfliktų su vairuotojais būna nuolat, todėl jie negali atsiminti jo nurodyto konflikto. Nurodo, kad teisme jis tvirtino, jog policijos pareigūnų tik vieną kartą paprašė netikrinti jo girtumo, tačiau pareigūnui pareikalavus iš karto sutiko tikrintis, ir jo girtumas buvo patikrintas maždaug po 3 min. nuo jo sustabdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau minėjo, policijos pareigūnų pirminiai parodymai, kurie atsispindi jų tarnybiniuose pranešimuose, skiriasi nuo jų užfiksuotų parodymų liudytojų apklausos protokoluose. Pirminiuose parodymuose pareigūnai teigė, kad kyšis buvo pasiūlytas faktiškai iš karto, ? ikiteisminio tyrimo metu apklausti kaip liudytojai jau nurodė, kad jis juos įkalbinėjo ilgą laiko tarpą, po to pasiūlė kyšį, po k? vėl prašė nenustatinėti girtumo, o jau po to buvo iškviesta operatyvinė grupė. Jo įsitikinimu, jeigu Lietuvoje susiformuotų tokia teismų praktika, jog galima nuteisti žmogų dėl kyšio pasiūlymo esant byloje tik dviejų policijos pareigūnų parodymams apie, jų teigimu, padarytą nusikaltimą, tokiu atveju būtų galima nuteisti bet kurį asmenį, dėl kurio pareigūnai yra pikti ir meluoja, jog jiems siūlė kyšį.
Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad įvykio vietos apžiūros protokole nurodytas laikas yra galimas netikslumas. Tačiau teismas net nebandė pašalinti prieštaravimų dėl įvykio vietos apžiūros protokole nurodyto laiko – nekvietė protokolą surašiusios pareigūnės. Teismas iš policijos įstaigos išreikalavo pažymą, kurioje nurodyta, jog apie nusikalstamą veiką buvo pranešta 23.42 val., tačiau gauti duomenys yra tik laisvos formos pažyma, kurioje nėra nurodyta, kokiais duomenimis remiantis buvo surašyta ši policijos pažyma. Akivaizdu, kad šioje policijos pažymoje nurodytas pranešimo laikas prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokole nurodytam laikui, nes, kaip ir nurodė teismas nuosprendyje, operatyvinė grupė negalėjo atvykti per 1 min. Taigi iškilo prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, kurių teismas ar prokuroras net nebandė pašalinti. Teismas nereikalavo iš policijos įstaigos duomenų, patvirtinančių pranešimo laiką (garso įrašo). Mano, kad teismas nepagrįstai nevertino jo pirmiau nurodytų aplinkybių, jog operatyvinė grupė į įvykio vietą atvyko po 13 min. po jo automobilio sustabdymo, kas rodo, jog ši grupė buvo iškviesta iš karto sustabdžius jo automobilį. Tai patvirtina, jog jis nebandė vengti girtumo nustatymo, dėl ko vėliau pasiūlė kyšį. Tvirtina, kad jis neturėjo tokio motyvo, nes sutiko girtumą nusistatyti po 3 min. nuo jo sustabdymo.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jo girtumo nustatymo alkotesterio parodymuose užfiksuotu laiku (23.43 val.). Byloje yra 2013-08-05 tarnybinis pranešimas, jog prieš nustatant girtumą nebuvo nustatyta alkotesterio data, ką patvirtino ir policijos pareigūnai. Taip pat abu pareigūnai negalėjo teismui atsakyti, ar laikas automatiškai lieka nusistatęs teisingas, ar jį reikia nustatyti kiekvieną kartą, kai nustatoma alkotesterio data. Prieštaravimų dėl alkotesterio laiko nebandė šalinti nei prokuroras ar teismas, dėl ko nėra aišku, ar alkotesteryje nurodytas girtumo patikrinimo laikas yra teisingas. Kadangi šie prieštaravimai liko nepašalinti, todėl iš alkotesterio parodymų negalima nustatyti, kokiu laiku jam buvo patikrintas girtumas.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi girtumo patikrinimų registracijos žurnalu, kuriame nurodyta, jog jam nustatytas girtumas 2013-06-25 23.43 val. Pareigūnai šiame žurnale parašė tokį laiką, kokį jiems rodė alkotesteris, o kodėl laikas buvo ne tas, apie tai jau pasisakė pirmiau.
