Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-05-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-460-491/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-30
Bylos Nr.
1S-460-491/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Petras Meidus
Pareiškėjas
R. G.
Kategorijos
1 S – 460 – 491 / 2013

Teisėjas Česlovas Kulikauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. gegužės 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo R. G. atstovo advokato M. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. vasario 19 d. ir vyriausiojo prokuroro 2013 m. kovo 26 d. nutarimų,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2013 m. vasario 19 d. nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 str. 1 d. (dėl svetimo turto iššvaistymo). Šį nutarimą R. G. apskundė aukštesniam prokurorui, kuris 2013 m. kovo 26 d. nutarimu jo skundą atmetė. Pastarąjį nutarimą R. G. apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą taip pat atmetė.

Šalies argumentai

Skundu atstovas prašo panaikinti ankstesnius prokurorų nutarimus ir skundžiamą nutartį, nes teismo nutartis nemotyvuota ir nepagrįsta. Jis cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str., 212 str., prokurorų nutarimus, skundžiamą nutartį, dėsto ikiteisminio tyrimo metu nustatytus faktus, o taip pat apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, svetimo turto iššvaistymą, sukčiavimą ir teigia, kad apylinkės teismas neanalizavo R. G. skundo argumentų, kodėl šiuo atveju nebeužtenka civilinės teisės normų, kad būtų apginti pažeisti jo interesai. Teigia, kad šioje byloje pagrindinis ginčas yra kilęs ne dėl sutarties įvykdymo ir apmokėjimo, o dėl asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto dingimo, todėl šiuo atveju civiliniai santykiai yra peraugę į baudžiamuosius. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. G. su UAB (duomenys neskelbtini) sutarė dėl konkrečių įrenginių išmontavimo, jų pervežimo ir tų pačių įrenginių sumontavimo kitoje vietoje. Tačiau UAB (duomenys neskelbtini) jai patikėto R. G. turto dalį perleido trečiajam asmeniui – M. Š., o dalis pareiškėjo turto yra dingę, kas visiškai nesusiję su sutarties objektu. Atstovas mano, kad šiuo atveju R. G. negali reikalauti įvykdyti sutartį, nes yra dingę įrenginiai, o UAB (duomenys neskelbtini) nežino, kur jie yra, kas tiksliai ir kokia jų dalis buvo perleista tretiesiems asmenims, kas akivaizdžiai apsunkina R. G. galimybę susigrąžinti savo turtą. Įvertinęs šias aplinkybes atstovas mano, kad buvo padaryta BK 184 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Atstovas taip pat mano, kad jeigu UAB (duomenys neskelbtini) savo apskaitoje neapskaitė jai patikėto R. G. turto, taip pat galimai buvo padaryta ir BK 222 str. numatyta nusikalstama veika. Be to, atstovo manymu, byloje yra duomenų apie galimai BK 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, kadangi iš R. G. už sutarties įvykdymą buvo paimti 10000 litų, tačiau iš tolesnių veiksmų matyti, kad sutarties vykdyti net nebuvo numatyta, o vietoje to buvo planuojama gauti minėtus pinigus ir užvaldyti R. G. turtą. Tokiu būdu atstovas įsitikinęs, kad prokurorai neatliko BPK 2 str. numatytos pareigos imtis visų įstatymų numatytų priemonių nusikalstamai veikai atskleisti, ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, nebuvo atlikti visi galimi ikiteisminio tyrimo veiksmai, nebuvo įvertinti visi proceso dalyvių veiksmai, o pirmiau paminėtos nusikalstamos veikos buvo padarytos jas pridengiant civiliniais santykiais, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš skundžiamos nutarties seka, jog apylinkės teismas sutiko su prokuroro ir aukštesniojo prokuroro nutarimais iš esmės todėl, kad šiuo atveju tarp R. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kilęs ginčas spręstinas, visų pirmiausia, civiline tvarka.

Aukštesnės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais pagal BPK 212 str. 1 d. 1 p. yra išimtinai prokuroro kompetencija. Prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK 63 str. numatyta tvarka, tačiau prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo pozicija atitinkamais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Svarbu ir tai, kad visais atvejais prokuroro priimtas sprendimas turi būti išsamus, aiškus, pakankamai motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi ir tai, kad civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos, suteikiant galimybę jiems patiems nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Sutartis ją sudariusiems asmenims turi tokią pat galią kaip ir įstatymas. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą. Tuo tarpu baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama ir kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2010 m. kovo 25 d. R. G. su UAB (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl įrengimų demontavimo, jų pristatymo į kitą vietą, o taip pat gelžbetoninių konstrukcijų naujoje vietoje sumontavimo (1 t., 16 b.l.). Tačiau ši sutartis laiku įvykdyta nebuvo, todėl kilo ginčas tarp sutarties šalių.

Čia aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties 2 punkte abi šalys nustatė avansinio mokėjimo dydį – 20000 litų. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad visų pirmiausia pats R. G. netinkamai įvykdė šį sutarties punktą ir UAB (duomenys neskelbtini) pervedė perpus mažesnį, t. y. 10000 litų dydžio, avansą (1 t., 17–19, 37–38 b.l.). UAB (duomenys neskelbtini) atstovas D. J. parodė, kad bendrovė sutarties neįvykdė iki galo todėl, kad R. G. nepervedė sutarto dydžio avanso, nepateikė leidimo statyboms ir statybų projekto. Taip pat jis mano, kad UAB (duomenys neskelbtini) suteikė R. G. paslaugų už didesnę, nei jis sumokėjo avansą, pinigų sumą (1 t., 20–21 b.l.; 2 t., 3 b.l.).

