Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-03-04 nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. V. nustatytas laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2014-12-04 ir 2015-01-21 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-03-04.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014-09-24 iki 2014-09-26, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai (1:1), ir pagal 2014-12-04 ir 2015-01-21 nuosprendžius iš dalies atlikta bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. balandžio mėnesį, naktį iš 21-os į 22-ą dieną, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pritaikęs raktą atsirakino (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusio V. B. automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 434,43 € (1 500 Lt), vairuotojo dureles, sugadinęs užvedimo spynelės mechanizmą ir sujungęs laidus užvedė šį automobilį ir pasikėsino jį pagrobti, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pradėjus važiuoti iš minėtos aikštelės užsirakinus automobilio vairo mechanizmui atsitrenkė į kitą toje pačioje aikštelėje stovėjusį S. V. automobilį Volvo V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to palikęs V. B. automobilį iš įvykio vietos pasišalino.

Nuteistojo T. V. teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo paskelbtas po 5 darbo valandų po paskutiniojo teismo posėdžio, kuriame buvo baigta nagrinėti jo baudžiamoji byla ir teismas išėjo priimti nuosprendžio. Be to, apelianto tvirtinimu, teisėja po teismo posėdžio buvo susitikusi su gimnazistais, nes vyko ekskursija, taip pat minėjo, kad tą dieną dar turi kitų teismo posėdžių. Nuteistojo T. V. nuomone, per tokį trumpą laiką neįmanoma tinkamai įvertinti visas bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.

Teismo posėdyje nuteistojo T. V. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir T. V. pripažino kaltu pasikėsinus pagrobti svetimą automobilį ir nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. Nuteistojo T. V. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-03-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde teigia, kad per 5 darbo valandas surašytas ir paskelbtas teismo nuosprendis negali būti teisingas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas T. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad priimant skundžiamą nuosprendį ir sprendžiant T. V. kaltės bei tinkamos, padarytos veikos ir asmens pavojingumo santykį atitinkančios bausmės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo, nuosprendis surašytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 305 str. nuostatomis. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 302 str. 4 d. nurodyta, kad nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Taigi įstatyme nėra numatyta, per kokį minimalų laiką gali būti priimtas teisėtas ir pagrįstas nuosprendis, įstatyme numatytas tik maksimalus laikotarpis, per kurį turi būti priimtas nuosprendis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teigti, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju paskirdamas nuteistajam T. V. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam T. V. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – pasikėsinta atlikti apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.), į tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, į įstatymo ginamas vertybes, į kėsinimosi dalyko vertingumą, padarytos žalos dydį ir mastą, nusikaltimo tikslus ir motyvus, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, žalingų pasekmių turinį ir sunkumą, į T. V. asmenybę – naują nusikalstamą veiką padarė būdamas baustas administracine tvarka, 5 kartus teistas, iš kurių ne kartą ir už tos pačios rūšies nusikaltimų padarymą, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už tyčinius nusikaltimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai T. V. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam, kaip recidyvistui (Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d.) – asmeniui keliančiam didesnį pavojų visuomenei, už nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad T. V. už nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams – yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., T. V. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams. Taigi teigti, kad T. V. paskirta bausmė ir galutinė dalinio sudėjimo būdu su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis subendrinta bausmė (1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo) yra per giežtos nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. nurodo, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo prieš keturis mėnesius atlikęs laisvės atėmimo bausmę, kad paleistam iš pataisos įstaigos asmeniui nėra lengva įsidarbinti, tačiau jis dėjo visas pastangas tam, kad įsidarbintų, užsiregistravo darbo biržoje, ieškojo darbo, ėjo į pokalbius su darbdaviais dėl darbo, laikėsi egzaminą vairuotojo pažymėjimui, suteikiančiam teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, gauti, kad iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka jis buvo baustas tik 1 kartą, teistas tik 5 kartus, kad atsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis yra kalinami nuteistieji, į tai, koks yra nuteistųjų kontingentas, ilgas laisvės atėmimas daro neigiamą įtaką žmogui bei atitolina jį nuo visuomenės, tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės nemenkina jo kaltės pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. V. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.