Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinta su Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d.

Iš V. V. nukentėjusiojo A. A. naudai priteista 5442,24 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. V. Valstybinei ligonių kasai priteista 3495,74 Lt už suteiktas gydymo paslaugas Ž. A. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad kankindamas ir dėl chuliganiškų paskatų nužudė Ž. A. . V. V. 2009 m. liepos 18 d., apie 15 val. viešoje vietoje prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, savo veiksmams panaudodamas kaip pretekstą menkavertę dingstį dėl praeityje buvusių asmeninių nesutarimų tyčia rankomis sudavė ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį Ž. A. , tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkią galvos smegenų traumą – kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kas komplikavosi smegenų suspaudimu, pabrinkimu, suminkštėjimu bei foraminaliniu galvos smegenų kamieno strigimu, poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, žandų bei dešinės akies apatinio voko minkštuosiuose audiniuose. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. V. nukentėjusįjį be sąmonės automobilio bagažinėje nuvežė į nuošalią vietą prie Šešupės upės Kudirkos Naumiestyje, paliko gulintį ant žolės, dėl ko 2009 m. liepos 19 d. nuvežtas GMP į ligoninę, 2009 m. liepos 20 d., 13.35 val. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose Ž. A. mirė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo padarytos nusikalstamos veikos motyvas buvo chuliganiškos paskatos. V. V. teigimu, jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu prie parduotuvės buvo sąlygoti pykčio dėl netinkamų paties Ž. A. veiksmų, tai buvo atsakas į netinkamą nukentėjusiojo elgesį, tarpusavio santykių aiškinimasis. Anot apelianto, jis pasikvietė Ž. A. norėdamas išsiaiškinti, kodėl šis rašo pareiškimus ant jo policijai dėl ankstesnio įvykio, tada tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, jis sudavė Ž. A. smūgius, nenumatydamas pasekmių ir nesiekdamas nukentėjusiojo mirties. Nuteistojo teigimu, šios aplinkybės rodo, kad vidinės paskatos, lėmusios jį nusikalsti, buvo pyktis ir santykių aiškinimasis, tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę asmeniniai santykiai ir konfliktas kilo, būtent, dėl jo ir Ž. A. asmeninių santykių, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Todėl, anot V. V. , tokia jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Apelianto nuomone, nukentėjusiajam A. A. priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis ir neatitinkantis nei sąžiningumo, nei teisingumo, nei protingumo kriterijų. Nuteistasis nurodo, kad jo galimybės atlyginti tokio dydžio žalą yra labai menkos, jis neturi jokio turto, turi du nepilnamečius vaikus, kuriems privalo suteikti išlaikymą. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į nukentėjusiojo Ž. A. gyvenimo būdą – nukentėjusysis girtuokliavo, vedė amoralų gyvenimo būdą. Dėl šių aplinkybių turtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde neneigia sudavęs nukentėjusiajam Ž. A. smūgius, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, t. y. nuteistasis prisipažįsta nužudęs Ž. A. , tačiau V. V. nesutinka su jo veikos kvalifikavimu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė dvi nužudymą kvalifikuojančias aplinkybes ir neteisingai jo veiką kvalifikavo kaip nužudymą kankinant ir dėl chuliganiškų paskatų.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p., kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Sprendžiant, ar nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, būtina ištirti faktinius duomenis apie nuteistojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų bendravimą, tarpusavio santykius, nustatyti, ar nuteistasis ir nukentėjusysis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami, kaip tarpusavyje bendravo, ar tarp jų buvo konfliktų, asmeninio pobūdžio ginčų, nesutarimų, pagrindo pykčio, pavydo ar kitokių asmeninių paskatų kilimui.

