Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. N. ieškinį atsakovams Z. N., R. N., A. N., V. B. ir D. N. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės atstovė advokatė Daiva Lileikienė teismo posėdžio metu ieškinį palaikė. Papildomai nurodė, kad P. N. su ieškove santuokoje pragyveno 61 metus. Duomenų, kad gyvenamąjį namą pastatė iš asmeninių lėšų, byloje nėra. Ieškovė su vyru nebuvo sutarusi, kad jis pinigus naudos tik savo interesams. Neturi duomenų, kiek kainavo namo statybos. P. N. nuo 2008 m. kiekvienais metais šaltuoju sezonu gyveno Raseiniuose su žmona, o šiltuoju - Molėtų rajone. P. N. buvo patikėjęs saugoti pinigus sūnui A., nes su kitu sūnumi R. vyko ginčai. Jo valios testamente dėl ginčo namo negalima laikyti pagrindžiančia asmeninę nuosavybę, nes jis visą turtą testamente įvardijo kaip savo. Patikslino reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydama išlaidas priteisti iš atsakovų dalimis.

Liudytojas A. N. parodė, kad yra ieškovės ir P. N. sūnus. Tėvas buvo kolūkio pirmininkas, visą gyvenimą taupė pinigus, valdė šeimos finansus. Nuo 1998 m. jis pradėjo važinėti į kaimą, parvežė savo senelę į Raseinius, kuria rūpinosi ieškovė. Pastaroji taip pat mokėjo ir mokesčius už butą. 2006 m. tėvas jam atvežė 20 000 Lt ir 1 500 dolerių, kuriuos padėjo į banką, o 13 000 Lt pasiliko saugoti grynais. Tėvai buvo nutarę padalyti turtą vaikams. Pinigai turėjo būti skirti jaunėliui broliui, tačiau buvo slepiami, nes vidurinysis brolis gėrė, namuose laikyti pinigus buvo nepatikima. 2009 m. sausį tėvas pinigus (40 000 Lt) atsiėmė ir pradėjo ginčo namo statybas. Mama, t.y. ieškovė, apie statybas žinojo, tik nežinojo konkrečios vietos, kur namas statomas. 2011 m. statybos buvo baigtos. Registrų centras namą registravo tėvo vardu, nes jis jį statė. Tėvas neminėjo, kad ketina skolintis pinigų. Mama turėjo sveikatos problemų prieš 10 metų. Ji buvo operuota prieš tėvui atvežant pinigus. Nuo mamos 80-ečio mamos pensiją kontroliavo ir ja rūpinosi brolis su drauge. Tėvai visą gyvenimą gyveno kartu, tik rečiau pradėjo matytis, kai tėvas ėmė važinėti į Molėtus. Nežino, kur tėvas panudojo pinigus, gautus pardavus žemės sklypus.

Liudytojas K. K. parodė, kad yra A. N. draugas. Žino, kad P. N. saugojo pinigus (apie 40 000 Lt) pas A.. 2009 m. sausį A. prašė nuvežti jį į autobusų stotį su pinigais, kad perduotų tėvui.

Liudytojas R. A. S. parodė, kad buvo kaimynai su P. N.. Matė namo statybas. P. sakė, kad namą stato sau. Minėjo, kad statyboms naudoja pinigus, gautus už parduotas žemes. Jis gyveno savarankiškai, apie pingių skolinimąsi nekalbėjo, greičiausiai turėjo santaupų. Apie žmoną jis nekalbėjo, nėra matęs jos atvykus į ginčo namą. Ginčo name jis gyvendavo iki vėlyvo rudens. Namo jis neįregistravo sąmoningai, siekdamas, kad jo dalis neatitektų žmonai ir sūnui A., su kuriuo nesutarė.

Liudytojas A. J. parodė, kad atliko statybos darbus ginčo name – sukirto rąstines sienas ir stogo konstrukciją. Už darbą jis gavo apie 10 000 Lt. Darbus užsakė ir už juos mokėjo P., jo žmonos nėra matęs. Darbai buvo pradėti 2010 m. liepos 19 d., baigti po 4-6 savaičių.

