Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. D. (O. D.), atstovaujamos įstatyminių atstovų S. D. (S. D.) ir K. R. (K. R.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 25S285093, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jos prieglobsčio prašymą.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos tėvui Migracijos departamento 2016 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 12PR-26 buvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) Lietuvos Respublikoje, kuris 2024 m. balandžio 19 d. buvo panaikintas ir minėtas sprendimas priėmus LVAT 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartį įsigaliojo. Pareiškėjos motinai Migracijos departamento 2018 m. liepos 31 d. sprendimu buvo suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, galiojantis iki 2028 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėjos motina 2025 m. balandžio 17 d. dukters vardu pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, jog jai Lietuvoje yra suteiktas prieglobstis, o pareiškėja yra nepilnametė ir negali gyventi atskirta nuo šeimos. Kartu su prieglobsčio prašymu pateikė Lietuvoje išduotą pareiškėjos gimimo įrašą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog nenustatyta, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gali kilti grėsmė tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jos politiniais įsitikinimais. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Prieglobsčio prašytoja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra nepilnametė, gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje, užsienietės, turinčios pabėgėlio statusą ir leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, dukra, taip pat siekianti gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

40. Įstatymo 2 straipsnio 22 dalis apibrėžia prieglobsčio prašytojo šeimos narius – tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo prieglobsčio prašytojas yra sudaręs registruotos partnerystės sutartį, šių porų arba vieno iš jų nesusituokę nepilnamečiai vaikai (įvaikiai, nepaisant to, ar jie įvaikinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus), taip pat nesusituokusio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo tėvas (įtėvis), motina (įmotė) ar globėjas (rūpintojas), jeigu šeiminiai santykiai jau buvo kilmės valstybėje ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos arba šio Įstatymo IV skyriaus „Prieglobstis ir laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje“ antrojo skirsnio „Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymas“ įgyvendinimo tikslais – kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 2 straipsnio j dalyje taip pat apibrėžti asmenys, kurie yra šeimos nariai.

41. Aprašo 97 punkte įtvirtintas prašymo suteikti prieglobstį tyrimo tikslas, nustatyta, kad šis tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, išvardinta, į ką Migracijos departamentas turi atsižvelgti, atlikdamas šį tyrimą. Aprašo 109 punkte nustatyta, kad, priėmus sprendimą suteikti prieglobsčio prašytojui prieglobstį, jo šeimos narių, kaip jie apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, prašymai suteikti prieglobstį taip pat nagrinėjami iš esmės ir suteikiamas tos pačios formos prieglobstis, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojo šeimos nariui nebūtų suteikiamas prieglobstis Lietuvoje pagal Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3–5 punktus arba 3 dalį; užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis, prašymu jo vaikui, gimusiam tokio užsieniečio naudojimosi prieglobsčiu Lietuvoje laikotarpiu, suteikiamas tos pačios formos prieglobstis, kaip ir užsieniečiui, neatliekant dėl vaiko Aprašo 97 punkte nurodyto tyrimo.

42. Direktyvos preambulės 18 punkte nustatyta, kad valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą, pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą. Būtina, kad, vertindamos nepilnamečių pateiktus tarptautinės apsaugos prašymus, valstybės narės atsižvelgtų į specifines vaikų persekiojimo formas (Direktyvos preambulės 28 punktas). Šeimos nariams vien dėl jų giminystės su pabėgėliu ryšio paprastai gali grėsti tokie persekiojimo veiksmai, kurie gali būti pagrindu pabėgėlio statusui suteikti (Direktyvos preambulės 36 punktas).

43. Pagal Direktyvos 3 straipsnį valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnius reikalavimus, skirtus nustatyti, kuris asmuo gali būti priskiriamas prie pabėgėlio ar papildomą apsaugą galinčio gauti asmens, ir tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie reikalavimai yra suderinami su Direktyva. Direktyvos 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindamos šios skyriaus („Tarptautinės apsaugos pobūdis“) nuostatas, valstybės narės atsižvelgia į specifinę pažeidžiamų asmenų, pvz., nepilnamečių padėtį. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas dėl nepilnamečių, valstybės narės visų pirma atsižvelgia į geriausius vaiko interesus.

