- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-04
- Bylos Nr.
- A-756-684-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. TE-108 „Dėl Vidaus tarnybos pulkininko leitenanto R. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš tarnybos nuo 2008 m. vasario 26 d., ir nustatyti, kad pareiškėjas yra atleistas nuo 2008 m. kovo 20 d.; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (ligos pašalpą) už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 26 d. iki 2008 m. kovo 20 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirbo Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku. Jis 2008 m. vasario 12 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti iš tarnybos suėjus pensiniam amžiui. Konkrečios atleidimo datos pareiškėjas savo prašyme nenurodė. Departamento direktorius 2008 m. vasario 20 d. priėmė įsakymą Nr. TE-108 atleisti pareiškėją iš tarnybos nuo 2008 m. vasario 26 d. Tačiau, vykdydamas savo pareigas, 2008 m. vasario 21 d. susirgo, jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Apie savo ligą iš karto informavo Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybą ir Departamentą. Pareiškėjas buvo nedarbingas nuo 2008 m. vasario 21 d. iki 2008 m. kovo 19 d. Pareiškėjo nuomone, sistemingai aiškinant Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio ir Darbo kodekso 131 straipsnio nuostatas, tuo atveju, kai pareigūnas suserga, jis gali būti atleistas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu tik pasibaigus nedarbingumo terminui. Tačiau Departamentas, sužinojęs apie pareiškėjo ligą, skundžiamo įsakymo nepakeitė ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos nepagrįstai neperkėlė.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas atleistas iš tarnybos nepažeidžiant atleidimo procedūros. Savo atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu. Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Pareiškėjas paprašė atleisti jį iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą – dėl išėjimo į pensiją. Kadangi pareiškėjas savo 2008 m. vasario 12 d. prašyme konkrečios pageidaujamos atleidimo dienos nenurodė, Departamento direktorius, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalėjo atleisti pareiškėją nuo 2008 m. vasario 26 d. – suėjus 14 kalendorinių dienų įspėjimo terminui. Pareiškėjas, 2008 m. vasario 21 d. gavęs nedarbingumo pažymėjimą ir apie savo nedarbingumą informavęs Departamentą, nepasinaudojo Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 3 dalyje numatyta teise atšaukti savo prašymą. Atleidimo iš tarnybos pagrindą – savo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją – numato Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas, o pareigūno atleidimo šiuo pagrindu tvarką (procedūrą) reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis. Todėl atsakovas, atleisdamas iš tarnybos pareiškėją, vadovavosi ne Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnyje, o 55 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 54 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, kai valstybės tarnautojas atsistatydina iš pareigų savo noru, jis gali būti atleistas iš pareigų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: pakeitė Departamento direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. TE-108 dalį, kurioje nurodyta atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos 2008 m. vasario 26 d. ir perkėlė pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos datą į 2008 m. kovo 20 d.; priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 3 057,45 Lt ir įpareigojo atsakovą pakeisti Departamento direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. TE-108 dalį dėl ištarnauto laiko pensijai skirti paskaičiavimo 2008 m. kovo 20 d. Teismas sprendime nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas. Pareiškėjas 2008 m. vasario 12 d. pateikė atsakovui pareiškimą atleisti jį iš tarnybos (b. l. 19). Atsakovas 2008 m. vasario 20 d. įsakymu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos nuo 2008 m. vasario 26 d. Pareiškėjo pateiktas nedarbingumo pažymėjimo nuorašas patvirtina, kad pareiškėjas sirgo nuo 2008 m. vasario 21 d. iki 2008 m. kovo 19 d. (b. l. 5). Pareiškėjas atleistas iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo metu. Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra numatyta, kad šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus; statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnyje yra numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Vidaus tarnybos statuto 55 ir 56 straipsniuose nustatytų teisės normų turinys patvirtina, kad Vidaus tarnybos statutas reglamentuoja apribojimus atleidžiant pareigūnus iš tarnybos jų laikinojo nedarbingumo metu. Todėl šiuo atveju netaikytinos atsakovo nurodytos Valstybės tarnybos įstatyme numatytos teisės normos. Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis numato atleidimo tvarką iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu, tačiau nereglamentuoja apribojimų, susijusių su atleidimu nurodytu įstatymo pagrindu darbuotojo laikinojo nedarbingumo metu. Šiuos klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyti atleidimo pagrindai, kuomet pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Tarp šių pagrindų nėra nurodytas 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas, pagal kurį yra atleistas pareiškėjas. Todėl, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, atsakovas privalėjo vadovautis nurodytomis nuostatomis ir atleisti pareiškėją iš tarnybos pasibaigus laikinojo nedarbingumo laikotarpiui. Analogiškai klausimai yra reglamentuojami Darbo kodekso 131 straipsnyje. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijama atsakovo įsakymo dalis keistina perkeliant pareiškėjo atleidimo iš tarnybos datą ir pareiškėjui priteistina 3 057,45 Lt laikinojo nedarbingumo ligos pašalpa už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. kovo 19 d, kuri būtų priskaičiuota pareiškėjui ir sumokėta atsakovo, jeigu pareiškėjas nebūtų atleistas iš tarnybos laikinojo nedarbingumo metu. Pareiškėjui priteistina suma neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (4 329,02 Lt), todėl sprendimo dalis dėl išmokos priteisimo vykdytina skubiai (Darbo kodekso 299 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėjas turėjo galimybę atšaukti savo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Ši valstybės tarnautojo teisė yra siejama su jo valia išeiti iš tarnybos, bet ne su galimos finansinės naudos gavimu jo laikinojo nedarbingumo metu ar su kitomis panašiomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo nurodytomis įstatyme numatytomis priemonėmis bandyti spręsti klausimus, susijusius su jo atleidimu iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo metu.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Departamentas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimą ir palikti galioti Departamento direktoriaus 2008 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. TE-108. Apeliantas nurodo, kad atleidimo iš tarnybos pagrindą – savo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją – numato Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas, o pareigūno atleidimo šiuo pagrindu tvarką (procedūrą) reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis. Todėl Departamentas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, pagrįstai vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyta tvarka. Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi būti atleistas suėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Apelianto nuomone, ši nuostata yra imperatyvi. Jei prašyme konkreti atleidimo iš tarnybos data nenurodyta, asmuo turi būti atleistas suėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Kadangi pareiškėjas prašyme konkrečios pageidaujamos atleidimo dienos nenurodė, Departamento direktorius privalėjo atleisti pareiškėją nuo 2008 m. vasario 26 d. – suėjus 14 kalendorinių dienų įspėjimo terminui. Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepasinaudojo Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 3 dalyje numatyta teise atšaukti savo prašymą. Apelianto nuomone, Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnis reglamentuoja pareigūnų atleidimo iš tarnybos procedūras ir garantijas esant tik šiame straipsnyje paminėtiems atleidimo pagrindams, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas. Teismas nepagrįstai pagal analogiją taikė Darbo kodekso 131 straipsnį, kadangi šis straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą ne darbuotojo prašymu, o tais atvejais, kai darbdavys privalo įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, t. y. darbdavio iniciatyva. Apeliantas taip pat pažymi, kad Darbo kodeksas bei Valstybės tarnybos įstatymas pareigūnams taikomi tik tuomet, kai tam tikras klausimas nėra sureglamentuotas Vidaus tarnybos statute. Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis išsamiai reglamentuoja pareigūno atleidimo iš pareigų pačiam prašant tvarką ir nenumato, kad pareigūnas tokiu atveju negali būti atleistas laikinojo nedarbingumo metu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas R. J. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis numato atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu tvarką, tačiau nereglamentuoja apribojimų, susijusių su atleidimu nurodytu įstatymo pagrindu darbuotojo laikino nedarbingumo metu. Todėl atleidžiant iš darbo laikino nedarbingumo metu, atsakovas turėjo vadovautis Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris draudžia atleisti iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pareigūnų laikinojo nedarbingumo bei ligos apmokėjimo sąlygas reglamentuoja privalomojo valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 18 punkte nustatyta, kad jeigu asmens laikinasis nedarbingumas, prasidėjęs draudimo laikotarpiu, tęsiasi po atleidimo iš darbo, ligos pašalpa mokama tik dėl ligos ar traumos, dėl kurios jis tapo nedarbingas iki atleidimo iš darbo. Todėl, pareiškėjo nuomone, jam ligos pašalpa turėjo būti mokama iki 2008 m. kovo 19 d., kol buvo tęsiamas nedarbingumo pažymėjimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.) ir priimtinas naujas sprendimas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) jo laikinojo nedarbingumo metu teisėtumo ir dėl vidutinio darbo užmokesčio (ligos pašalpos) už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 27 d. iki 2008 m. kovo 20 d. priteisimo iš atsakovo.
Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos laikinojo nedarbingumo metu
Atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai). Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu - ir nepasibaigus šiam terminui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovui prašymą atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 12 punktą (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) padavė 2008 m. vasario 12 d. (b. l. 19). Ginčijamu atsakovo įsakymu ,,Dėl vidaus tarnybos pulkininko leitenanto R. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2008 m. vasario 26 d., t.y. laikantis Statuto 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjo argumentas, kad jis iš vidaus tarnybos įsakyme nurodytą dieną negalėjo būti atleistas, nes tuo metu buvo laikinai nedarbingas, nepagrįstas.
