Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Golf Development“ skundą atsakovui Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūrai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. liepos 16 d. sprendimą Nr.VR-1.7-1973, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2007 m. birželio 26 d. privalomasis nurodymas Nr.VR-8.2-88, bei įpareigoti atsakovą panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2007 m. birželio 26 d. privalomąjį nurodymą Nr.VR-8.2-88.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nagrinėjamu atveju buvo duotas privalomasis nurodymas nutraukti golfo laukų naudojimą. Šis nurodymas yra neteisėtas, nes atsakovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo nenurodė, kokius konkrečius pažeidimus padarė pareiškėjas. Atsakovo nurodymu iš esmės yra reikalaujama nutraukti pareiškėjo vykdomą ūkinę veiklą, tačiau pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jis šią veiklą vykdo teisėtai.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Europos centro kraštovaizdžio draustinyje, Girijos kaime, Vilniaus rajone dvejus metus savavališkai, be jokios parengtos ir suderintos su atitinkamomis valstybinėmis institucijomis projektinės - techninės dokumentacijos eksploatuoja golfo aikštyną. Žaidėjų aptarnavimui, jų poreikių tenkinimui yra sukurta infrastruktūra, kurios sudėtinės dalys yra: savavališkai įrengtas vandens artezinis gręžinys, savavališkai pastatyti ir eksploatuojami nuotekų valymo įrenginiai, golfo laukų laistymo sistema, žaidėjų aptarnavimui įrengtas tarnybinis statinys, automobilių parkavimo aikštelės. Nurodytų įrenginių eksploatacijai turėjo būti gauti leidimai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savavališkai, nemokėdamas valstybei jokių mokesčių, naudoja gamtos išteklius, geriamą ir atvirų vandens telkinių vandenį, neveda jokios vandens ir nuotekų apskaitos. Golfo laukų tręšimui naudojamos mineralinės trąšos, tačiau nežinomi jų įterpimo normatyvai, kas sudaro realų pavojų, kad bus užteršti paviršiniai, giluminiai, atviri vandens telkiniai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidžia Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. liepos 16 d. sprendimą Nr.VR-1.7-1973 ir grąžino bylą Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyriausias valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2007 m. birželio 26 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr.VR-8.2-88, kuriuo pareiškėjui nurodė, iki bus parengta ir suderinta projektinė dokumentacija ir gauti visi reikiami leidimai, nutraukti golfo laukų naudojimą bei nurodė, jog šiuos reikalavimus privaloma įvykdyti iki 2007 m. liepos 2 d.. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr.VR-1.7-1973 minėtą privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2007 m. birželio 26 d. privalomasis nurodymas Nr.VR-8.2-88 yra abstraktaus pobūdžio. Jame nėra aiškiai formuluojama, kokius pažeidimus pareiškėjas padarė, taip pat tiksliai ir aiškiai nenurodyti teisės aktai, jų straipsniai, dalys ir punktai, kurių reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Be to, pats privalomojo nurodymo turinys yra nenuoseklus ir nelogiškas, t. y. ne tik nenurodyti pažeidimai, bet neatskleista ir jų esmė. Tokiu būdu buvo pažeisti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (2006 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog šiuo atveju buvo nustatytas trunkamasis pažeidimas, jis išaiškintas ir kalti asmenys nubausti. Teismas nurodė, kad atsakovo 2007 m. liepos 16 d. sprendimas Nr.VR-1.7-1973 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų reikalavimų, nes jis nėra tinkamai pagrįstas faktinėmis ginčo aplinkybėmis ir teisės aktų normomis. Iš šio sprendimo neaišku, kokios aplinkos apsaugą reglamentuojančios teisės aktų normos buvo pažeistos ir kokio pažeidimo padarymu pareiškėjas yra kaltinamas.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo palikti galioti atsakovo 2007 m. liepos 16 d. sprendimą Nr.VR-1.7-1973.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas nurodo, kad privalomojo nurodymo tikslas - apsaugoti aplinką, užkirsti kelią aplinkai daromai žalai atsirasti ir neutralizuoti tokios žalos pasekmes; kaltų asmenų nubaudimas nėra būtina prielaida privalomajam nurodymui dėl teisės pažeidimo nutraukimo duoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-14-663/2007). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas golfo aikštyną eksploatuoja, neturėdamas jokios parengtos ir suderintos su atitinkamomis valstybės institucijomis projektinės dokumentacijos. Žaidėjų aptarnavimui, jų poreikių tenkinimui yra sukurta infrastruktūra: savavališkai įrengtas vandens artezinis gręžinys, savavališkai pastatyti ir eksploatuojami nuotekų valymo įrenginiai, golfo laukų laistymo sistema, žaidėjų aptarnavimui įrengtas tarnybinis statinys, automobilių parkavimo aikštelės. Pareiškėjas savavališkai, nemokėdamas valstybei jokių mokesčių, naudoja gamtos išteklius, geriamą ir atvirų vandens telkinių vandenį, neveda jokios vandens ir nuotekų apskaitos. Golfo laukų tręšimui naudojamos mineralinės trąšos, tačiau nežinomi jų įterpimo normatyvai. Visi šie darbai vykdomi Europos centro kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, tuo pažeidžiant Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr.343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 145.1, 145.7 punktų reikalavimus. Atsakovas nurodo, kad minėti norminiai teisės aktai bei nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės buvo nurodytos atsakovo 2007 m. liepos 16 d. sprendime, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Atsakovas nurodo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktas ir 20 straipsnis įpareigoja privalomajame nurodyme suformuluoti reikalavimą. Įstatymas nenumato, jog privalomajame nurodyme turi būti paminėti asmens padaryti pažeidimai bei pažeisti teisės aktai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje ginčijami aktai yra nekonkretūs ir neaiškūs, todėl yra neteisėti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad byloje ginčijami aktai yra neteisėti ne tik dėl pirmosios instancijos teismo nurodytų, bet ir dėl kitų motyvų, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Neaišku, kuriam asmeniui surašytas privalomasis nurodymas: pareiškėjui ar pareiškėjo direktoriui. Nagrinėjamu atveju surašytas privalomasis nurodymas savo esme nėra nurodymas dėl pažeidimų pašalinimo, o iš esmės reiškia aplinkai kenksmingos veiklos sustabdymą, tačiau šiuo atveju, sustabdant pareiškėjo veiklą, nesilaikyta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme numatytų tokio veiklos sustabdymo procedūrinių reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, nagrinėdamas jo skundą, iš esmės neišnagrinėjo jo skundo ir tik formaliai priėmė sprendimą. Be to, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, iš esmės pripažino, jog ginčijamas privalomasis nurodymas turi trūkumų, ir pats ėmėsi šiuo trūkumus taisyti bei papildomai argumentuoti privalomojo nurodymo davimą, nors tokios teisės jis neturėjo. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendime nurodyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 145.1 ir 145.7 punktai draudžia žaloti ir keisti reljefą, vykdyti žemės kasybos darbus, statyti naujus rekreacinius pastatus. Tuo tarpu privalomajame nurodyme kaip neteisėti pareiškėjo veiksmai nurodomi: golfo žaidėjų mokymas, golfo turnyrų vykdymas, golfo sezono atidarymas, golfo laukų priežiūros darbai, laukų laistymas, pastato, valymo įrenginių, artezinio gręžinio naudojimas. Akivaizdu, kad privalomajame nurodyme įrašyti tariamai neteisėti veiksmai niekaip nesusiję su Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 145.1, 145.7 punktuose numatytais draudimais. Jokių kitų konkrečių pareiškėjo veiksmų, pažeidžiančių Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 145.1, 145.7 punktus, nei privalomajame nurodyme, nei skundžiamame sprendime nenurodyta. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju privalomajame nurodyme nustatytas jo įvykdymo terminas (2007 m. liepos 2 d.) yra aiškiai per trumpas ir neprotingas. Tokiu termino nustatymu buvo pažeistos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 straipsnio, 22 straipsnio 2 ir 3 dalių, 23 straipsnio 2 dalies normos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal privalomo nurodymo davimo metu galiojusio Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX-2075 redakcija), privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo galėjo būti skundžiamas vadovui regiono aplinkos apsaugos departamento, kurio kontroliuojamoje teritorijoje juridinis ar fizinis asmuo vykdo veiklą ir privalomojo nurodymo dėl šios veiklos pagrindu privalėjo atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnyje numatyta, kad, skundžiant privalomą nurodymą, yra privaloma išankstinė bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kurios pareiškėjas laikėsi. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šiuo atveju veikė, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Kadangi atsakovas, išnagrinėjęs ginčą išankstine neteismine tvarka, privalomą nurodymą paliko nepakeistą, todėl šiuo atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne skundžiamas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. liepos 16 d. sprendimas Nr.VR-1.7-1973, o Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2007 m. birželio 26 d. privalomasis nurodymas Nr.VR-8.2-88.