44. Darytina išvada, kad Direktyva, kaip ir Aprašo nuostatos, formuoja vaiko teisių apsaugos standartą, kai veiksmingas teisės taikymo imperatyvas neatsiejamas nuo geriausių vaiko interesų principo. Šis principas yra sistemiškai sietinas su 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir taikomas priimant sprendimus su nepilnamečiais susijusiose tarptautinės apsaugos procedūrose, taip pat turi įtakos ir kitų vertinimo kriterijų taikymui bei suponuoja pareigą taikyti individualizuotą, į vaiko situacijos unikalumą orientuotą tyrimą, atsižvelgiant į šeimos vienovės išsaugojimo imperatyvą, nepilnamečio gerovės ir socialinės raidos užtikrinimą, jo fizinio ir psichologinio saugumo garantijas bei vaiko nuomonės, kaip savarankiškos procesinės vertybės, pripažinimą, taip pat atsižvelgiant į jo amžių ir brandos lygį.

45. 2024 m. birželio 11 d. ESTT sprendime K ir L prieš Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid byloje C-646/21, ECLI:EU:C:2024:487, aiškinant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – ir Chartija) Direktyvos 2011/95/ES kontekste, išaiškinta ir vertinta, kad: iš Chartijos 24 straipsnio 2 dalies ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, matyti, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą); už pasekmių, kylančių dėl prašytojo amžiaus, įskaitant atsižvelgimą į jo geriausius interesus, jeigu jis yra nepilnametis, vertinimą yra atsakinga tik kompetentinga nacionalinė institucija (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C-277/11, EU:C:2012:744, 69 ir 70 punktus); būtent valstybė narė, laikydamasi Chartijos 24 straipsnio ir šio sprendimo 75–79 punktuose primintų nuostatų, turi nustatyti geriausių vaiko interesų vertinimo, vykstant tarptautinės apsaugos procedūrai, sąlygas, be kita ko, momentą (-us), kai šis vertinimas turi būti atliekamas, ir vertinimo formą; Chartijos 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai atliekant individualų vertinimą draudžiama priimti sprendimą dėl nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, aiškiai nenustačius geriausių šio nepilnamečio interesų.

46. ESTT yra pažymėjęs, kad Direktyvos 3 straipsnyje esantis patikslinimas, pagal kurį bet kokie palankesni reikalavimai turi būti suderinami su Direktyva 2011/95/ES, reiškia, kad šie reikalavimai negali prieštarauti šios direktyvos bendrai struktūrai ar tikslams. Draudžiami reikalavimai, kuriais siekiama suteikti pabėgėlio arba tarptautinės apsaugos statusą trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, kurių padėtis visiškai neatitinka tarptautinės apsaugos teikimo logikos (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. ESTT sprendimo Mohamed M’Bodj byloje C‑542/13, EU:C:2014:2452, 42 ir 44 punktus). Tokie yra, pavyzdžiui, reikalavimai, kuriais šis statusas pripažįstamas asmenims, kuriems taikomi šios direktyvos 12 straipsnyje įtvirtinti nesuteikimo pagrindai. Nacionalinėje teisėje numatytas pabėgėlio statuso automatinis pripažinimas asmens, kuriam šis statusas buvo suteiktas pagal Direktyvoje 2011/95 nustatytą sistemą, šeimos nariams a priori neprieštarauja tarptautinės apsaugos teikimo logikai. ESTT vertinimu, galimas pabėgėlio arba tarptautinės apsaugos statuso suteikimas prieglobsčio prašytojos sūnui ir sutuoktiniui dėl to, kad toks statusas pripažintas jai pačiai, atitiktų šį pripažinimą grindžiančią tarptautinės apsaugos teikimo logiką, atsižvelgiant į būtinybę išsaugoti suinteresuotųjų asmenų šeimos vientisumą (žr. ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nigyar Rauf Kaza Ahmedbekova ir Rauf Emin Ogla Ahmedbekov prieš Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia za bezhantsite byloje C-652/16, ECLI:EU:C:2018:801, 71–73 punktus).

