- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-23
- Bylos Nr.
- eI-183-189/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00870-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,
vertėjai I. K.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) vedėjo 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr.49VĮ-2201-(14.49.2.) (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. lSS-307-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. M. nuosavybės teisėmis valdytą 145,5 kv. m žemės sklypą buv. (duomenys neskelbtini) Vilniuje (byla Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau nuosavybės teisės pareiškėjui dar nėra atkurtos.
Paaiškina, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 49SF-2492-(14.49.104.) informavo pareiškėją, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymu iš dalies buvo pakeistas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-( 14.49.2.) patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė (toliau -Eilė), išbraukiant į šią Eilę Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytą G. M., nes buvo pakartotinai įvertinti nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentai ir nustatyta, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. nustatyto termino nebuvo pateikti nuosavybės teises įrodantys dokumentai apie buvusio savininko L. M. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėtą žemę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Įsakymu, su skundu kreipėsi į NŽT ir nurodė, jog nebuvo informuotas, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentu nepakanka nuosavybės teisėms atkurti. Pareiškėjas 2018 m. sausio 18 d., papildydamas skundą, pateikė NŽT iš Lietuvos centrini valstybės archyvo 2018 m. sausio 15 d. gautą Vilniaus Vaivadijos Valdybos 1938 m. kovo 9 d. L. M. išduoto leidimo įsigyti nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) g,), kurio plotas 145,5 kv. sieksniai (662,35 kv. m), kurio galiojimo terminas buvo nustatytas iki 1938 m. rugpjūčio 31 d., kopiją su vertimu.
NŽT Sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio 1938 m. m. sausio 29 d. notarinio akto, kuriuo pagrindu L. M. įsigijo gyvenamąjį namą ir 145,5 kv. sieksnių žemės sklypą esančius (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, nepakanka įrodyti, jog šį žemės sklypą L. M. valdė nuosavybės teisėmis ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo pateikta kitų dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko L. M. nuosavybės teises, NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai priėmė Įsakymą ir pagrįstai išbraukė pareiškėjo pavardę iš Eilės. NŽT Sprendime taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Vilniaus regiono apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę, pateikti arba prašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. M. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus mieste valdė žemę.
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu Įsakymu ir NŽT Sprendimu, jog pareiškėjas nėra pateikęs L. M. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir tuo, kad jis turi kreiptis į Vilniaus regiono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino teismo sprendimui pateikti atnaujinimo.
Paaiškina, kad pareiškėjas 1993 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti žemės sklypą neatlygintinai prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Prašyme buvo nurodyta, kad gyvenamąjį namą ir žemės sklypą L. M. pirko 1938 m., kad 1938 m. pirktas namas šiuo metu priklauso pareiškėjui. Pareiškėjas pateikė 1938 m. sausio 9 d. hipotekos Nr. (duomenys neskelbtini) akto nuorašą su vertimu.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 7 d. raštu kvietė pareiškėją atvykti į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių ir atnešti: L. M. mirties liudijimą P. M. gimimo, mirties liudijimą savo gimimo liudijimą, pasą iš namų valdos inventorinę bylą. Pažymi, jog šiame rašte tuometinė instituciją, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą, kurios žinioje buvo 1938 m. sausio 9 d. hipotekos Nr. (duomenys neskelbtini) akto nuorašas su vertimu, nenurodė, kad šio dokumento nepakanka patvirtinti L. M. nuosavybės teises į žemės sklypą, nereikalavo pateikti papildomų dokumentų ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Minimame rašte buvo padarytas įrašas - atvyko 2000 m. lapkričio 14 d. Valda išpirkta (žyma rašo dešinėje pusėje po rašto registracijos numeriu).
Šalies argumentai
Pareiškėjui žodžiu buvo paaiškinta, kad pagal 1993 m. gruodžio 13 d. prašymą jis bus įtrauktas į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. Raštu patikslinti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjo neprašė, paaiškindami, kad pakanka 1993 m. gruodžio 13 d. prašymo.
Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr.4319-01 patvirtino Piliečių, pageidaujančiu naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus mieste eilę, kuriame pareiškėjas buvo įrašytas 3395 eilės numerių. Taigi, tuometinė instituciją įgyvendinama savo diskrecijos teisę parinko pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes jo 1993 m. gruodžio 13 d. prašyme nuodytoju būdu atkurti nuosavybės teises galimybės nebuvo (žemės sklypas įgytas 1996 m. vasario 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu).
Pareiškėjo nuomone, neginčijant skundžiamų sprendimų, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo ir neabejotinai atsakovai iškels ginčą dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas dėl valios išreiškimo iki įstatymo nustatytos datos. NŽT Sprendime nėra nurodyta, kad pateikus sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atnaujinus terminą šiam dokumentui pateikti pareiškėjas bus atstatytas eilėje naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, o nurodyta tik, jog bus sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Taigi yra didelė tikimybė, kad atsakovai pareikš, jog nuosavybės teisės pareiškėjui gali būti atkurtos tik išmokant kompensaciją pinigais.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Įsakymas yra nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) pakartotinio dokumentų nagrinėjimo pasekmė, nes pirmą kartą dokumentai buvo vertinami 2000 m. ir tuometinė institucija 2003 m. parinko G. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą - įrašė į Eilę. 2017 m. iš šios Eilės išbraukė, nors 17 metų institucijos laikė, jog buvusio savininko L. M. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pakanka.
Pareiškėjo nuomone, dėl L. M. nuosavybės teisėmis turėto žemės sklypo yra pateiktas išrašas iš hipotekos knygos ir šis dokumentas atitinka Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo Tvarka) 12 punkto reikalavimus.
NŽT Vilniaus miesto skyrius, 2017 m. pradėjus pakartotinį nuosavybės atkūrimo dokumentų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tikrinimą ir kilus abejonei, galėjo pareikalauti iš pareiškėjo pateikti Vilniaus Kanceliarijos Vaivadijos leidimą šiam nekilnojamam turtui įsigyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad įvertinti dokumentus yra institucijos pareiga ir 1938 m. hipotekos akto turinys buvo žinomas institucijoms 25 m. nuo šio dokumento pateikimo termino. Be to, leidimas įsigyti nekilnojamąjį turtą pagal Atkūrimo įstatymo ir Įgyvendinimo tvarkos nuostatas nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, tai tik priemonė institucijos abejonei pašalinti. Pareiškėjas mano, kad tokiam dokumentui pateikti nereikia kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip tą siūlo padaryti NŽT. Be to aplinkybę, jog notarinis aktas įsigaliojo patvirtina ir tai, kad pats pareiškėjas gyvena L. M. 1938 m. įsigytame name.
Pareiškėjo nuomone, objektyvaus būtinumo priimti ginčijamą Įsakymą nebuvo, nes 2017 m. dar nėra pradėtas sklypų siūlymas eilėje įrašytiems piliečiams pagal 1993 m. pateiktus prašymus. Be to, leidimas nėra dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises, todėl instituciją turėjo visas galimybes prieš priimant ginčijamą Įsakymą kreipti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą savo po 25 m. atsiradusiai abejonei išsklaidyti, kai išrašo iš hipotekos knygos turinys institucijoms buvo žinomas nuo 1993 m. arba šį dokumentą pasiūlyti pateikti pareiškėjui. Nurodo, kad atsakovams nevykdant pareigos pašalinti neaiškumus, toks neveikimas vėliau negali būti panaudotas prieš pareiškėją ir turi būti vertinamas pareiškėjo naudai.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti (2019 m. kovo 26 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Įgyvendinimo Tvarka bei kitais teisės aktais.
Teisės į nuosavybės teisių atkūrimą – tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose LVAT teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, konstatavo, kad nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas.
