- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- e2S-431-467/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01470-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- Z. R.
- Atsakovas
- J. M.
- Kategorijos
- 3.1.14.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties atsisakyti priimti ieškovo Z. R. ieškinį atsakovei J. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Z. R. 2019 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. M., kuriuo prašė pripažinti negaliojančia administratorės M. V. su J. M. sudarytą 2018-12-07 reikalavimo perleidimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti Z. R. reikalavimą teisę į L. G., o J. M. – 50 000 EUR.
2. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama ieškovo ir jo sutuoktinės T. R. bankroto byla. Bankroto administratorė, vykdydama neteisėtus kreditoriaus AB SEB banko atstovo A. B. nurodymus, priėmė sprendimą parduoti ieškovo 58 292,69 EUR dydžio reikalavimą teisę į L. G. ir ją perleido J. M., nors skolininkas buvo pats pasiūlęs reikalavimo teisės pirkėją AB „Debt Capital management“, kuris reikalavimo teisę siūlė nupirkti už 48 500 EUR. Taigi buvo daugiau asmenų, pageidaujančių pirkti reikalavimo teisę, jie tarpusavyje konkuravo.
3. Ieškovo teigimu, apie reikalavimo teisės pardavimą administratorė nebuvo paskelbusi ir pardavimo faktas nebuvo išviešintas. Laiko, kad toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kurios numato, kad turtas, kurio vertė viršija 250 bazinių socialinių išmokų dydžio sumą, privalo būti parduodamas skelbiant varžytynes.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo Z. R. ieškinį atsakovei J. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip nenagrinėtiną teisme.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovui Z. R. ir jo sutuoktinei T. R. iškelta bankroto byla (civilinės bylos Nr. 2FB-21956-864/2015). To paties teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi patvirtintas patikslintas mokumo atkūrimo planas. Ieškovas reiškia ieškinį, kuriuo ginčija bankroto administratorės sudarytą sandorį, jai vykdant savo funkcijas paties ieškovo bankroto byloje. Disponavimas bankrutuojančio asmens turtu vykdomas vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatomis, t. y. specialiosiomis teisės normomis, kuriose numatytos ir fizinio asmens teisės bankroto metu, kuriomis ieškovas turi teisę pasinaudoti (FABĮ 17 straipsnis).
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bankrutuojantis asmuo -ieškovas nuo bankroto bylos iškėlimo nedisponuoja savo turtu, dėl to ieškinį dėl sandorio nuginčijimo atsisakytina priimti, išaiškinant ieškovui, kad savo pažeistas teises jis gali ginti, vadovaudamasis FABĮ nuostatomis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovas Z. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas laiko, kad FABĮ neriboja asmens teisės kreiptis į teismą ir ginčyti neteisėtą sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bankrutuojantis asmuo netenka tesiės kreiptis į teismą teisminės gynybos. Tokia teismo išvada pažeidžia LR Konstitucijos 30 straipsnį.
8. Apelianto teigimu, civilinis ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir civilinis ginčas dėl sandorių negaliojimo yra du visiškai skirtingi pažeistų teisių gynimo būdai. Teismai kreditorių susirinkimo nutarimų per jų ekonominio naudingumo prizmę paprastai nevertina, paprastai apsiribojama procedūrų teisėtumo patikrinimu. Be to, ieškovo teigimu, jis net negalėjo apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimo, kurio pagrindu būtų atsiradusi teisė realizuoti turtą, kadangi tokia teisė turėjo būti numatyta patikslintame mokumo atkūrimo plane. Vis tik planas patikslintas nebuvo ir kreditoriai jokio nutarimo dėl to nepriiminėjo. Ieškovas neturėjo galimybės ginti savo teisių FABĮ nustatyta tvarka. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2019-01-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2491-258/2019 konstatavo, kad ieškinys nagrinėtinas teisme, tačiau jis teismingas apylinkės teismui, o ne apygardos teismui.