47. Taip pat ESTT yra konstatavęs, jog Direktyvos 2011/95 3 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei nedraudžiama remiantis palankesnėmis nacionalinėmis nuostatomis pabėgėlio statusą, kaip išvestinę teisę šeimos vienovės išsaugojimo tikslais suteikti trečiosios šalies piliečio, kuriam pabėgėlio statusas suteiktas pagal šioje direktyvoje nustatytą sistemą, nepilnamečiam vaikui, taip pat ir tuo atveju, jeigu šis vaikas gimė šios valstybės narės teritorijoje ir per kitą iš tėvų turi kitos trečiosios šalies, kurios teritorijoje jam nekyla pavojus būti persekiojamam, pilietybę, su sąlyga, kad tokiam vaikui netaikomas šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje numatytas pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindas ir jis dėl savo pilietybės ar kito jo asmeninį teisinį statusą apibūdinančio elemento toje valstybėje narėje neturi teisės į palankesnį vertinimą, palyginti su tuo, kuris jam būtų taikomas suteikus pabėgėlio statusą. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar vaikas ir jo tėvai turi pagrįstą galimybę įsikurti šioje kitoje trečiojoje šalyje (žr. ESTT 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą LW prieš Bundesrepublik Deutschland byloje C‑91/20, ECLI:EU:C:2021:898).

48. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Direktyvos 3 straipsniu valstybės narės gali nustatyti palankesnius reikalavimus, skirtus nustatyti, kuris asmuo gali būti priskiriamas prie pabėgėlio ar papildomą apsaugą galinčio gauti asmens. Aukščiau nurodytoje ESTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad Direktyvoje nėra numatyta išplėsti pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą jo gavėjo šeimos nariams, todėl tokių nuostatų įtvirtinimas valstybės narės nacionalinėje teisėje yra laikomas palankesniais reikalavimais Direktyvos 3 straipsnio prasme. Valstybių narių diskrecija šioje srityje yra apribota reikalavimo, kad tokios palankesnės sąlygos nebūtų nustatytos ir taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis yra visiškai nesusijusi su priežastimis, dėl kurių apskritai galėtų būti suteikta tarptautinė apsauga, kadangi tai neatitiktų Direktyvos tikslų bei tarptautinės apsaugos teikimo logikos. Atitinkamai, tokio pobūdžio palankesni reikalavimai yra draudžiami. Vis dėlto, išvestinio pabėgėlio statuso suteikimo atvejai, t. y. automatinis šio statuso pripažinimas asmens, kuriam šis statusas jau buvo suteiktas pagal Direktyvoje nustatytą sistemą, šeimos nariams, ESTT praktikoje nelaikomi a priori prieštaraujančiais tarptautinės apsaugos teikimo logikai.

49. Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčija aplinkybės, kad pareiškėja atitinka Aprašo 109 punkte numatytus pagrindus gauti tokios pačios formos prieglobstį, kaip ir motina, tačiau ši nuostata, atsakovo nuomone, prieštarauja ESTT pateiktam išaiškinimui dėl Direktyvos 3 straipsnio taikymo, todėl šiuo atveju negali būti taikoma.

50. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytame ESTT Sprendime byloje C-349/24 buvo vertinama, ar Direktyvos 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta suteikti papildomą apsaugą trečiosios šalies piliečiui, kuriam tuo atveju, jeigu jis būtų išsiųstas į savo kilmės šalį, kiltų realus pavojus, kad bus pažeista jo teisė į privatų gyvenimą dėl nutrūkusių ryšių su jo tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančia valstybe nare, ir ar ši teisės norma gali būti laikoma palankesniais reikalavimais, kuriuos galima nustatyti pagal šį straipsnį. Šioje byloje ESTT nurodė, kad leidimo gyventi šalyje išdavimas dėl pagrindo, nesusijusio su padėtimi prašytojo kilmės šalyje, turi būti laikomas visiškai nesusijusiu su tarptautinės apsaugos teikimo logika, todėl valstybė narė negali suteikti papildomos apsaugos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą, remdamasi tokiu pagrindu, nepažeisdama šios direktyvos 3 straipsnio. Taigi minėtame ESTT Sprendime byloje C-349/24, priešingai nei šioje byloje, buvo aiškinamas asmens teisės į privatų gyvenimą apsaugos ir galimos žalos dėl nutrūkusių ryšių su jo tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančia valstybe nare klausimas, asmuo, siekęs tarptautinės apsaugos, buvo pilnametis ir savarankiškas. Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ESTT Sprendime byloje C-349/24 pateiktas ESTT išaiškinimas nėra aktualus sprendžiant nagrinėjamą administracinę bylą ir negali sudaryti pagrįsto pagrindo netaikyti nacionalinės teisės nuostatų.

