- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-09
- Bylos Nr.
- 2-714-186/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02122-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Ieškovas
- J. U.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, Būsto paskolų draudimas AB "Swedbank" Klaipėdos filialas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės J. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-95-656/2015 pagal ieškovės J. U. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir įsipareigojimų vykdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
Atskirajame skunde keliami fakto bei teisės klausimai, susiję su tuo, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė preliminaraus ieškinio pagrįstumo doktriną ir ekonomiškumo principą, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą.
Šalies argumentai
Ieškovė J. U. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekiniu 2010 m. gegužės 20 d. susitarimą, sudarytą tarp atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Būsto paskolų draudimas“ ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“, nuo jo sudarymo momento; įpareigoti atsakovus vykdyti prievoles pagal 2007 m. lapkričio 29 d. Kredito sutarties Nr. 07-138642-FA (toliau – ir Sutartis) sąlygas, priimant prievolės įvykdymą iš ieškovės Sutartyje numatytais terminais ir dalimis, kaip tinkamą prievolių įvykdymą; nutraukti priverstinį skolos pagal Sutartį išieškojimą.
Pareikštų reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį skolos pagal Sutartį išieškojimą iš turto, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeisto hipoteka, užtikrinant prievolių pagal Sutartį įvykdymą. Ieškovė nurodė, kad siekia vykdyti Sutartį, todėl iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos realizavus įkeistą turtą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir taikė jos reikalaujamas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ padavė prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atsakovas nurodė, kad Sutartį atsakovas AB „Swedbank“ nutraukė 2010 m. lapkričio 19 d., tačiau ieškovė neįrodinėja tokių veiksmų neteisėtumo. Ieškovė nepagrindžia savo reikalavimo pagrįstumo, todėl, nepriklausomai nuo bylos baigties, priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto bus tęsiamas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas ir neekonomiškas, pažeidžiantis išieškotojo interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi tenkino atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymą ir panaikino 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Įvertinęs tai, kad ieškovė neginčija Sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas konstatavo, jog ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto sustabdymas būtų neadekvati priemonė siekiamiems tikslams, nepagrįstai pažeistų išieškotojo interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį. Skunde teigiama, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo pozicija yra prieštaringa, nes ieškovė ieškinyje aptarė Sutarties nutraukimo aplinkybes bei suformulavo aiškų reikalavimą – įpareigoti atsakovus vykdyti Sutartį. Taigi ieškovė iš esmės ginčija Sutarties nutraukimo teisėtumą, kartu siekia išsaugoti nuosavybės teises į hipoteka įkeistą turtą bei nustatyti, kuriam kreditoriui turi būti vykdomos prievolės pagal Sutartį. Teismo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turėjo išlaikyti status quo padėtį, t. y. kad ginčo turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, faktiškai eliminuojamas ginčo objektas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime, atsikertant į skundo argumentus, teigiama, kad:
Ieškovė savo įsipareigojimų atsakovui AB „Swedbank“ nevykdo nuo 2010 m. rugsėjo 28 d., todėl priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto yra neišvengiamas. Ieškovei nepateikus įrodymų apie išieškojimo proceso veiksmų sugrąžinimo į pradinę padėtį galimybių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas ir neekonomiškas. Net ir patenkinus ieškinį, atsakovas AB „Swedbank“, kaip bankas, neturėtų sunkumų grąžinti šalių į pradinę padėtį. Dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo, jai palankus teismo sprendimas neturėtų jokios reikšmės ieškovės prievolei sumokėti pradelstas įmokas. Kadangi ieškovė neginčija Sutarties nutraukimo, ji pripažįsta jos neįvykdymą. Tai reiškia, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka pareikštų reikalavimų pobūdžio. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, nes jos užkerta kelia atsakovams laiku susigrąžinti iš ieškovės išmokėto kredito bei draudimo išmokos įmokas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime, atsikertant į skundo argumentus, teigiama, kad:
Ieškovė nereiškia reikalavimo dėl Sutartyje numatytų įmokų, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs, pagrįstumo. Taigi ieškovei palankus teismo sprendimas gali lemti tik išieškojimo mastą, bet ne išieškojimo iš įkeisto turto pagrįstumą. Ieškinio pareiškimas nesudaro pagrindo ieškovei nevykdyti savo įsipareigojimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso tikslas – nustatyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir faktų nustatymo klaidas ir jas ištaisyti, tačiau ne dar kartą išnagrinėti bylą iš naujo. Peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame / atskirajame skunde išdėstytų faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų faktinių aplinkybių nustatymo klaidų, materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ar / ir aiškinimo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, skundžiama, nes, anot ieškovės, teismas netinkamai taikė prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną ir ekonomiškumo principą bei neįvertino egzistuojančios grėsmės, kaip vienos iš sąlygų pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šie klausimai sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką (CPK 320, 338 straipsniai).