Liudytojas S. U. parodė, kad P. jam sakęs, jog namą stato pardavęs žemę, mišką. Gal kažkiek ir buvo susitaupęs. Statybas organizavo pats. Joms vykdyti paskolino P. 10 000 Lt. P. yra skolinęsis ir mokesčiams už butą sumokėti. Žmonos prie statybų nebuvo matęs. Ji buvo atvykusi tik į seniau stovėjusį namą. Namą statė sau.

Liudytoja E. P. parodė, kad buvo P. N. kaimynė. Jam skolino pinigus. Statybų pradžioje paskolino 15 000 Lt. Visi jie buvo skirti būtent namui statyti. Gal P. kažkiek turėjo ir santaupų. Jis minėjo, kad namą stato sau, ne žmonai ir ne A., nes su jais nesutarė. Statybas pradėjo 2010 m. Baigė po poros metų. P. žmonos niekad nėra mačiusi. Jis pats grąžino pinigus pardavęs miką, žemę. P. žmona prie namo statybų neprisidėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas P. N. vardu. Namas viešame registre registruotas 2016-08-22, jo statybos pradžia ir pabaiga nurodyti 2014 m., būklė – nebaigtas statyti, baigtumas 95 proc. Iš mirties liudijimo matyti, kad P. N. mirė (duomenys neskelbtini). Mirė santuokoje su ieškove B. N., su kuria susituokė (duomenys neskelbtini).

CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2005 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2008). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Taigi įstatymas suteikia galimybę santuokos metu už asmenines lėšas įgytą turtą pripažinti asmenine sutuoktinio nuosavybe, tačiau tam būtina aiškiai išreikšta sutuoktinio valia (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Be to, ši vienpusė valia nėra besąlyginis pagrindas pripažinti turtą asmenine nuosavybe. Ji turi būti suderinta su kito sutuoktinio valia, o jei šis nesutinka, itin svarbu nustatyti nuosavybės įgijimui panaudotų lėšų prigimtį.

Viešame registre P. N. registruotas kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis mirė santuokoje, taigi preziumuojama, kad ginčo namą įgijo bendrąja jungtine nuosavybe. Namo statybos pagal Registrų centro duomenis buvo baigtos 2014 m. P. N. dar 2 metus turėjo galimybę įregistruoti namą savo vardu, tačiau to nepadarė. Duomenų, kad tarp sutuoktinių būtų kilę ginčai dėl namo pasidalijimo, nėra. Be to, byloje nėra duomenų, kad P. N. su sutuoktine būtų sutarę dėl namo priklausymo jam asmeninės nuosavybės teise. Iš P. N. 2014 m. lapkričio 13 d. testamento matyti, kad jis laikė save ginčo gyvenamojo namo savininku ir paskirstė jo dalis po savo mirties testamentiniams įpėdiniams. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia jo valia buvo suderinta su sutuoktine. Priešingai, iš 2010 m. spalio 5 d. B. N. testamento matyti, kad ji taip pat laikė save ginčo namo (tuo metu dar statomo) bendraturte ir išreiškė valią savo dalį palikti vienam iš vaikų. Pažymėtina ir tai, kad P. N. valios testamente negalima pripažinti jo aiškiai išreikšta valia dėl ginčo namo nuosavybės, nes testamente jis ne tik ginčo namą, bet ir visą kitą turtą laiko savo turtu, nors, kaip jau nurodyta aukščiau, mirė santuokoje su ieškove, kartu išgyvenę 61 m.

