Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Ligoninėje buvo kalinamas nuo 2013-10-19 iki 2013-10-28, nuo 2013-11-11 iki 2013-11-20, nuo 2014-02-17 iki 2014-03-03 ir nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26. Buvimo Ligoninėje laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkanti plotas. Tualetu naudotis turėjo stebint kitiems asmenims. Kameroje nebuvo karšto vandens, praustis ir plauti indus turėjo po šaltu vandeniu, indų ploviklio neduodavo. Dušu buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę 15 min., vienu metu prausdavosi visi kameroje esantys žmonės. Natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo blogas, negalėjo rašyti laiškų artimiesiems, skaityti knygų. Kameroje buvo šalta, drėgna, todėl negalėjo išskalbti rūbų ir jų džiovinti. Kamerų remontas buvo darytas labai seniai. Be to, kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1500 iki 1600 kcal, o pareiškėjo ūgis 195 cm, svoris – 95 kg. Nurodo, kad serga cukriniu diabetu, tačiau dietinio maisto negavo. Buvo draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais.

Dėl tokių laikymo sąlygų kilo depresija, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas.

Atsakovės atstovė Ligoninė su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 13-16) atsakovė teigia, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Dėl to, teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos.

Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Pažymėjo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktai nenumato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo.

Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (su pakeitimais) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. nuostatomis – ne rečiau kaip kartą per savaitę. Vadovaujantis šių taisyklių 258 punkto nuostatomis: „Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę“. Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Ligoninė nuteistiesiems suteikia pasivaikščiojimą gryname ore vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio nuostatomis, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Valgiaraštis yra patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 (su ankstesniais ir vėlesniais pakeitimais) „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“. Tik gydantis gydytojas turi ir (arba) gali paskirti dietinį ar vegetarinį maitinimą. Pareiškėjui vegetarinis maitinimas (tikėtina) nebuvo paskirtas dėl neigiamo poveikio sveikatos būklei.

Pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma..

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 9).

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Ligoninėje nuo 2013-10-19 iki 2013-10-28, nuo 2013-11-11 iki 2013-11-20, nuo 2014-02-17 iki 2014-03-03 ir nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013-10-19 iki 2013-10-28 Vidaus ligų skyriaus 14 kamerų tipo palatoje (7,33 m², 4 lovos), nuo 2013-11-11 iki 2013-11-20 Vidaus ligų skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 8 lovos), nuo 2014-02-17 iki 2014-03-03 Vidaus ligų skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų) ir nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26 Vidaus ligų skyriaus 3 kamerų tipo palatoje (19,80 m², 6 lovos) (b. l. 13, 28).

Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo LAVL laikotarpiais. Atsakovės atstovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį (43 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog LAVL negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, taip pat argumentuoja, kad tualetu naudotis turėjo stebint kitiems asmenims. Kameroje nebuvo karšto vandens, dušu buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę 15 min., vienu metu prausdavosi visi kameroje esantys žmonės, natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo blogas, kameroje buvo šalta, drėgna, todėl negalėjo išskalbti rūbų ir jų džiovinti. Kamerų remontas buvo darytas labai seniai. Be to, kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1500 iki 1600 kcal, o pareiškėjo ūgis 195 cm, svoris – 95 kg. Serga cukriniu diabetu, tačiau dietinio maisto negavo. Buvo draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 oC, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 oC, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas).

Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 29-35) nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl blogo natūralaus ar dirbtinio apšvietimo, šalčio, drėgmės. Remiantis į bylą pateiktais įrodymais ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, pareiškėjas teismui nepateikė.

Remiantis HN 76:2010 62 punktu laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja. Iš pateiktų darbų priėmimo aktų matyti, kad Ligoninės kameros pagal galimybes buvo remontuojamos (b. l. 109-116).

Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti klozetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde patvirtina, kad maudytis galėjo kartą per savaitę, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti buvus jo teisių pažeidimą.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, kuriuo, be kita ko, patvirtintas ir dietinio maitinimo valgiaraštis.

Į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas serga cukriniu diabetu (b. l. 18-25), jam rekomenduojama laikytis dietos (b. l. 23). Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, todėl esant gydytojų rekomendacijoms laikytis dietos, konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad buvo draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, tačiau plačiau nepaaiškino, kada konkrečiai ir su kuo pareiškėjui buvo neleista pasimatyti, todėl abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai atmestini.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo žiurkių ir tarakonų, pažymėtina, jog HN 76:2010 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tarp Ligoninės ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo (b. l. 64-67). UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliktų darbų aktai patvirtina, kad šios paslaugos Ligoninėje buvo periodiškai teikiamos, todėl pareiškėjo argumentai dėl žiurkių ir tarakonų buvimo, atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 68-80, 126-136).

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto ir galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje, tinkamo maitinimo neužtikrinimo trukmę (43 paros), į pažeidimo mastą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisiamas 400 Eur neturtinės žalos dydis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo J. T. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti J. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.