Teigia, kad jo pasakyti žodžiai „gal susitarsim“, einant link policijos pareigūnų automobilio, nebuvo kyšio siūlymas. Dauguma vairuotojų prašo juos paleisti, kai padaro pažeidimus. Jis taip pat prašė policijos pareigūnų jį paleisti. Tai jokiu būdu nebuvo kyšio siūlymas, nes jis policijos pareigūnams nesiūlė jokio atlygio ar naudos. Jo 2013-06-26 įtariamojo apklausoje tyrėja parašė, jog nepamena to momento, kad pareigūnams būtų siūlęs kyšį, nes neturėjo pinigų. Žodis „nepamenu“ reiškia, kad kyšio nesiūlė. Mano, kad tyrėja turėjo tiksliai jo paklausti, ar siūlė kyšį ar ne, ir tokiu atveju jis būtų atsakęs, kad nesiūlė. Šiuo atveju tyrėja jo paklausė, ar atsimena, jog siūlė kyšį, todėl ir atsakė, kad tokio momento neprisimena. Kitas apklausoje esantis sakinys tik patvirtina jo versiją, nes ten parašyta, jog sutinka tik su tuo, kad prašė pareigūno jį paleisti ir netikrinti girtumo. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jo paties parodymai patvirtina aplinkybes apie nusikalstamos veikos padarymą.
Nurodo, kad teismas nuosprendyje pakeitė nusikalstamos veikos padarymo laiką iš 23.30 val. į nuo 23.30 val. iki 23.43 val., tačiau nemotyvavo, kokia teisės norma teismas rėmėsi atlikdamas šį veiksmą ir kokia teisės norma leidžia tai daryti. Teisme byla nagrinėjama pagal pateiktą kaltinimą, su kuriuo jis buvo supažindintas, ir jam nebuvo pranešta apie nusikalstamos veikos padarymo laiko pakeitimą tiriant įrodymus teisme. Dėl šios priežasties buvo pažeistos jo teisės gintis nuo patikslinto kaltinimo.
Kaltinime nurodyta, jog jis padarė veiką – pasiūlė kyšį. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta (buvo atliktos tiek jo, tiek automobilio apžiūros), kad nei jis, nei su juo važiavęs asmuo pinigų neturėjo. Tokiu atveju, jeigu būtų kaltinamas pažadėjimu duoti kyšį, tai byloje esantys duomenys neprieštarautų tokiai veikai, nes kyšį galėtų duoti vėliau, kai turėtų pinigų. Tačiau nagrinėjamu atveju, kyšio pasiūlymas, kai visiškai neturi su savimi pinigų, yra neįmanomas veiksmas. Be to, pasiūlymas turi būti akivaizdus ir aiškus, o jeigu neturi pajamų, pasiūlymo akivaizdumas yra abejotinas.
Teismo posėdyje gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. B. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal BK 227 str. 2 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis T. B. neigia savo kaltę, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu, nurodo, kad jo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiama iš esmės dviejų policijos pareigūnų nenuosekliais ir kitiems rašytiniams bylos įrodymams prieštaraujančiais parodymais. Pagrįsdamas šiuos teiginius apeliantas kelia savo versijas, savaip interpretuoja bylos įrodymus, jų turinį, ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti policijos pareigūnų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir padaryta išvada, kad T. B. siūlė 200 Lt kyšį policijos pareigūnams M. Č. ir D. S., siekdamas šių valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jie nenustatytų jo girtumo, ir tokiais savo veiksmais padarė BK 227 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo T. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 str. 2 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka T. B. kaltei pagrįsti. Teismas išanalizavo nuteistojo, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų M. Č. ir D. S. parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriuos atmetė. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.
Papirkimas, numatytas BK 227 str., yra pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Taigi papirkimas objektyviai gali pasireikšti ir pasiūlymu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui duoti kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus. Pasiūlyme gali būti apibūdinamas konkretus kyšis, nurodomas jo dydis, perdavimo būdas, laikas, vieta ir pan. Pasiūlymas duoti kyšį gali būti ir abstraktus, nekonkretizuojant aplinkybių. Pasiūlymas duoti kyšį gali būti padaromas įvairiais būdais – žodžiu, raštu, veiksmu ir pan., ir šiomis veikomis siekiama informuoti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį apie papirkėjo ketinimus atsilyginti už atitinkamą veikimą ar neveikimą (praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus. Papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo. Šiuo atveju papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas ar nesutikimas priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis.