Atsakovė D. N. teismo posėdžio metu teigė, kad močiutė su seneliu paskutinius metus sutarė prastai. Tam iš esmės neprieštaravo ir ieškovės atstovė. Kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, jame teismas vertino liudytojo A. N. parodymus, jog tėvai (B. ir P. N.) jau 15 metų neveda bendro ūkio, gyvena tik sau. Be to, 2014 m. gegužės 10 d. paaiškinime Raseinių rajono apylinkės teismui B. N. paaiškino, kad su vyru P. N. bendro ūkio neveda, kiekvienas tvarkosi su savo lėšomis, tai tęsiasi eilę metų. Tai rodo, kad sutuoktinių tarpusavio santykiai ginčo gyvenamojo namo statybos metu nebuvo artimi. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad sutuoktiniai ginčo namo statybos metu negyveno bendro gyvenimo ir visiškai nevedė bendro ūkio. Priešingai, iš 2010 m. liepos 30 d. prašymo Lietuvos banko valdybos pirmininkui matyti, kad P. N. nurodė pradėjęs statyti pagalbinį ūkinį pastatą, kuriame vasaros laikotarpyje ketina gyeventi bei kuriame vasaromis nori būti ir jo žmona. Tai rodo, kad nebuvo nutraukęs bendro gyvenimo su sutuoktine, o vykdydamas statybas galvojo ir apie jos gerovę. Iš ieškovės atstovės paaiškinimo matyti, kad P. N. nuo 2008 m. kiekvienais metais šaltuoju sezonu gyveno (duomenys neskelbtini) su žmona, o šiltuoju – (duomenys neskelbtini) rajone. Liudytojas A. N. parodė, kad tėvai visą gyvenimą gyveno kartu, tik rečiau pradėjo matytis, kai tėvas ėmė važinėti į Molėtus. Aplinkybę, kad P. N. nebuvo nutraukęs nei bendro gyvenimo, nei bendro ūkio vedimo su B. N., patvirtina ir liudytojo R. A. S. parodymai, kad P. N. iki vėlyvo rudens gyvendavo ginčo name, o vėliau vykdavo pas žmoną į (duomenys neskelbtini), liudytojo S. U. parodymai, kad P. yra skolinęsis iš jo pinigų ne tik namo statyboms, bet ir buto mokesčiams, atsakovės Z. N. paaiškinimas, kad P. N. net ir mirė (duomenys neskelbtini), kur daugelį metų gyveno su žmona. Liudytojas A. N. teigė, kad už butą mokėjo motina. Darytina išvada, kad sutuoktiniai, nors ir nebūdami viens kitam artimi bei daugelį reikalų tvarkydami atskirai, visgi nebuvo visiškai nutraukę bendro ūkio vedimo – kartu mokėjo mokesčius už butą, kartu gyveno. Kita vertus, net ir savarankiškas gaunamų piniginių lėšų (valstybės mokamų išmokų) tvarkymas sutuoktiniams gyvenant santuokoje ir nesant jų sutarimo dėl turto priklausymo kuriam nors iš jų asmeninės nuosavybės teise, turto bendrumo prezumpcijos nepaneigia.

Atsakovai, siekdami paneigti, kad ginčo namas B. ir P. N. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, teigia, kad jis buvo pastatytas iš asmeninių P. N. lėšų.

Kaip matyti iš P. N. ir A. J. rangos sutarties, pastarasis įsipareigojo pastatyti rąstinį pastatą su gegnėmis. Sutartis sudaryta 2010-07-19. Teismo posėdžio metu jis patvirtino, kad darbus pradėjo iš karto ir baigė po maždaug 4-6 savaičių. Iš pinigų sumokėjimo patvirtinimo, esančio rangos sutartyje, matyti, kad A. J. už darbus gavo 19 000 Lt. Pinigai mokėti 2010-07-23, 2010-07-30, 2010-08-13, 2010-08-23, 2010-09-01. Posėdžio metu jis parodė visus pinigus gavęs tik iš P. N.. Iš pinigų paskolinimo sutarčių matyti, kad 2009 m. sausio 15 d. P. N. iš E. P. pasiskolino 15 000 Lt, o 2010 m. rugpjūčio 10 d. iš S. B. 20 000 Lt. Pirkimo – pardavimo sutartys patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 9 d. P. N. 2011 m. rugsėjo 9 d. už 82 000 Lt pardavė UAB „Ekomiškas“ jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį 10.1500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2012 m. rugpūčio 20 d. už 41 000 Lt A. B. 0.4319 ha jam asmeninės nusavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš A. N. banko sąskaitos išrašų matyti, kad 2007-01-01 - -20017-12-31 jo sąskaitoje buvo 25 775,14 Lt, 2008-01-01 – 2008-12-31 26 004,22 Lt be palūkanų, 2009-01-01 – 2009-12-31 tik palūkanos. 2010-10-20 laiške artimiesiems P. N. patvirtino 2009 m. sausio mėnesį atsiėmęs iš A. N. didžiąją dalį pinigų, kuriuos dėl tam tikrų priežasčių buvo padėjęs jo vardu. Kiti šeimos nariai nežinojo. Rašydamas apie pinigų atsiėmimą, jis kalbėjo apie rengimąsi namo statyboms. Darytina išvada, kad šie pinigai būtent ir buvo skirti pradėti statyti ginčo namą. Kaip nurodė liudytojas A. N., kita dalis pinigų – 13 000 Lt buvo laikoma pas jį namuose. Šiuos pinigus jis taip pat 2009 m. pradžioje atidavė savo tėvui. Apytiksliai 40 000 Lt perdavimą aukščiau nurodytu laiku patvirtino ir liudytojas K. K., nuvežęs A. N. į autobusų stotį, kad perduotų pinigus tėvui.