Atsiliepimas
Atsakovai, vadovaujantis teismų praktika, nurodo, kad visais atvejais turimi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pateikti institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, kadangi tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turi įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų nepakankamumo ar pakankamumo būtent institucija, o ne teismas ir ne patys pareiškėjai (ar jų atstovai). Be to, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra hipotetinė teisė, t. y. Atkūrimo įstatyme numatytais terminais yra įtvirtinta galimybė šią teisę realizuoti ir vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Asmuo norintis realizuoti šią teisę turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (NŽT) atsižvelgdama į išreikštą valią pradeda atitinkamas administracines procedūras.
Pažymi, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius rengdamas ir pakartotinai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius dokumentus, privalo išsiaiškinti, kas buvo iki nacionalizacijos žemės savininku, į kurią 1993 m. gruodžio 13 d. prašymu atkurti nuosavybės teises kreipėsi pareiškėjas.
Nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teises patvirtinantis dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktas 1938 m. sausio 29 d. akto nuorašas (iš amžinos knygos, ipotekos Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. 2, repertoriumo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame nurodoma, kad L. M. ir sutuoktiniai S. ir R. K. parduoda jiems lygiomis dalimis nuosavybės teises priklausantį nekilnojamąjį turtą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje ankščiau Nr. 7, dabartiniu metu Nr. 1, Vilniuje, 145,5 kvadratinių sieksnių ploto. Minėtame akte taip pat buvo nurodyta, kad „<...> Šalys pareiškė, kad šis aktas įsigalioja, kuomet L. M. gaus iš Vilniaus Kanceliarijos Vaivadijos leidimą šiam nekilnojamam turtui įsigyti <...>“. Kitų dokumentų, įrodančių buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę nėra pateikta. NŽT vertinimu 1938 m. sausio 29 d. akto nuorašo nepakanka įrodyti, jog L. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise valdė žemę, o kitų dokumentų patvirtinančių buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo pateikta, todėl daro išvadą, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai priėmė ginčijamą Įsakymą ir išbraukė pareiškėją iš Eilės.
Atsiliepimas
Atsakovų teigimu, remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 11 punktu, NŽT neturi teisės vertinti jokių po 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktų dokumentų kol teismo sprendimu nėra atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas. Minėta tvarka yra detaliai ir imperatyviai reglamentuota tvarka, kuri yra taikoma visiems piliečiams, praleidusiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikia 1938 m. kovo 9 d. leidimą po įstatymų nustatyto termino. Atsižvelgiant į, daro išvadą, kad NŽT ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštai yra pagrįsti ir priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų.
Teismo posėdyje atsakovų atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti (2019 m. kovo 26 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr.49VĮ-2201-(14.49.2.) ir NŽT 2018 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. lSS-307-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad ginčo tarp šalių nėra, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas Vilniaus miesto merui pateikė 1993 m. gruodžio 13 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. M. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 43, 99).
Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. vasario 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 22076) pardavė pareiškėjui 597 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 19–20).
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1999 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 31/99/17-1104 kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pareiškėjui, nurodant, kad G. M., gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bus atkuriamos nuosavybės teisės suteikiant naudojamą namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (b. l. 37, 92).
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu kvietė pareiškėją atvykti į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių ir atnešti: L. M. mirties liudijimą; P. M. gimimo, mirties liudijimą; savo gimimo liudijimą, pasą; namų valdos inventorinę bylą. Rašte buvo padarytas įrašas - atvyko 2000 m. lapkričio 14 d., valda išpirkta (b. l. 36, 91).
Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr.4319-01 patvirtino piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje eilę (1.1 papunktis), kurioje G. M. buvo įrašytas (duomenys neskelbtini) eilės numeriu (b. l. 152–155).
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 48VĮ-550-(14.49.2.) 1 punktu patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę, į šią eilę (duomenys neskelbtini) numeriu įrašant pareiškėją (b. l. 138–141).