Nors nuteistasis T. B. nepripažįsta savo kaltės ir teigia, kad jis jokio kyšio policijos pareigūnams nesiūlė, aukštesnės instancijos teismas, sugretinęs šiuos nuteistojo teiginius su visais kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, jų negali vertinti niekaip kitaip tik kaip nuteistojo pasirinktą gynybos versiją. Kolegijos nuomone, nuteistojo T. B. kaltę apylinkės teismas pagrįstai iš dalies grindė jo paties teisme duotais parodymais, kad policijos pareigūnams sustabdžius jo automobilį, jis buvo girtas, ir siekdamas, kad pareigūnai nenustatinėtų jo girtumo, siūlė susitarti. Ikiteisminio tyrimo metu T. B. taip pat pripažino, kad siūlė pareigūnams susitarti, tačiau neprisiminė, jog būtų siūlęs jiems 200 Lt kyšį. Apeliaciniame skunde T. B. nurodo, kad jo pasakyti žodžiai „gal susitarsim“ einant link policijos pareigūnų automobilio, nebuvo kyšio siūlymas, nes dauguma vairuotojų, padariusių pažeidimą, prašo juos paleisti, be to, jis policijos pareigūnams nesiūlė jokio atlygio ar naudos. Tačiau, kaip jau minėta, pasiūlymas duoti kyšį gali būti ir abstraktus, nekonkretizuojant aplinkybių. Apelianto skundo teiginį, kad jis policijos pareigūnams nesiūlė jokio atlygio ar naudos, paneigia ir kartu jo kaltę pagrindžia kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų M. Č. ir D. S. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad sustabdytas neblaivus vairuotojas T. B. siekė išvengti pasitikrinti girtumą, siūlė susitarti dėl netikrinimo. Nors buvo įspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą pareigūnui, daug kartų prašydamas ir įkalbinėdamas pareigūnus neforminti KET pažeidimo, galiausiai pasiūlė duoti pareigūnams 200 Lt kyšį. Netikėti šiais liudytojų policijos pareigūnų M. Č. ir D. S. parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, konkretūs, išsamūs ir logiški, juos patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga: jų pačių tarnybiniai pranešimai bei parodymai ikiteisminio tyrimo metu, įvykio vietos apžiūros protokolas, alkoholio vartojimo faktui nustatyti rezultatų juosta, girtumo patikrinimų registracijos žurnalo lapo kopija, T. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-22 nutarimas. Šie duomenys kartu paneigia ir apelianto skundo teiginį, kad jo kaltė išimtinai grindžiama tik dviejų policijos pareigūnų parodymais.
Apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai kardinaliai skiriasi nuo jų pačių parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisme. Tačiau analizuojant bylos medžiagą, akivaizdu, kad liudytojų D. S. ir M. Č. nurodytos įvykio aplinkybės tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausose ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme yra analogiškos. Abu liudytojai teisme parodė, kad tarnybiniuose pranešimuose apie įvykį pranešama trumpai, tik pati esmė, o jau ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme jie išsamiai ir nuosekliai išdėsto visas vieno ar kito įvykio aplinkybes. Nuteistasis T. B. skunde taip pat nurodo, kad policijos pareigūnų parodymai yra akivaizdžiai neteisingi, nes pagal juos (policijos pareigūnus), visas procesas, kol jis (apeliantas) nuo jo sustabdymo momento vengė nustatyti girtumą ir prašė jį paleisti iki buvo iškviesta ir atvyko operatyvinė grupė, praėjo 50 min., kai tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole įvykio vietos apžiūros pradžia nurodyta 23.43 val., t. y. įvykio vietos apžiūra pradėta po 13 min. nuo jo sustabdymo momento (23.30 val.), o ne po 50 min., kaip nurodo policijos pareigūnai. Tai, apelianto nuomone, patvirtina jo parodymus, jog operatyvinė grupė į įvykio vietą atvyko po 13 min. po jo automobilio sustabdymo, t. y. ši operatyvinė grupė buvo iškviesta iš karto sustabdžius jo automobilį, kas rodo, jog jis nebandė vengti girtumo nustatymo, dėl ko vėliau pasiūlė kyšį. Tačiau kolegija pažymi, kad skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl galimų netikslumų įvykio vietos apžiūros protokole, t. y. dėl apžiūros pradžios laiko, ir pagrįstai konstatuota, jog tai, kad galimai įvykio vietos apžiūros protokole netiksliai nurodyta įvykio vietos apžiūros pradžia, nepaneigia kitų reikšmingų bylai nagrinėti ir T. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, kurie jau aptarti pirmiau. Be to, iš teisme duotų paties nuteistojo bei liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų matyti, kad pats atsisakymo tikrintis girtumą, prašymo neforminti pažeidimo bei kyšio siūlymo procesas buvo trunkamasis, tai buvo daroma keletą kartų nuo pat pažeidėjo automobilio sustabdymo iki patikrinimo. Kad jo girtumas buvo patikrintas tik po kurio laiko nuo jo sustabdymo nuteistasis nurodo ir savo apeliaciniame skunde.