Taip pat būtina paminėti, kad priešingai, nei teigiama atstovo skunde, minėtoje sutartyje nebuvo įvardyti konkretūs objektai (įrenginiai), kurie turėjo būti demontuoti ir kurie turėjo būti pervežti į kitą vietą. Taip pat šioje sutartyje nurodyta, kad naujoje vietoje turi būti sumontuoti jau kiti objektai, t. y. ne tie patys demontuoti įrenginiai, o jau gelžbetoninės konstrukcijos. Sutartyje nėra nurodytos konkrečios reikiamų sumontuoti konstrukcijų rūšys ir kiekiai, taip pat joje nėra aptarta, kad šis kiekis bus nurodytas atskirame dokumente (sąraše). Byloje nėra duomenų ir apie tai, kokius įrenginius ir kokį jų kiekį R. G. perdavė UAB „Gabenitra“. Ar naujoje vietoje turėjo būti sumontuoti tie patys įrenginiai, kurie turėjo būti demontuoti, ar kiti objektai – gelžbetoninės konstrukcijos, kuri iš šalių ir iš kur šias konstrukcijas turėjo įgyti, ir ar gelžbetoninių konstrukcijų kiekis turėjo būti tas pats, ar kitoks, kaip tiksliai būtų sprendžiama, jeigu demontuojant įrenginius jie būtų sugadinti ir nebetinkami naudojimui, sutartyje nėra aptarta. Taip pat sutartyje nėra aptartos konkrečios sankcijos šalims už sutarties nevykdymą ir tai palieka laisvę šalims sutartį šioje dalyje interpretuoti savaip, pvz., už trūkstamą avanso dalį disponuoti atitinkama kitos šalies turto dalimi laisvai, savo nuožiūra ir kt.

Taigi, esant pirmiau paminėtam sutarties objekto formulavimui ir pačios sutarties vykdymo reglamentavimui lieka ne visai aišku, kur baigiasi šios sutarties ribos, kada laikoma, jog ši sutartis pažeista ir ar iš viso ji buvo pažeista. Pažymėtina ir tai, kad sutarties 8 punkte šalys sutarė visus kilusius ginčus, jų tarpe ir ginčus dėl disponavimo kitos sutarties šalies turtu, spręsti derybų būdu, o nepavykus susitarti – ne BPK, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Kaip teisingai paminėta prokuroro nutarime, civiliniai teisiniai santykiai į baudžiamuosius teisinius santykius gali peraugti esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios susiję su objektyviu sudarytų sutarčių vykdymo suvaržymu, kai viena šalis sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Atstovas mano, kad šiuo atveju tokia sąlyga yra duomenys, jog dingo R. G. įrenginiai, o UAB (duomenys neskelbtini) nežino, kur jie yra, kas tiksliai ir kokia jų dalis buvo perleista tretiesiems asmenims, kas akivaizdžiai apsunkina R. G. galimybę susigrąžinti savo turtą. Tačiau tokia atstovo pozicija nėra teisinga, kadangi dalies įrenginių dingimas neužkerta kelio bet kuriai iš sutarties šalių tokius įrenginius ir reikiamus jų kiekius įsigyti juos gaminančiose įmonėse ir, esant reikalui, juos sumontuoti ir taip tinkamai įvykdyti sutarties sąlygas.

Atstovas savo skunde taip pat daro prielaidą, kad galėjo būti padaryta ne tik BK 184 str. numatytas nusikaltimas, bet ir kitos, BK 182 str. ir 222 str., numatytos nusikalstamos veikos. Tačiau, kaip jau buvo paminėta pirmiau, proceso dalyvių nuomonė nesaisto nei prokuroro, nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, jei vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma prokuroro ar teisėjo įsitikinimas yra kitoks. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas turi vertinti ne atskirus bylos duomenis, o jų visumą. Konkrečiai šiuo atveju, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumą matyti, kad tarp R. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kilęs ginčas visų pirmiausia turėtų būti išspręstas civiline tvarka, todėl šiuo metu manyti, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika, nėra pagrindo.

Įvertinęs visas šias, o taip pat ir teismui pateiktoje byloje užfiksuotas aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo metu ginčas dėl sutarties tarp šalių vykdymo, apmokėjimo už jos vykdymą, o tuo pačiu ir disponavimo kitos sutarties šalies turtu, yra ne baudžiamosios, o civilinės teisės objektas. Todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su skundžiamos žemesniojo teismo nutarties motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Savo argumentus, kurie paneigė nukentėjusiojo poziciją, žemesnysis teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamoje nutartyje. Atstovo skunde nurodytos aplinkybės žemesniojo teismo bei prokurorų išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas, nepaneigia, todėl priešingai, nei teigia atstovas sako skunde, skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, priimta nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Naikinti tokią nutartį bei prokurorų nutarimus skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Pareiškėjo R. G. atstovo advokato M. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Valdas Petras Meidus