Atsiliepimas
9. Atsakovė J. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad ieškovo atskirasis skundas iš esmės sudaro pakankamą pagrindą apskųstą teismo nutartį panaikinti.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).
12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Taigi, teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).
13. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. nutartimi iškėlė Z. R. ir T. R. bankroto bylą, 2015 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtino mokumo atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas. 2018-10-26 kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą parduoti Z. R. turimą 58 292,69 EUR reikalavimo teisę, skelbiant apie pardavimą dvejose varžytynėse. Po įvykusio susirinkimo, bankroto administratorė gavo informaciją, kad buvo pateiktas kasacinis skundas dėl priteistos 58 292,69 EUR sumos, taigi varžytynės buvo atšauktos, tačiau 2018-11-13 kasacinį skundą buvo atsisakyta priimti. Kreditorių susirinkimas 2018-11-28 nutarė parduoti Z. R. reikalavimo teisę į L. G. 58 292,69 EUR sumai už didžiausią iki 2018-11-28 įvykusio kreditorių susirinkimo pasiūlytą kainą, t.y. pirkėjui Nr. 2, pasiūliusiam 50 000 EUR kainą. Kreditorių 2019-01-03 susirinkime svarstytas klausimas dėl gautų 50 000 EUR lėšų paskirstymo, sprendimas nepriimtas, dėl minėto kreditorių susirinkimo bankroto administratorė pateikė skundus.
14. Šioje civilinėje byloje ieškovas reiškia ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia administratorės M. V. su J. M. sudarytą 2018-12-07 reikalavimo perleidimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti Z. R. reikalavimą teisę į L. G., o J. M. – 50 000 EUR, tačiau iš esmės neginčija kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 9 nutarimo 2 punkto. Kaip jau buvo minėta, teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir pats asmuo sprendžia, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Nagrinėjamu atveju FABĮ nėra apribojęs bankrutuojančio asmens teisės ginčyti sandorius, kuriuos dėl jo turto sudaro jį administruojantis administratorius, taip pat nenumato pareigos suinteresuotiems asmenims reikšti reikalavimus, be kita ko, ir dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tik bankroto byloje.
15. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad fiziniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, jis nepraranda civilinio teisnumo. Galimi atvejai, kai sandorius, pažeidžiančius tiek bankrutuojančio asmens, tiek kreditorių interesus, gali sudaryti ir bankroto administratorius, vykdydamas galimai neteisėtą kreditorių nutarimą. Tokie atvejai galimi tiek dėl administratoriaus nesąžiningumo, tiek ir dėl nepakankamos bankroto bylą nagrinėjančio teismo ar kreditorių susirinkimo kontrolės. FABĮ iš esmės nenustatytas draudimas suinteresuotiems asmenims ginti savo teises, todėl suinteresuoti asmenys turi teisę ginti savo interesus ne tik FABĮ nustatyta tvarka, bet ir kitomis, šiame įstatyme nenustatytomis, bet jam neprieštaraujančiomis teisinėmis priemonėmis.
16. Taigi, suinteresuotas asmuo (šiuo atveju – asmuo, kuriam yra iškelta bankroto byla), manydamas, kad sandoris, tiek sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po to, pažeidžia jo teises, turi teisę tą sandorį ginčyti kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, pareikšdamas ieškinį. Draudimas suinteresuotam asmeniui pasinaudoti šiuo institutu ne tik neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, bet ir pažeistų tiek bankrutuojančio asmens, tiek kreditorių interesus, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovo Z. R. ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra nenagrinėtinas teisme, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina (CPK 329 str. 1 d.).
17. Pažymėtina, kad savarankiško ieškinio padavimas neprieštarauja FABĮ 17 ir 27 straipsniuose numatytoms fizinio asmens teisėms, įskaitant turto pardavimą, bankroto proceso metu.
18. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, dėl to, panaikinus skundžiamą nutartį, ieškovo Z. R. ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir ieškovo Z. R. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.