Byloje nėra tikslių duomenų apie šių pinigų kilmę. Visgi įvertinus tai, kad P. N. nuo 1955 m. santuokoje gyveno su B. N. ir nesant duomenų, kad šie pinigai gauti kaip jo asmeninės pajamos, darytina išvada, kad tai bendri sutuoktinių pinigai. Nors P. N. 2010-10-20 laiške nurodė, kad apie juos kiti šeimos nariai nežinojo, šios aplinkybės negalima vertinti kaip įrodančios minėtų pinigų priklausymą jam asmeninės nuosavybės teise, nes jis daug metų gyveno santuokoje, kaip nurodė A. N., valdė šeimos finansus. Todėl B. N. galėjo ir nežinoti apie bendrus šeimos pinigus. Kita vertus, šioje byloje svarbi iš P. N. 2010-10-20 laiško nustatyta aplinkybė, kad pas A. N. laikytus pinigus jis ketino naudoti statyboms, ir, labiau tikėtina, tam juos panaudojo, nes atsiėmė prieš statybos pradžią. Todėl namo statybų pradžia iš bendrų santuokos metu įgytų pinigų rodo, kad buvo kurtas bendras sutuoktinių turtas.

Iš atsakovių Z. N., D. N., liudytojų R. A. S., A. J., S. U., E. P. parodymų matyti, kad ginčo namo statybos darbais rūpinosi išimtinai P. N.. Jis sudarė rangos sutartį su su A. J., jam mokėjo už darbus, rūpinosi visais kitais namo statybos reikalais. Visgi aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių rūpinasi nekilnojamojo turto sukūrimu, niekaip nepatvirtina, kad turtas kuriamas kaip statytojo asmeninė nuosavybės, nes pareigų ir darbų šeimoje pasiskirstymas yra sutuoktinių reikalas. Vienam statant namus, kitas gali rūpintis kitais šeimos reikalais, nieko bendro neturinčiais su statybomis, tačiau dėl to negali prarasti teisės į santuokos metu sukurtą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad vienam sutuoktiniui asmeninėmis lėšomis prisidėjus prie daikto įgijimo santuokos metu, daikto dalis netampa to sutuoktinio asmenine nuosavybe, tuo metu jam aiškiai neišreiškus tokios valios ir nesutarus su kitu sutuoktiniu dėl prisidėjimo tokiu būdu prie namo įgijimo. Asmeninų lėšų panaudojimas įgyti bendram sutuoktinių turtui yra reikšmingas faktas, į kurį atsižvelgiama, kai bendrą daiktą sutuoktiniai dalija. Jis gali būti vienas iš pagrindų reikalauti priteisti kompensaciją pagal CK 3.98 str. 2 d., bet ne pagrindas pakeisti nuosavybės teisės formą ar bendrosios nuosavybės teisės rūšį, nesant duomenų, kad asmeninės lėšos būtent tokiu tikslu buvo panaudotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civ. Byloje Nr. 3K-3-1081/2013).