Byloje nustatyta, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Įsakymu pakeitė Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę, išbraukdamas į šią eilę (duomenys neskelbtini) numeriu įrašytą pareiškėją vadovaujantis Atkūrimo įstatymo, Įgyvendinimo tvarkos 11, 12, 37 ir 38 punktais ir atsižvelgdamas į tai, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pasibaigė giminystės ryšį įrodančių dokumentų pateikimo terminas ir nustatęs, kad iki nustatyto termino nebuvo pateikti nuosavybės teises įrodantys dokumentai apie buvusio savininko L. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę išbraukė pareiškėją iš Eilės (b. l. 12, 84).
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 49SF-2492-(14.49.104) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją apie priimtą Įsakymą (b. l. 10–11, 82–83).
NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą (b. l. 26–27, 80–81), 2018 m. vasario 15 d. sprendime, įformintame raštu Nr. lSS-307-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“, nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius pagrįstai priėmė ginčijamą Įsakymą ir išbraukė pareiškėją iš Eilės. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas turėtų kreiptis į Vilniaus regiono apylinkės teismą su prašymu atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, pateikti arba prašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. M. iki nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teise valdė žemę (b. l. 13–15, 77–79).
Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Įgyvendinimo tvarka, kiti teisės aktai.
Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad nekilnojamojo turto savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas Vilniaus miesto merui pateikė 1993 m. gruodžio 13 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. M. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 43, 99), o Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. vasario 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 22076) pardavė pareiškėjui 597 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 19–20). Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr.4319-01 patvirtino piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje eilę (1.1 papunktis), kurioje G. M. buvo įrašytas (duomenys neskelbtini) eilės numeriu (b. l. 152–155). Be to, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 48VĮ-550-(14.49.2.) 1 punktu patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę, į šią eilę (duomenys neskelbtini) numeriu įrašant pareiškėją (b. l. 138–141). Vadinasi, tuo metu vertinant pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą užteko pareiškėjo pateiktų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui.
Iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktas 1938 m. sausio 29 d. akto nuorašas (iš amžinos knygos, ipotekos Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. 2, repertoriumo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame nurodoma, kad L. M. ir sutuoktiniai S. ir R. K. parduoda jiems lygiomis dalimis nuosavybės teises priklausantį nekilnojamąjį turtą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje ankščiau Nr. 7, dabartiniu metu Nr. 1, Vilniuje, 145,5 kvadratinių sieksnių ploto. Minėtame akte taip pat buvo nurodyta, kad „<...> Šalys pareiškė, kad šis aktas įsigalioja, kuomet L. M. gaus iš Vilniaus Kanceliarijos Vaivadijos leidimą šiam nekilnojamam turtui įsigyti <...>“ (b. l. 121–126). Kitų dokumentų, įrodančių buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę nebuvo pateikta.
NŽT vertinimu 1938 m. sausio 29 d. akto nuorašo nepakanka įrodyti, jog L. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise valdė žemę, o kitų dokumentų patvirtinančių buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo pateikta, todėl daro išvadą, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius pagrįstai priėmė ginčijamą Įsakymą ir išbraukė pareiškėją iš Eilės. Tačiau teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka.
Vadinasi, nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai NŽT Vilniaus miesto skyrius, priimdamas ginčijamą Įsakymą, išbraukė pareiškėją iš Eilės, nustatęs, kad iki nustatyto termino nebuvo pateikti nuosavybės teises įrodantys dokumentai apie buvusio savininko L. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę.
Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teises patvirtinantis dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punktas nustato, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.
Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“; įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.).