51. 2023 m. lapkričio 23 d. ESTT sprendime XXX prieš Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides byloje C-614/22, išaiškino, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama vadovautis palankesnėmis nacionalinės teisės nuostatomis, nurodytomis Direktyvos 3 straipsnyje, ir suteikti pabėgėlio statusą kaip išvestinę teisę tokios apsaugos gavėjo šeimos nariams, siekiant išsaugoti šeimos vienovę, tačiau su sąlyga, kad tai suderinama su šia direktyva. Vis dėlto tai yra valstybių narių galimybė, ir, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Belgijos teisės aktų leidėjas ja nepasinaudojo, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariais, kurie patys neatitinka šios apsaugos suteikimo reikalavimų.

52. ESTT aiškiai nurodė, kad valstybės narės, kurios, siekiant išsaugoti šeimos vienovę, savo nacionaliniame reglamentavime yra įtvirtinusios nuostatas dėl pabėgėlio statuso kaip išvestinės teisės suteikimo tokios apsaugos gavėjo šeimos nariams, gali vadovautis tokiu teisiniu reguliavimu, kai jis yra suderinamas su Direktyvos nuostatomis. Lietuvos teisės aktų leidėjas, priešingai nei ESTT bylos C-614/22 aplinkybėms ir aktualioms nacionalinės teisės nuostatoms, tokia galimybe pasinaudojo ir nustatė atitinkamas palankesnes nuostatas Aprašo 109 punkte.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju išvestinės prieglobsčio teisės taikymas yra siejamas su pareiškėjos ir jos motinos padėtimi kilmės šalyje, dėl kurios pareiškėjos motinai buvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Kaip jau ir buvo minėta, ESTT Sprendime byloje C-349/24 pateiktas ESTT išaiškinimas nėra aktualus sprendžiant nagrinėjamą administracinę bylą ir negali pagrįsti nacionalinės teisės nuostatų (Aprašo 109 punkto) netaikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju išvestinės teisės į prieglobstį suteikimas pareiškėjai vadovaujantis Aprašo 109 punktu būtų visiškai nesuderinamas su tarptautinės apsaugos teikimo logika, bet priešingai pareiškėjos galimybė pasinaudoti išvestine prieglobsčio teise užtikrintų geriausių vaiko interesų principo taikymą ir tinkamą atsižvelgimą į šeimos vienovės išsaugojimo imperatyvą, nepilnamečio gerovės ir socialinės raidos užtikrinimą, jo fizinio ir psichologinio saugumo garantijas konkrečiu atveju. Atsakovas ginčijamame Sprendime taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja kokie nors Direktyvoje ar Įstatyme įtvirtinti prieglobsčio nesuteikimo pagrindai, dėl kurių išvestinės teisės į prieglobstį įgyvendinimas būtų negalimas.

54. Įvertinusi ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, atsižvelgęs į aplinkybes, dėl kurių buvo panaikintas prieglobstis pareiškėjos tėvui, tačiau neįvertinęs to, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje buvo suteiktas pareiškėjos motinai ir remiantis bylos duomenimis nėra panaikintas, nepagrįstai netaikė Aprašo 109 punkte prieglobsčio šeimos nariams numatytų palankesnių nuostatų, be kita ko, neįvertino, ar, nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos bei 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos tikslai bei nuostatos.

55. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai būtų palanku atsakovui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

56. Dėl kitų atsakovo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

57. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.