Nuteistasis V. V. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad konflikto su nukentėjusiuoju Ž. A. priežastis buvo jų asmeniniai nesutarimai dėl ankstesnių Ž. A. veiksmų. Iš liudytojų A. A. , A. B. , R. M. , A. A. R. V. parodymų, byloje esančių dokumentų matyti, kad prieš šį įvykį tarp V. V. ir Ž. A. buvo nesutarimų, 2009 m. liepos 7 d. V. V. su kitais asmenimis vežė Ž. A. į mišką ,,paauklėti“ dėl, neva, Ž. A. įvykdytų vagysčių iš R. M. . Už šios nusikalstamos veikos padarymą V. V. Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. (t. 3, b. l. 1 – 7). Iš Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžio matyti, kad V. V. , R. M. , M. L. , R. B. , 2009 m. liepos 7 d., ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu tiksliau nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupe, bendrais tyčiniais veiksmais, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, Ž. A. nusivežė automobiliu į mišką, kur panaudodami psichinę prievartą bei M. L. sudavus ranka per veidą, V. V. spyrus koja, R. B. sudavus alkūne į veidą ir pagaliu per galvą, reikalavo prisipažinti Ž. A. , jog 2009 m. liepos 7 d. naktį jis pagrobė iš R. M. spiritą ir mobilaus ryšio telefoną, ir sumuštą Ž. A. paliko miške. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. V. pažinojo Ž. A. , konfliktų su juo neturėjo, todėl ir priežasties nukentėjusįjį mirtinai sužaloti nebuvo, o nesutarimai tarp Ž. A. ir R. M. dėl, neva, padarytų vagysčių buvo menkavertė dingstis sužaloti Ž. A. . Ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Iš byloje esančio Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžio ir liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad tarp V. V. ir Ž. A. buvo iš anksčiau susiklostę blogi asmeniniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas ankstesnius V. V. ir Ž. A. nesutarimus dėl Ž. A. padarytų vagysčių iš V. V. pažįstamo R. M. laikė menkaverte dingstimi, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra teisinga, tai patvirtina ir Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendis, iš kurio matyti, kad V. V. ir Ž. A. konfliktas buvo pasiekęs tokį lygį, kad V. V. veiksmai prieš Ž. A. kvalifikuoti kaip nusikalstami. Ankstesni nesutarimai su Ž. A. įvykio dieną sukėlė V. V. pyktį ir, būtent, pyktis ir noras išsiaiškinti asmeninius santykius buvo paskatos, nulėmusios jo veiksmus prieš nukentėjusįjį. Nuteistojo V. V. veiksmai buvo sąlygoti pykčio dėl, jo nuomone, netinkamo nukentėjusiojo elgesio ir, jo supratimu, buvo atsakas į netinkamus ankstesnius nukentėjusiojo veiksmus. Vidinė paskata, lėmusi V. V. nusikalsti, buvo pyktis, noras atkeršyti. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos. Įvertinus nuteistojo V. V. elgesio motyvus, nulėmusius jo pasiryžimą padaryti nusikaltimą, darytina išvada, jog Ž. A. smūgius, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, jis sudavė ne dėl chuliganiškų, bet dėl asmeninių paskatų.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. V. veiksmus sužaloto nukentėjusiojo Ž. A. atžvilgiu kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., t. y. padarė išvadą, jog nuteistojo elgesys su sužalotu nukentėjusiuoju atitinka Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. numatytą nužudymą kvalifikuojantį požymį – nukentėjusiojo kankinimą. Kan­ki­ni­mas Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. prasme – tai tam tik­rą lai­ką trun­kan­tys veiks­mai, sukelian­tys dideles fi­zi­nes, dva­si­nes kan­čias nu­ken­tė­ju­sia­jam tie­sio­gi­niu po­vei­kiu į jo kū­ną ar­ba suda­ran­tys sąly­gas kil­ti to­kioms kan­čioms (dėl skaus­mo, al­kio, troš­ku­lio, šal­čio, karš­čio, ver­čiant at­lik­ti nukentė­ju­sį­jį že­mi­nan­čius veiks­mus ir pan.). Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą tik tuomet, jei kaltininkas suvokė tokį (itin žiauriai ar kankinant) gyvybės atėmimo ypatumą ir norėjo taip veikti. Inkriminuojant V. V. Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. (nužudymas kankinant), būtina nustatyti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. iš objektyviosios pusės būtina nustatyti, kad V. V. sumuštas Ž. A. jautė didelį skausmą, dideles fizines ar dvasines kančias arba alkį, troškulį, šaltį, karštį, jo atžvilgiu buvo atlikti žeminantys veiksmai, iš subjektyviosios pusės būtina nustatyti, kad V. V. suvokė, kad jo veiksmai nukentėjusiajam Ž. A. sukelia dideles fizines ar dvasines kančias arba sudaro sąlygas tokioms kančioms kilti ir norėjo taip veikti. Šioje byloje nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos - nužudymo kankinant nukentėjusįjį - sudėties požymiai.