Nagrinėjamu atveju apelianto kaltės nepaneigia ir tai, kad alkoholio vartojimo faktui nustatyti rezultatų juostoje atspausdinta ne įvykio (2013-06-25), o kita data (2007-01-19). Byloje yra policijos pareigūno M. Č. tarnybinis pranešimas dėl alkotesterio „Alcotest 6810“ ARBH 0030 panaudojimo, kuriame nurodyta, kad T. B. 2013-06-25 23.43 val. buvo nustatytas 1,36 promilės girtumas. Prieš nustatant girtumą nebuvo patikrinta alkotesterio data, todėl ant patikrinimo kvito matoma atspausdinta kita data (1 t, b. l. 12, 15). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiam neatitikimui pašalinti teismas ėmėsi priemonių ir dėl šių aplinkybių apklausė policijos pareigūnus M. Č. ir D. S.. Teisme policijos pareigūnas M. Č. parodė, kad toks neatitikimas galėjo atsirasti dėl to, jog senesniems prietaisams pakeitus elementus, iš naujo reikia nustatyti datą ir laiką. Naujesniuose prietaisuose data ir laikas nusistato automatiškai. Prietaise, kuriuo buvo patikrintas apelianto neblaivumas, buvo nustatytas tikslus laikas, tačiau datos neatitikimą pastebėjo tik vėliau, kai atspausdino kvitą. Kad prieš nustatant T. B. girtumą netikrino alkoholio matuoklio prietaiso datos parodė ir D. S.. Taip pat pirmosios instancijos teismas šiam neatitikimui pašalinti išsiuntė raštą Panevėžio apskrities VPK dėl informacijos pateikimo. Iš 2013-10-25 policijos pateikto rašto Nr. 50-S-9127 matyti, kad Panevėžio apskrities VPK budinčiajam apie siūlytą kyšį buvo pranešta 2013-06-25, 23.42 val. (2 t, b. l. 1). T. B. girtumo faktas, data ir laikas užfiksuoti ir girtumo patikrinimo registracijos žurnale (1 t, b. l. 16-17).
Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad policijos pareigūnai turi pagrindą jį apkalbėti dėl papirkimo, nes su vienu iš liudytojų – D. S. anksčiau yra turėjęs konfliktą, kai jis buvo sustabdęs jo automobilį. Tačiau šią T. B. versiją paneigė abu liudytojai D. S. ir M. Č., kurie tvirtino, kad jų su T. B. jokie santykiai nesieja, jie jo nepažįsta, neatsimena, kad būtų anksčiau jį sustabdę, jokių konfliktų su juo neturėjo. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojai D. S. ir M. Č. apie jokius dažnus konfliktus su vairuotojais nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neužsiminė. Net ir be kategoriškų ir nuoseklių pareigūnų parodymų, ši vien paties T. B. išsakyta versija aukštesnės instancijos teismui neatrodo patikima, kadangi nuteistasis negalėjo nurodyti, dėl ko kilo konfliktas su policijos pareigūnu D. S., tik abstrakčiai tvirtino, kad konfliktas vyko, nors teisme teigė, kad policijos pareigūnai jį stabdo ne dažnai, su pareigūnais dažnai nesipyksta, buvo susipykęs tik kartą ir tai buvo prieš maždaug 8-9 mėnesius. Dėl to kolegijai kyla abejonių, kad apeliantas praėjus neilgam laiko tarpui neįstengė prisiminti ir paaiškinti teismui vienkartinio konflikto su policijos pareigūnu kilimo aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad šią versiją apeliantas iškėlė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu apie policijos pareigūnų galimą jam kerštą net neužsiminė. Taigi atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad policijos pareigūnai D. S. ir M. Č. būtų turėję suinteresuotumą bylos baigtimi ar būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti T. B.. Kaip nustatyta byloje, policijos pareigūnai buvo tarnyboje ir vykdė savo tarnybines pareigas. M. Č. teisme parodė, kad jeigu būtų nepatikrinęs T. B. akivaizdaus neblaivumo ir jį paleidęs, tai dabar už nusikaltimo padarymą būtų teisiami jie (policijos pareigūnai), o ne apeliantas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jis negalėjo policijos pareigūnams siūlyti kyšio, nes tuo metu nei jis, nei kiti su juo važiavę asmenys neturėjo pinigų. Tačiau ir ši nuteistojo versija skundžiamame teismo nuosprendyje motyvuotai paneigta ir pagrįstai įvertinta kaip jo gynybinė pozicija. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad papirkimas, pasiūlant kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas dėl kyšio davimo, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu, jeigu asmuo pasiūlė policijos pareigūnui kyšį pinigais, jų net neturėdamas.
Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismui jam pareikštame kaltinime pakeitus nusikalstamos veikos padarymo laiką, buvo pažeista jo teisė gintis nuo patikslinto kaltinimo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.) užtikrinimu.
Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 255 str. 1 d. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.
Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 str. 2 d. ir 256 str. nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 str. prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2011). Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veikai pripažinti nusikalstama. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2008).
Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas T. B. nuteisė pagal BK 227 str. 2 d., tinkamai nustatęs šios veikos faktines aplinkybes, tarp jų ir nusikalstamos veikos padarymo laiką, t. y. nagrinėjimo teisme metu iš paties nuteistojo ir liudytojų parodymų bei kitų bylos įrodymų nustatęs, kad T. B. atsisakymo tikrintis girtumą, prašymo neforminti pažeidimo bei kyšio pasiūlymo procesas buvo trunkamasis, teismas patikslino kaltinamajame akte nurodytą nusikaltimo padarymo laiką: vietoje buvusio laiko - apie 23.30 val., teismas nustatė, kad tai buvo laikotarpiu nuo 23.30 val. iki 23.42 val. Taigi apylinkės teismas jokių kaltinime nurodytų aplinkybių iš esmės skirtingomis nepakeitė, o tik patikslino nusikalstamos veikos padarymo laiką nuo 23.30 val. iki 23.42 val., į kurį, kaip matyti, patenka ir buvęs kaltinime nurodytas laikas - apie 23.30 val. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad apylinkės teismas pažeidė nuostatas, reglamentuojančias kaltinimo patikslinimą teisme ir nuteistojo teisę į gynybą. Vien tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokia teisės norma remiasi patikslindamas kaltinimą ir kokia teisės norma leidžia tai daryti, neleidžia šio nuosprendžio vertinti kaip neteisėto ir nepagrįsto.
Nuteistasis T. B. skunde nurodo ir tai, kad teismas tam tikriems byloje esantiems prieštaravimams pašalinti neatliko papildomų veiksmų, o būtent neapklausė įvykio vietos apžiūros protokolą surašiusios pareigūnės ir pan. Tačiau kolegija šiuo atveju pažymi, kad įrodymų pakankamumo reikalavimas nereiškia, kad baudžiamajame procese turi būti įrodinėjama iki begalybės. Baudžiamojo proceso įstatyme nereikalaujama atlikti visų įmanomų veiksmų, kurių atlikimas kokybiškų naujų rezultatų negali duoti. Teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą daryti. Tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti, kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltei, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visiškai pakanka nuteistojo T. B. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Taigi atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai T. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis T. B., siekdamas neteisėto valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus – kad valstybės tarnautojai netikrintų jo girtumo, jiems siūlė 200 Lt kyšį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d., todėl nėra jokio teisinio pagrindo T. B. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.