Bylos nagrinėjimo ribas nustato pareiškėjas, formuluodamas skundo dalyką ir pagrindą. Nors pareiškėjas neginčijo Vilniaus rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus privalomojo nurodymo, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė argumentus dėl privalomojo nurodymo teisėtumo bei pagrįstumo, tuo peržengdamas skunde pateiktų reikalavimų ribas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai ir šių faktų teisinis kvalifikavimas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo neturi prejudicinės galios ir, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nevertinami.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalis (2008 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. X-1510 redakcija) nustato, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekanti institucija), išnagrinėjęs (išnagrinėjusi) skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba pratęsdamas jo įvykdymo terminus; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina. Šio straipsnio 6 dalis numato, kad priimtas sprendimas turi būti motyvuotas. Reikalavimas motyvuoti sprendimą reiškia, jog jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Tačiau detali skundo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo tvarka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme bei kituose teisės aktuose nėra nustatyta.

Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnis numato, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Taigi Viešojo administravimo įstatymo teisinio reguliavimo sferai prisikirtini ir teisiniai santykiai, atsirandantys nagrinėjant viešojo administravimo institucijose asmenų skundus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų, jų veiksmų ar neveikimo. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, nustatančio skundų dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo tvarką, tokių skundų nagrinėjimo procedūrai, kiek jos nereglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio normos, taikytinos Viešojo administravimo nuostatos. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą, pagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes ir teisingai nurodė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. liepos 16 d. sprendimas Nr.VR-1.7-1973 nėra tinkamai pagrįstas faktinėmis ginčo aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, kad tuo buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, bei pagrįstai ginčijamą sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo.

Todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.