Priešingai, nei sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, Vidaus tarnybos statuto nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja teisinės situacijos, kai pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas paties pareigūno prašymu jo laikinojo nedarbingumo metu. Pareigūnų atleidimą iš vidaus tarnybos reglamentuojantys 53-59 straipsniai yra patalpinti Statuto vienuoliktame skirsnyje ,,Atleidimas iš vidaus tarnybos“. Statuto 53 straipsnyje išvardinti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, nurodyti subjektai, turintys teisę atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Kaip jau buvo minėta, Statuto 55 straipsnio nuostatos reglamentuoja atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu klausimus, o 56 straipsnyje nustatyta atleidimo iš vidaus tarnybos kitais pagrindais (t.y. išskyrus atleidimą pareigūno prašymu) tvarka. Sistemingai aiškinant minėtas teisės normas, darytina išvada, jog sprendžiant pareigūno atleidimo iš tarnybos jo prašymu klausimus, Statuto 56 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, o Statuto 55 straipsnyje (,,Atleidimas iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu“) galimybė ar draudimas atleisti pareigūną iš tarnybos laikinojo nedarbingumo metu iš viso neaptariami.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 16 straipsnio 4 ir 5 dalys, 19 straipsnio 2 ir 3 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Remiantis nuostata, kad kitos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, konstatuotina, jog nagrinėjama teisinė situacija įgalina taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas vidaus tarnybos pareigūnams.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas - tarnautojas atsistatydina savo noru bei 6 punkte numatytas atleidimo pagrindas - valstybės tarnautojui sueina 65 metai, iš esmės atitinka Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytą atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą - paties pareigūno prašymu (dėl išėjimo į pensiją). Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės dėl tarnautojų atleidimo iš tarnybos jų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, yra taikomos ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto atžvilgiu. Taigi atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos jo paties prašymu (dėl išėjimo į pensiją) pareigūno laikinojo nedarbingumo metu nedraudžiama.
Nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 131 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Kita vertus, pareiškėjo prašoma taikyti Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies nuostata, draudžianti įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu taikoma darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atvejais. Pareiškėjas nutraukti teisinius santykius vidaus tarnyboje nusprendė savo valia.
Dėl išdėstyto teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Pareiškėjas Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe atšaukti savo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos nepasinaudojo, tad atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą 2008 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. TE-108 ir pareiškėją iš vidaus tarnybos atleido 2008 m. vasario 26 d.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio (ligos pašalpos) priteisimo
Pirmosios instancijos teismas pakeitęs ginčijamo atsakovo įsakymo dalį ir perkėlęs pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos datą iš 2008 m. vasario 26 d. į 2008 m. kovo 20 d., pareiškėjo naudai priteisė iš atsakovo 3 057,45 Lt laikinojo nedarbingumo ligos pašalpą. Teisės aktu šio savo sprendimo dalies teismas nepagrindė.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pareiga sumokėti jam ligos pašalpą kol buvo tęsiamas nedarbingumo pažymėjimas kyla iš Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 18 punkto 2 dalies nuostatų.
Pareigūno laikinojo nedarbingumo klausimus ir jo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija) nustatyta, kad pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, <...> trukmę, <...>, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1344 redakcija) laikinojo nedarbingumo <...> laikotarpiu pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis, o ne socialinio draudimo pašalpa. Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 buvo patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. Nuostatų 18 punkte yra nurodyta, jog ligos pašalpa skiriama ir mokama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną (1 d.). Jeigu asmens laikinasis nedarbingumas, prasidėjęs draudimo laikotarpiu, tęsiasi po atleidimo iš darbo, ligos pašalpa mokama tik dėl tos ligos ar traumos, dėl kurių jis tapo nedarbingas iki atleidimo iš darbo. Tačiau šie Nuostatai reguliuoja socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarką. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1400 redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) 1 dalies 2 punkto bei 3 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-656 redakcija) 1 ir 3 punktų nuostatas vidaus tarnybos pareigūnai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu.
Analogiškai Pareigūnų draudimo klausimus reglamentuoja ir Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio nuostatos, iš kurių matyti, jog pareigūnai draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos (1 d.), valstybinių socialinio draudimo pensijų draudimu (5 d.) ir nedarbo socialiniu draudimu (7 d.). Šių teisės normų analizės pagrindu darytina išvada, jog ligos socialiniu draudimu vidaus tarnybos pareigūnai nedraudžiami. Kadangi jiems laikinojo nedarbingumo dėl ligos laikotarpiu mokama ne socialinio draudimo pašalpa, o vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų normos šiems pareigūnams netaikomos.
Tad pareiškėjui pagrįstai buvo išmokėtas vidutinis darbo užmokestis iki 2008 m. vasario 26 d. (b. l. 9). Jo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį (ligos pašalpą) už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. kovo 20 d. nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir šioje dalyje naikintinas.
Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas atmesti pareiškėjo skundą.
Dėl skubiai įvykdyto sprendimo dalies įvykdymo atgręžimo
Atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo jam pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą išmokėtą 3 057,45 Lt (laikinojo nedarbingumo ligos pašalpos) sumą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnį neįvykdyti teismo sprendimai vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti R. J. 3 057,45 Lt laikinojo nedarbingumo ligos pašalpą buvo įvykdytas, sprendimo įvykdymo atgręžimui taikytinos Civilinio proceso kodekso LVI skyriaus nuostatos. Pagal šio skyriaus 760 straipsnio 1 dalį, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas).
Atsakovo atstovės pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui buvo išmokėta 3 057,45 Lt pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma (b. l. 68-71). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 760 straipsnio 1 dalimi ir 762 straipsnio 1 dalimi, atsakovui iš pareiškėjo priteistina 3 057,45 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinio proceso kodekso 760 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti iš pareiškėjo R. J. 3 057,45 Lt (tris tūkstančius penkiasdešimt septynis litus 45 centus) atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.
Sprendimas neskundžiamas.