Pirmosios instancijos teismas, kaip nukentėjusiojo kankinimą konstatavo šiuos nuteistojo V. V. veiksmus - V. V. , matydamas, kad Ž. A. kenčia skausmus, jį vežiojo svetimu automobiliu bagažinėje, be jokios pagalbos paliko nuošalioje vietoje ir tik kitą dieną buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kur aprašyta V. V. padaryta nusikalstama veika, gramatiškai neteisingai suformuluota nukentėjusiojo Ž. A. mirties priežastis. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad Ž. A. mirė nuo to, kad nuteistasis nukentėjusįjį be sąmonės automobilio bagažinėje nuvežė į nuošalią vietą prie Šešupės upės ir paliko gulintį ant žolės. Tačiau iš specialisto išvados Nr. M 800/09 (02) matyti, kad Ž. A. mirties priežastis ne nukentėjusiojo vežimas bagažinėje ar gulėjimas ant žolės, o sunki galvos smegenų trauma – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, tai komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, smegenų suminkštėjimu, foraminaliniu galvos smegenų kamieno strigimu. Sunki galvos smegenų trauma, sukėlusi nukentėjusiojo mirtį, galėjo išsivystyti tiek nuo vieno, tiek nuo visų trauminių poveikių (t. 1, b. l. 53 – 57). Kaip matyti iš specialisto išvados, tyrimą atlikęs teismo medicinos specialistas nenustatė, kad sužalotas Ž. A. , vežamas automobilio bagažinėje ar vėliau gulėdamas ant žolės, jautė dideles fizines kančias, skausmą, taip pat nenustatė, jog nukentėjusiojo vežimas automobilio bagažinėje bei jo palikimas gulint ant žolės turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Išvadą, kad nuteistasis V. V. matė ir suvokė, jog Ž. A. kenčia skausmus ir vis tiek sužalotą nukentėjusįjį vežė automobilio bagažinėje bei paliko gulintį ant žolės, pirmosios instancijos teismas grindė liudytojų A. B. , R. M. , R. V. parodymais. Tačiau minėtų liudytojų parodymų analizė neduoda pagrindo daryti išvadą, kad po V. V. suduotų smūgių Ž. A. buvo matyti, jog nukentėjusysis kenčia didelius skausmus ir, kad V. V. , tai matydamas ir suvokdamas, vežiojo nukentėjusįjį automobilio bagažinėje bei paliko jį gulintį ant žolės. Liudytojas A. B. parodė, kad nukentėjusysis Ž. A. nuo V. V. suduotų smūgių susmuko ant žolės, nukentėjusysis nieko nesakė, kvėpavo, sužalojimų ir kraujo nesimatė, nuvažiavus prie upės ir atidarius bagažinę, nukentėjusysis nekalbėjo, nejudėjo, kvėpavo. Liudytojas R. M. parodė, kad atvežtas prie upės, Ž. A. gulėjo automobilio bagažinėje, nekalbėjo. Liudytojas R. V. Ž. A. įvykio dieną nematė, nukentėjusįjį jis matė tik kitos dienos ryte, kai kartu su broliu ir R. M. nuėjo prie upės ieškoti Ž. A. . Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad V. V. , sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą, įkėlė jį į automobilio bagažinę bei nuvežęs prie upės paliko gulintį ant žolės, siekdamas sukelti nukentėjusiajam dideles fizines, dvasines kančias ar norėdamas sudaryti sąlygas tokioms kančioms kilti. Kaip matyti iš paties V. V. , taip pat liudytojų A. B. , R. M. parodymų, V. V. nesuvokė, kad dėl jo veiksmų – trijų smūgių sudavimo ranka nukentėjusiajam į galvą – iškilo pavojus Ž. A. gyvybei. Tiek V. V. , tiek liudytojai A. B. , R. M. galvojo, jog Ž. A. yra girtas arba apsimeta ir, kad pagulėjęs pavėsyje ant žolės, atsigaus. Tą aplinkybę, kad V. V. nesiekė sukelti didelių kančių sužalotam Ž. A. ar sudaryti sąlygų tokioms kančioms kilti, patvirtina ir tolimesni nuteistojo veiksmai, t. y. automobilio bagažinėje atvežtą nukentėjusįjį V. V. iškėlė ir paguldė pavėsyje, kad šiam nebūtų per karšta, kitą rytą V. V. su broliu ir R. M. grįžo į tą vietą, kurioje paliko gulintį Ž. A. ir pamatę, kad Ž. A. blogai jaučiasi, iškvietė jam greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusiojo Ž. A. įkėlimas į automobilio bagažinę bei vežimas joje nelaikytina nukentėjusįjį žeminančiais veiksmais, kadangi automobilio, kuriuo buvo vežamas nukentėjusysis, konstrukcija yra tokia, kad krovininė dalis, kurioje buvo paguldytas Ž. A. , nėra atskirta nuo automobilio salono, be to, tokie veiksmai su nukentėjusiuoju (įkėlimas į automobilio krovininę dalį ir vežimas joje) patys savaime negali būti laikomi kankinimu Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. prasme. Aptartų faktinių duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad byloje nenustatyta nei, kad nukentėjusysis Ž. A. dėl V. V. veiksmų – nukentėjusiojo vežimo automobilio bagažinėje ir palikimo gulint ant žolės – jautė didelį skausmą, dideles fizines ar dvasines kančias, nei, kad V. V. suvokė, kad tokie jo veiksmai sukelia nukentėjusiajam dideles fizines ar dvasines kančias arba sudaro sąlygas tokioms kančioms kilti. Neįrodžius būtinų – objektyviųjų ir subjektyviųjų - V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, V. V. nusikalstamos veikos kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. negalima.

Nenustačius V. V. padarytą nusikaltimą – Ž. A. nužudymą - kvalifikuojančių požymių bei perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., būtina išspręsti bausmės skyrimo klausimą nuteistajam. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų. V. V. praeityje teistas, tačiau šio nusikaltimo padarymo metu teistumas buvo išnykęs, baustas administracine tvarka. V. V. yra bedarbis, buvo registruotas darbo biržoje, jis turi du mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 102). Pirmosios instancijos teismas V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo faktinių bylos aplinkybių pripažinimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką V. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad nors jis įvykio dieną ir buvo apsvaigęs, tačiau tokia jo būklė neturėjo jokios įtakos nusikaltimo padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tuomet, kai nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Nuteistasis V. V. neneigia prieš nusikaltimo padarymą vartojęs alkoholį, šį faktą patvirtino ir liudytojai A. B. , J. V. , R. M. . Nuteistasis tvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau pats nusikalstamos veikos pobūdis bei nusikaltimo padarymo aplinkybės (konfliktą su Ž. A. pradėjo V. V. , konfliktinę situaciją sprendė smurtiniais veiksmais, sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, sužalotą nukentėjusįjį vežė automobilio bagažinėje bei paliko gulintį ant žolės) rodo, kad išgertas alkoholis įtakojo V. V. elgesį, paskatino agresiją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino V. V. atsakomybę sunkinančia.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tiek V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamą veiką V. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tiek V. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - faktinių bylos aplinkybių pripažinimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. V. V. padaryta nusikalstama veika savo rūšimi yra labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, tačiau, nustatant bausmės V. V. dydį, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad V. V. Ž. A. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. Ž. A. mirties V. V. nesiekė, jokių specialių įrankių, skirtų ar pritaikytų kūno sužalojimams daryti (peilio, kirvio, kasteto, lazdos ir kt.) nenaudojo, Ž. A. nugriuvus, V. V. nukentėjusiojo kojomis nespardė, mušė tik rankomis stovintį Ž. A. , panaudotas smurtas nebuvo itin intensyvus – suduoti trys smūgiai. V. V. , supratęs, kad jo padaryta veika kelia pavojų Ž. A. gyvybei, pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, davė teisingus parodymus dėl visų nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės aplinkybių. Įvertinus šių aplinkybių visetą, V. V. skiriamos bausmė dydis turėtų būti nežymiai mažesnis nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana.

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nesutinka su nukentėjusiajam A. A. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi. Dėl nusikalstamų V. V. veiksmų nukentėjusysis A. A. neteko brolio, dėl brolio netekties nukentėjusysis patyrė dvasinius sukrėtimus. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad nukentėjusysis Ž. A. girtuokliavo, vedė amoralų gyvenimo būdą. Tačiau nužudyto asmens gyvenimo būdas nesumažina jo artimųjų patirtų išgyvenimų dėl jo mirties, artimo žmogaus mirtis, juo labiau jo nužudymas, bet kuriuo atveju sukelia dvasinį sukrėtimą, emocinius išgyvenimus. Nuteistasis V. V. tvirtina, kad jo galimybės atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajam yra labai menkos, nes jis neturi jokio turto, turi du nepilnamečius vaikus, kuriems privalo suteikti išlaikymą, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, V. V. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo A. A. naudai priteisė 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

n u sprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti.

V. V. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti V. V. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.