Kaip minėta, vienas iš motyvų, remdamasis kuriuo pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių naikinimo poreikį, – tai ieškinio reikalavimų tikėtinas nepagrįstumas. Tokio vertinimo faktiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas įvardijo ieškovės pasirinktą jos teisių gynimo būdą, t. y. kad ji neginčija Sutarties nutraukimo teisėtumo, o prašo įpareigoti atsakovus vykdyti Sutartį. Taigi pirmosios instancijos teismas ieškinio prima facie nepagrįstumą susiejo su tuo, kad, patenkinus ieškinį, nekils ieškovės pageidaujamos materialinės teisinės pasekmės, t. y. Sutarties šalys nebus grąžintos į iki jos nutraukimo buvusią padėtį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas – 2014 m. lapkričio 14 d. nutartyje išsakęs kitokią poziciją, ieškinio prima facie nepagrįstumą sieja su tokiu ieškovės pareikštų reikalavimų ištyrimo ir įvertinimo mastu, kuris būdingas bylos nagrinėjimo iš esmės stadijai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ina Trade“ prieš UAB „Ave Matrox“, bylos Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „iTree Lietuva“ prieš UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai“ prieš Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ prieš UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013). Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė de jure siekia, kad Sutartis būtų vykdoma toliau. Nors ieškinio dalyko formuluotė teisinės technikos požiūriu nėra nepriekaištinga, tačiau tiek iš atskirojo skundo, tiek iš atsiliepimų į jį turinio aišku, kad bylos šalys sutaria, jog ieškovė iš esmės ginčija atsakovo AB „Swedbank“ veiksmus vienašališkai nutraukiant Sutartį. Atsakovai neneigia, kad ieškovės pareikšti reikalavimai gali būti teisminio nagrinėjimo dalyku ir jų patenkinimas sukeltų teisines pasekmes, t. y. grąžintų šalis į padėtį, buvusią iki Sutarties nutraukimo. Ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį galimai pagrindžiantys įrodymai. Todėl prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Remiantis tuo, sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą kvalifikuodamas ieškovės pareikštų reikalavimų turinį ir vertindamas jų preliminarų pagrįstumą.
Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo neteisėtumą ieškovė, be kita ko, grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui nebeįmanomu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Byloje pareikštu ieškiniu, kaip prieš tai akcentuota, ieškovė siekia, kad Sutartis ir iš jos atsiradusios prievolės būtų toliau vykdomos. Įvertinęs tokį tikslą, pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 14 d. taikė konservacinę ir prevencinę funkcijas atliekančią laikinąją apsaugos priemonę: sustabdė priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, kuris hipoteka įkeistas užtikrinant prievolių pagal Sutartį įvykdymą. Vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo užtikrintas ieškovės lūkestis į realų teismo sprendimo įvykdymą. Neginčytina, kad nesustabdžius pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti pabaigti – pardavus įkeistą butą iš varžytinių. Tokiu atveju, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų, kiek tai susiję su buto nuosavybės teisių grąžinimu ieškovei, arba išvis taptų nebeįmanomas. Dėl to ieškovė pagrįstai išskiria teisinį ryšį tarp jos siekiamų materialinių teisinių pasekmių ir atsakovų atliekamų veiksmų, susijusių su reikalavimų nukreipimu į hipoteka įkeistą turtą.
Tęsiant atskirojo skundo argumentų analizę, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vystyk“ prieš UAB „Apgyvendinimo sprendimai“, bylos Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Aukso centras“ prieš UAB „Kornas“ ir kt., bylos Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nustatyti suvaržymai, atmetant atsiliepimuose į atskirąjį skundą suformuluotus atsikirtimus kaip nepagrįstus, yra proporcingi siekiamiems tikslams. Pritaikyti apribojimai ne tik užtikrina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, t. y. status quo situacijos išsaugojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, bet ir minimaliai varžo atsakovų teises. Argumentą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia bylos šalių interesų pusiausvyrą, atsakovai motyvuoja tik tuo, jog ieškovė iki šiol nėra sumokėjusi dalies kredito įmokų. Nurodydami pastarąją aplinkybę atsakovas ignoruoja ieškovės išsakomą poziciją, kad atsakovai jai tinkamai neatskleidė, kuriam iš jų kredito įmokų mokėjimas būtų pripažįstamas tinkamu jos prievolių pagal Sutartį įvykdymu. Objektyvaus pagrindo teigti, kad ieškovė, jeigu bus patenkinti jos reikalavimai, iš tiesų neketina vykdyti Sutarties, nėra. Įrodymų, kad priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto laikinas sustabdymas, keltų grėsmę jų veikimui ar esmingai pažeistų jų interesus, atsakovai nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Priešingai, jeigu iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, būtų baigta priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto procedūra, šalių grąžinimas į pradinę padėtį faktiškai nebūtų galimas. Atsakovai savo teises ir interesus, kiek tai susiję su jų patiriamais suvaržymais, galės ginti įstatyme numatytomis priemonėmis (pvz., reikalaudami atlyginti ieškovės jų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtus nuostolius). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesant būtinojo faktinio pagrindo konstatavo, jog 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi taikytos prevencinio poveikio priemonės nepagrįstai varžo atsakovų teisinę ir faktinę padėtį.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, būtina konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nutardamas panaikinti byloje anksčiau taikytas laikinąsias apsaugos priemones, klaidingai įvertino faktinę situaciją bei netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Šie teisės normų taikymo pažeidimai lėmė neteisėtos ir ieškovės teises neproporcingai suvaržiusios nutarties priėmimą. Dėl to apskųsta teismo nutartis naikinama ir išsprendžiamas klausimas iš esmės – netenkinti atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymo dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ prašymo dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.