Pareiškėjo pateiktas akto nuorašas iš amžinos knygos (ipotekos Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. 2, repertoriumo Nr. (duomenys neskelbtini) hipotekos knygos) dėl L. M. nuosavybės teisėmis turėto žemės sklypo atitinka Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo tvarkos 12 punkto reikalavimus, tai, kad institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, kilo abejonių dėl L. M. turėtos nuosavybės jau praėjus terminui dokumentams, patvirtinantiems buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, pateikti, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pateikdamas 1993 m. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš esmės nepagrindė buvusio savininko L. M. nuosavybės teisę į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 punkto nuostatas, jei pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė akto nuorašą su vertimu iš amžinos knygos (ipotekos Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. 2, repertoriumo Nr. (duomenys neskelbtini) hipotekos knygos) dėl L. M. nuosavybės teisėmis turėto žemės sklypo.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2000 m. spalio 7 d. raštu kvietė pareiškėją atvykti į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių ir atnešti: L. M. mirties liudijimą; P. M. gimimo, mirties liudijimą; savo gimimo liudijimą, pasą; namų valdos inventorinę bylą. Rašte buvo padarytas įrašas - atvyko 2000 m. lapkričio 14 d., valda išpirkta (b. l. 36, 91), tačiau papildomų įrodymų, siekiant pagrįsti nuosavybės teises įrodančių papildomų dokumentų apie buvusio savininko L. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę, prašyta nebuvo. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovė skundžiamame Sprendime nurodydama, kad neturi galimybės nustatyti ir įvertinti dėl kokių priežasčių pareiškėjas nebuvo informuotas, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. jis turi pateikti trūkstamus dokumentus (b. l. 13–15, 77–79). Įvertinus šias nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tuo metu valdžios institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, dar 2000 m. prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, tačiau dėl buvusio savininko L. M. nuosavybės teises patvirtinančių papildomų dokumentų neprašė, todėl pagrįstai suponuojama išvada, kad šių dokumentų institucijai pakako. Be to, atsakovų nurodytas ir pareiškėjo nepateiktas dokumentas prie 1993 m. prašymo iš esmės yra tik papildomas dokumentas (leidimas, b. l. 17–18) patvirtinantis ir išsklaidantis abejones dėl akto nuorašo iš amžinos knygos (ipotekos Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. 2, repertoriumo Nr. (duomenys neskelbtini) hipotekos knygos) pagrįstumo.
Pažymėtina, kad institucija prieš priimdama ginčijamą Įsakymą turėjo visas galimybes kreipti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą savo po 25 m. atsiradusiai abejonei išsklaidyti, nes išrašo iš hipotekos knygos turinys institucijoms buvo žinomas nuo 1993 m. arba šį dokumentą pasiūlyti pateikti pareiškėjui. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 punkto nuostatas, piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo siūlytina, jei pripažįstama, kad pateiktų dokumentų nepakanka arba jų gauti nėra galimybės kitu būdu. Šiuo atveju, institucijai laiku nustačius dokumentų nepakankamumą, pareiškėjas būtų turėjęs galimybę pateikti visus reikalingus dokumentus.
Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius rengdamas ir pakartotinai įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius dokumentus, privalo išsiaiškinti, kas buvo iki nacionalizacijos žemės savininku, į kurią 1993 m. gruodžio 13 d. prašymu atkurti nuosavybės teises kreipėsi pareiškėjas, tačiau atsakovams nevykdant pareigos laiku pašalinti neaiškumus, toks neveikimas vėliau negali būti panaudotas prieš pareiškėją ir turi būti vertinamas pareiškėjo naudai.
Pažymėtina, kad Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje B. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06, 65–66 punktai). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje R. prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, 70 punktas). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje G. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 40 punktas; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje T. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, 67 punktas). Gero valdymo principas įpareigoja valdžios institucijoms pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste darytina išvada, kad skundžiamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymas, kuriuo pakeistas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-550-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę, išbraukiant į šią eilę (duomenys neskelbtini) numeriu įrašytą pareiškėją, ir NŽT sprendimas, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymo, yra neteisėti ir nepagrįsti, atsakovai neįvertino ginčui reikšmingų faktų, neteisingai vertino teisės aktų nuostatas, todėl naikintini.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84−87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo G. M. (G. M.) skundą tenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr.49VĮ-2201-(14.49.2.).
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. lSS-307-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.