Bylos duomenys (paskolos sutartys) rodo, kad P. N. iš trečiųjų asmenų pasiskolino 35 000 Lt, tačiau nėra tikslių duomenų, kam šie pinigai buvo panaudoti. Liudytoja E. P. teismo posėdžio metu parodė, kad pinigus P. N. skolinosi namo statyboms, tačiau nėra duomenų, kiek iš šių pinigų joms panaudojo. Visgi net ir panaudojus tam tikrą skolintų pinigų kiekį, kuris vėliau kreditoriams grąžintas, namo statyboms, dėl to namas netapo asmenine P. N. nuosvybe. Jei šalys būtų iniciavę skyrybų procesą, P. N. būtų galėjęs reikalauti iš sutuoktinės kompensacijos už jo asmenines lėšas, įneštas į bendro turto sukūrimą, tačiau jokių duomenų apie ketinimą nutraukti santuoką ir pasidalinti turtą byloje nėra.

Byloje nėra rašytinių įrodymų, iš kokių pinigų P. N. grąžino skolas E. P. ir S. B., tačiau net ir įvertinus tai, kad po paskolų sutarčių sudarymo P. N. pardavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o liudytoja E. P. teigė, kad skolindamas pinigus P. planavo grąžinti skolas pardavęs mišką, žemę, vienasmenis pinigų skolinimas ir jų grąžinimas terodo, kas organizavo ir rūpinosi statybomis, tačiau nepagrindžia sukurto turto nuosavybės formos.

Teismo vertinimu byloje esantys ir išanalizuoti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nors ginčo namo statybas organizavo ir jomis rūpinosi išimtinai vienas iš sutuoktinių - P. N., tačiau statybos pradėtos iš bendrų sutuoktinių santaupų, byloje nėra duomenų, kad B. N. šioms statyboms būtų prieštaravusi, P. N. iki mirties turto savo vardu kaip asmeninės nuosavybės neįregistravo, todėl laikytina, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė ieškovės B. N. ir velionio P. N. nuosavybė.

Tenkinus ieškinį, ieškovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė šioje byloje patyrė 31 Eur žyminio mokesčio ir 832,36 Eur atstovavimo išlaidų. Pastarosios pagrįstos rašytiniais įrodymais, jos, įvertinus atstovavimo apimtį ir bylos sudėtingumą, laikytinos pagrįstomis, teisingomis, todėl priteistinos. Visgi teismas sutinka su atsakovų argumentais, kad R. N. ir A. N. į bylą atsakovais įtraukti nepagrįstai, nes ginčas kilęs dėl namo, kurį testamentu P. N. paliko V. B., Z. N. ir D. N.. Taigi tik pastarieji asmenys suinteresuoti byloje baigtimi, nes priklausomai nuo bylos baigties jie pasidalintų visą arba pusę ginčo namo. Tuo metu R. N. ir A. N. į jokią ginčo turto dalį nepretenduoja. Kadangi ieškovė ir po atsakovų išreikštos valios pastarųjų asmenų iš atsakovų nepašalino, iš jų bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos. Teismas iš atsakovių V. B., Z. N. ir D. N. bylinėjimosi išlaidas priteisia lygiomis dalimis, t.y. po 287,79 Eur.

Byloje nėra tikslių duomenų apie R. N. ir A. N. patirtas atstovavimo išlaidas. Juos, kaip ir kitus atsakovus, atstovavo tas pats advokatas, iš esmės gindamas asmenų, kuriems turtas priklausytų pagal P. N. testamentą, interesus, t.y. atskirai dėl šių asmenų interesų gynimo advokatui ruoštis ir pasisakyti nereikėjo, todėl R. N. ir A. N. atstovavimo išlaidos nepriteisiamos.

Pašto išlaidos byloje sudaro 13,66 Eur. Ieškinį tenkinus šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovių V. B., Z. N. ir D. N. (CPK 92 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 268 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad pastatas - gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei B. N., a.k. (duomenys neskelbtini), ir velioniui P. N., a.k. (duomenys neskelbtini), priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Priteisti ieškovei B. N., a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovių Z. N., a.k. (duomenys neskelbtini), V. B., a.k. (duomenys neskelbtini), ir D. N., a.k. (duomenys neskelbtini), po 287,79 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus, 79 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovių Z. N., a.k. (duomenys neskelbtini), V. B., a.k. (duomenys neskelbtini), ir D. N., a.k. (duomenys neskelbtini), po 4,55 Eur pašto išlaidų valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.