- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-16
- Bylos Nr.
- 2S-861-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- L. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo L. S. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus Doleta“ pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo L. S. 28 915,47 Eur skolą ir procesines palūkanas. Pareikštam materialiniam subjektiniam reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grįstas materialinio subjektinio reikalavimo dydžiu.
Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo turtą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje proceso stadijoje leistų daryti išvadą, jog negali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Be to, pasak teismo, ieškinio suma yra didelė. Nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Akcentuoja, jog skundžiama nutartis priimta, neinformavus atsakovo ir neturint duomenų apie jo finansinę padėtį. Atsakovas asmeninės nuosavybės teise valdo kelis vertingus nekilnojamojo turto objektus ir kelias transporto priemones, tarp jų – automobilį, kurio rinkos vertė siekia 50 000 Eur. Atsakovo turtinė padėtis yra pakankamai gera, kad būtų paneigta teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Be to, akcentuoja, jog nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas savo nesąžiningu elgesiu būtų bandęs nuslėpti turimą turtą ar gali ateityje imtis tokių veiksmų. Atsakovo įsitikinimu, objektyviai neegzistuoja grėsmė, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus apsunkintas ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Todėl nėra pagrindo laikinosiomis apsaugos priemonėmis varžyti atsakovo turtines teises.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą. Teigia, jog vien tas faktas, kad atsakovas šiuo momentu turi pakankamai turto, nerodo, jog jis nesiims aktyvių disponavimo turtu veiksmų, siekdamas išvengti ar apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Be to, nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie savo finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Turimo turto sąrašas savaime neparodo realios turtinės padėties ir galimybių vykdyti finansines prievoles.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Vadinasi, šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pagal šią procesinės teisės normą teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, kaip numato Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis, yra būtinos dvi sąlygos. Pirma, tikėtinas materialinio subjektinio reikalavimo, kuriam užtikrinti prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrindimas. Antra, būsimo teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos buvimas. Šias sąlygas turi įrodyti asmuo, kuris prašo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, egzistuoja abi sąlygos, kurios yra būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Apeliantas savo skundu išimtinai apeliuoja į antrosios sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos – buvimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir pasisako dėl šios sąlygos.
Skundžiama nutartimi nurodyta, jog yra didelė ieškinio suma, kas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo riziką. Ši išvada padaryta, neindividualizavus apelianto turtinės padėties. Apeliantas pridėjo prie atskirojo skundo duomenis apie jo turtinę padėtį. Šie duomenys nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Bet apeliantas objektyviai negalėjo pateikti tokių duomenų, nes jam nebuvo pranešta apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas priima duomenis apie apelianto turtinę padėtį (Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis).
Ieškovės materialinis subjektinis reikalavimas (28 915,47 Eur), kaip toks, nėra nedidelis. Iš kitos pusės, apeliantas pateikė duomenis, patvirtinančius, jog jis valdo kelis nekilnojamojo turto objektus, tarp jų – butą, kurio vidutinė rinkos vertė yra 159 001 Eur, prabangią transporto priemonę. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad apeliantas nepateikė duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokie yra jo turto pasyvai (įsipareigojimai tretiesiems asmenims). Be to, apeliantas nepateikė ir kitų duomenų, kurie yra reikšmingi sprendžiant, kokia yra jo turtinė padėtis (duomenų apie pajamas, išlaikytinius ir panašiai). Apelianto pateikti duomenys, ką pagrįstai nurodo ir ieškovė, neatspindi, kokios yra jo realios galimybės vykdyti finansines prievoles. Bet šioje proceso stadijoje nėra taip svarbu išsiaiškinti, kokios yra realios apelianto galimybės vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, nes, pirma, nėra aišku, ar ieškovė apskritai turi tenkintiną reikalavimo teisę į apeliantą. Antra, materialinio subjektinio reikalavimo dydis (ieškinio suma), atsakovo turtinė padėtis ir šių kriterijų santykis savaime negali apspręsti ir neapsprendžia teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos buvimo. Tokiai rizikai konstatuoti yra būtinas papildomas pagrindas, kuriuo paprastai pripažįstami atsakovo nesąžiningi veiksmai, rodantys vengimą ar siekį vengti prievolių vykdymo. Ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimtinai grįstas jos materialinio subjektinio reikalavimo dydžio kriterijumi. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, kad tas faktas, jog apeliantas šiuo momentu turi pakankamai turto, nerodo, kad jis nesiims aktyvių disponavimo turtu veiksmų, siekdamas išvengti ar apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Kaip jau buvo nurodyta, ieškovė, kuri reikalauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įrodinėti, o ne apeliantas paneigti, kad jis ėmėsi, gali ar ketina imtis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti ar apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė nepateikė duomenų, kurie pagrįstų tokias aplinkybes. Ieškovė nepateikė ir kitų argumentų bei duomenų, kurie patvirtintų, jog apeliantas gali būti nesąžiningas ir veikti taip, kad išvengtų sprendimo vykdymo.
Ieškovė nepagrindė, jog egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika, kaip sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą nutartį ir išsprendžia klausimą iš esmės – atmeta ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliantas, reikšdamas atskirąjį skundą, sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Apeliantas laimėjo apeliaciją. Todėl jam iš ieškovės priteisiamas 28 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Priteisti L. S. iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“ 28 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.