Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-09-24 · Civilinė byla Nr. 2S-1910-302/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-24
Bylos Nr.
2S-1910-302/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-20454-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Kreditorius
UAB „Argenta“
Skolininkas
UAB „Austrėja“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1910-302/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20454-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 122.3.; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Austrėja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Argenta“ pareiškimą skolininkui UAB „Austrėja“ dėl skolos išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Argenta“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Austrėja“ 26 639,36 Lt skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Kreditorius taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą ir pinigines lėšas. Nurodo, jog skolininkas ilgą laiką neatsiskaito su kreditoriumi, nors jam ne vieną kartą buvo pranešta apie susidariusią skolą, įsiskolinimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas manyti, jog kol bus nagrinėjama ši byla, skolininkas gali tapti nepajėgus pilnai atlyginti žalą kreditoriui.

II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Argenta“ prašymas patenkino - areštavo skolininkui UAB „Austrėja“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – 26 639,36 Lt sumai, jo nesant pakankamai – kilnojamąjį turtą, turtines teises minėtai sumai, o neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių – lėšas, esančias banko įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija minėtos sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant skolininkui jį valdyti ir naudoti bei gauti iš jo pajamas; iš areštuotų lėšų leido atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su darbuotojais bei kreditoriumi pagal pareikštą pareiškimą. Teismas įvertinęs atsakovo finansines galimybes, taip pat, jog skolininkui yra pareikštas pakankamai didelės apimties turtinis reikalavimas, o jo finansinė padėtis nėra gera, todėl sprendė, kad teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Austrėja“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti bei klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad yra pajėgus atsiskaityti su kreditoriumi, o dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas negali disponuoti lėšomis ir vykdyti įprastos ūkinės-komercinės medienos gaminių didmeninės prekybos. Pažymi, kad lyginant 2014 m. duomenis su 2013 m. duomenimis, matyti, kad UAB „Austrėja“ turtinė padėtis pagerėjo žymia apimtimi, taip pat, kad ji neturi jokių ilgalaikių įsipareigojimų, be to neturi įsipareigojimų bankams ar kitoms kredito įstaigoms, todėl vertinant UAB „Austrėja“ turimus trumpalaikius įsipareigojimus bei įvertinus UAB „Austrėja“ vykdomos ūkinės-komercinės veiklos pobūdį, kuris yra itin dinamiškas, tai savo ruožtu patvirtina, kad vien pagal 2013 metų pabaigai buvusius trumpalaikius įsipareigojimus negalima įvertinti UAB „Austrėja“ turtinės padėties būsenos, nes toks vertinimas yra neobjektyvus ir neatspindi tikrosios UAB „Austrėja“ turtinės padėties. Nagrinėjamu atveju kreditorius neįrodė ir neįrodinėjo UAB „Austrėja“ piktavališkumo ar nesąžiningumo, nepateikė apskritai jokių duomenų, kad UAB „Austrėja“ ketintų savo turtą paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymo galimybė sumažėtų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliacijos objektu yra nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje egzistavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog kreditorius UAB „Argenta“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 26 639,36 Lt skolos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. 2014 m. birželio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė įsakymą, kuris skolininkui pareiškus prieštaravimus buvo panaikintas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi. Kreditorius UAB „Argenta“ pareiškęs ieškinį, jį grindžia 2009 m. balandžio 23 d. tarp ieškovo ir atsakovo pasirašyta Projektinės dokumentacijos parengimo sutartimi, pagal kurią atsakovas įsipareigojo paruošti techninį projektą su leidimu statybai. Ieškovui sumokėjus atsakovui už jo atliktą darbą, vėliau paaiškėjo, jog jo paruošta dokumentacija neatitinka įstatymų reikalavimų, tačiau atsakovas nesugebėjo ištaisyti dokumentacijos trūkumų. Pirmosios instancijos teismas esant ieškovo prašymui, įvertinęs tai, jog būsimas teismo sprendimas galimai bus palankus ieškovui bei atsižvelgęs į atsakovo turtinę padėtį, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu. Apeliantas nesutikdamas su skundžiama nutartimi pažymi, jog jo finansinė padėtis neleidžia kilti abejonėms dėl bendrovės galimybių įvykdyti teismo sprendimu nustatytas pinigines prievoles, taip pat, jog laikinosios apsaugos priemonės apsunkina atsakovo galimybes vykdyti ūkinę-komercinę veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali padidinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, dydį, įsipareigojimus, gaunamas pajamas nėra didelė.

Apeliantas pateikęs atskirąjį skundą vadovaujasi bei nurodo, jog teikia su šiuo atskiruoju skundu ir teismui tarpines finansines ataskaitas, t.y. bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2014 m. I pusmetį. Pažymi, jog vien pirmąjį šių metų pusmetį skolininkas gavo 36 911 Lt pardavimo pajamų bei gavo 20 168 Lt bendrojo pelno, iki 5 036 Lt sumos sumažindamas savo veiklos sąnaudas, taip pat, jog skolininko turto apimtis yra didelė ir sudaro 1 558 200 Lt sumą. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatydamas atsakovo finansinę padėtį, neturėjo pagrindo vadovautis įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais už 2012-2013 metus. Pažymėtina, jog teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti ne tik pagal jo turimo turto vertę, pajamas, bet ir pagal įsipareigojimus. Būtent balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį, objektyvų finansinį pajėgumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-37/2010). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors šiuo atveju apeliantas ir nurodė, jog kartu su atskiruoju skundu teikia aktualius įmonės atskaitomybės dokumentus už šiuos metus, iš kurių matyti, jog įmonės padėtis yra gera, tačiau tokių duomenų visgi teismui nepateikė, o skunde išvardytuose prieduose, kuriuos jis teikia kartu su skundu, taipogi neįvardijo aukščiau paminėtų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis apelianto skunde nurodomais argumentais apie jo turtinę padėtį šių metų I pusmetį, kadangi tokios aplinkybės nėra patvirtintos rašytiniais įrodymais. Iš viešai prieinamų VĮ „Registrų centras“ duomenų matyti bei kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atsakovas 2013 metus baigė nuostolingai- 20 916 Lt; ilgalaikio turto neturi, o trumpalaikio turto didžiąją dalį sudaro atsargos, nebaigtos vykdyti sutartys (991 219 Lt), per vienerius metus gautinos sumos- 455 912 Lt; atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 1 669 124 Lt. Šiuo atveju, apeliantas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių minėto trumpalaikio turto sudėtį, jo atgavimo galimybes, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo spręsti, jog apeliantas disponuoja daugiau kaip pusantro milijono litų vertės turtu, nėra. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog šiuo metu atsakovo padėtis yra gera ir būsimas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai skolininkui sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė skolininkui priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Be to, pirmosios instancijos teismas, areštavęs lėšas, leido atsakovui mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei mokėjimus ieškovui. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad nebūtų pažeisti ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principai. Apeliantas pateikdamas skundą teigia, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis neteko galimybės disponuoti piniginėmis lėšomis, o tai suvaržys jo galimybes vykdyti veiklą, ko pasėkoje atsiras neigiamos finansinės pasekmės. Pastebėtina tai, jog jeigu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo vertinimu, neproporcingai apsunkins atsakovo veiklą, jis gali kreiptis į teismą su motyvuotu ir pagrįstu prašymu sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mąstą, pakeisti pritaikytas priemones kitomis, o taip pat prašyti leisti areštuotas lėšas naudoti ir būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti. Be to, įstatymas apeliantui suteikia teisę reikalauti, kad ieškovas per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 146 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė teisingai, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiama nutartį nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė