Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, kaltinamajam G. M., jo gynėjui advokatui Artūrui Baužai, teismo posėdyje išnagrinėjusi prokuroro skundą dėl Kauno apylinkės eismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria G. M. kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsituokęs, nedirbantis, neteistas, gyv. (duomenys neskelbtini), kaltinamas tuo, kad 2010-03-21, nuo 19.30 val. iki 2010-03-22, 3 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, A. U. gyvenamojoje vietoje, bendrai veikdamas su A. U., M. K., E. T., S. B., lytiškai santykiavo su nepilnamete E. L. prieš jos valią, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš ją, jei nesutiks su juo santykiauti, grasino sumušti nukentėjusiąją tuo atimdamas galimybę jai priešintis, pasinaudojo nukentėjusiosios E. L., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl nepilnametystės, nusivedė ją į tamsų kambarėlį, esantį bute, kur prieš jos valią su ja atliko prievartinį lytinį aktą, t. y. išžagino nepilnametę E. L., tai yra G. M. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d.

Be to, G. M. 2010-03-21, nuo 19.30 val. iki 2010-03-22, 3 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, A. U. gyvenamojoje vietoje, bendrai veikdamas su A. U., M. K., E. T., S. B., tenkino savo lytinę aistrą su nepilnamete E. L. prieš jos valią, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš ją, tuo atimdamas galimybę jai priešintis ir pasinaudodamas nukentėjusiosios E. L., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl nepilnametystės, pavartojo prievartą jos atžvilgiu, nusivedė ją į tamsų kambarėlį, esantį bute, kur liepė jį tenkinti oraliniu ir analiniu būdu, pastarajai bijant, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tenkino jo lytinę aistrą prieš savo valią oraliniu ir analiniu būdu. Tokiu būdu seksualiai prievartavo nepilnametę E. L., tai yra G. M. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 3 d.

2010-06-18 G. M. Kauno apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi paskirtas suėmimas. Kaltinamasis slapstėsi, tačiau 2012-12-15 pargabentas į Lietuvą Europos arešto orderio pagrindu ir 2012-12-15 jam buvo nustatytas suėmimo terminas 2 mėnesiams, vėliau teismo nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas. Šiuo metu baudžiamoji byla nagrinėjama Kauno apylinkės teisme.

2014-12-15 Kauno apylinkės teismo nutartimi G. M. kardomoji priemonė suėmimas pakeista į švelnesnes – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, kaltinamasis G. M. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas atmetamas.

Kardomųjų priemonių paskirtis nustatyta BPK 119 str. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Skiriant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą ar pratęsiant jos terminą, nepakanka nustatyti vien tik šios kardomosios priemonės taikymo formalų pagrindą. Kardomoji priemonė – suėmimas gali būti paskirta (pratęsta) tik tuo atveju, kai egzistuoja ir šios kardomosios priemonės paskyrimo pagrindas ir sąlygos. Žmogaus laisvės neliečiamumas yra viena iš svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių, kurias garantuoja Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 5 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis. Atsižvelgiant į ypatingą žmogaus teisių instituto svarbą, bet koks asmens teisės į laisvę suvaržymas galimas tik tais atvejais, kai netaikant tokio suvaržymo, įstatyme nurodytų tikslų pasiekti būtų neįmanoma. Todėl pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas gali būti taikoma tik preciziškai įvertinus byloje surinktus duomenis ir padarius neabejotiną išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Kaip jau buvo minėta, BPK 119 straipsnis nustato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. LR Aukščiausiojo teismo Senatas 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 36 bei 2004 m. gruodžio mėnesio 30d. nutarime Nr. 50 pabrėžė, jog teisėjai, skirdami kardomąją priemonę-suėmimą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgti į BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu skiriant arba pratęsiant suėmimą, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BPK 121 str. 4 d. nurodyta, kad prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, bei parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, jo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės.

G. M. kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta ir tęsiama tuo pagrindu, jog jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo bei teismo. Pakeisdamas kardomąją priemonę – suėmimą švelnesnėmis, apylinkės teismas konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų manyti, jog suėmimo pratęsimo taikymas kaltinamajam yra toliau būtinas ir kitomis priemonėmis BPK 119 str. numatyti tikslai negali būti pasiekti. Aukštesnysis teismas sutinka, jog apylinkės teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis gali pasislėpti ir taip trukdyti išnagrinėti bylą: jis davė parodymus pripažindamas kaltę, nukentėjusiai žalą atlygino, ji dėl paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – paliko spręsti teismo nuožiūra.

Apygardos teismas, patikrinęs nutarties pagrįstumą, konstatuoja, jog, kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme iš esmės baigtas, pertraukos prieš baigiamąsias kalbas daromos siekiant sulaukti apeliacinės instancijos teismo sprendimo byloje dėl kitų bendrininkų, kadangi veikų, kuriomis kaltinamas G. M., bendrininkų (A. U., E. T., L. L. (Ž.) ir S. B.) byla išnagrinėta atskirai, priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris šiuo metu neįsiteisėjęs, byla nagrinėjama apeliacine tvarka, sprendimas bus skelbiamas 2015-01-05. Taigi kaip matyti iš susiklosčiusios situacijos, teisminis nagrinėjimas užsitęsė ne dėl proceso dalyvių, o dėl teisėsaugos institucijų veiksmų šias bendrininkų bylas nagrinėjant atskirai, nors byla, kurioje kaltinamas G. M. teismui perduota tuo metu, kuomet dar buvo nagrinėjama kitų bendrininkų byla (išnagrinėta tik 2013 m. gruodžio mėnesį). Todėl sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, jog byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų manyti, jog suėmimo pratęsimo taikymas kaltinamajam yra toliau būtinas ir kitomis priemonėmis LR BPK 119 str. numatyti tikslai negali būti pasiekti. Nors prokuroro skunde nurodoma, jog neišnyko ankstesnėse nutartyse, kuriomis buvo tęsiamas suėmimo terminas, nurodyti pagrindai, t. y., jog kaltinamasis gali slėptis nuo teismo, tačiau įvertintina tai, jog G. M. suėmime išbuvo daugiau kaip dvejus su puse metų, todėl teigti, jog šiuo metu jis gali vengti gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės – nėra jokio pagrindo, nes akivaizdu, jog jis atliko nemažą dalį galimos jam paskirti laisvės atėmimo bausmės. Skundo teiginys, jog G. M. nepalaiko ryšių su savo šeima visiškai nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš teisėjo duotų leidimų skambinti ir pasimatyti, jis nuolat bendravo tiek su savo buvusia žmona, tiek su sūnumi, broliu bei motina. Tai, jog G. M. šiuo metu nutraukęs santuoką, taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadai, jog jo ryšiai su šeima (sūnumi, motina, broliu) yra nutrūkę. G. M. skundo nagrinėjimo metu nurodė, jog bando atstatyti prarastą ryšį su žmona, tačiau po tokios veikos, kuria jis yra kaltinamas, tai nėra labai paprasta, juo labiau, jog ilgą laiką buvo suimtas ir su žmona nebendravo.

Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai, kurios atskirais atvejais gali pakakti, skiriant įtariamam asmeniui griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau dėl šioje nutartyje jau aptartų priežasčių negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir kad jam būtina pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Nors kaltinamasis šiuo metu (paleistas iš suėmimo 2014-12-15) ir nedirba, tačiau nagrinėjant skundą nurodė, jog darbą susiradęs ir įsidarbins nuo 2015-01-01, dirbs laikinai, kol bus priimtas, kaip nurodyta byloje esančiame tarpininkavimo rašte (10 t., 157 b. l.), UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ apdailininku.

Nors sutiktina su skunde nurodyta aplinkybe, jog dėl sveikatos būklės G. M. ir toliau galėtų likti kardomajame kalinime, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, ne kaltinamojo sveikatos būklė, o kitos aplinkybės nulėmė tai, jog kardomosios priemonės – suėmimo terminas nebuvo pratęstas, o ji pakeista švelnesnėmis.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, įvertinus įtariamojo suėmime išbūtą laiką, jo asmenybę, ryšius su šeima, kitas aptartas svarbias aplinkybes (pastovią gyvenamąją vietą, ketinimą įsidarbinti, atkurti ryšius su buvusia žmona), daroma išvada, jog BPK 119 str. numatytų tikslų, t. y. siekio užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme bei nuosprendžio įvykdymą, galima pasiekti, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, ir nepaskyrus pačios griežčiausios kardomosios priemonės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 131 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro skundą atmesti ir 2014-12-15 Kauno apylinkės teismo nutartį, kuria G. M. kardomoji priemonė suėmimas pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.