Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Pareiškėjas bei jo atstovas advokatas V. Virbickas nesutikimą su Sprendimu grindė argumentais, jog: pareiškėjas LR gyvena jau nuo 2018 m. ir jam anksčiau jau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi LR; paskutinis leidimas laikinai gyventi LR baigėsi 2023 m. rugsėjo 30 d.; į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi LR šeimos susijungimo pagrindu jis prašymu kreipėsi 2023 m. rugpjūčio 18 d., tačiau jis nebuvo priimtas; tuomet 2023 m. spalio 10 d. Departamentui padavė prašymą pratęsi leidimą laikinai gyventi LR, kurį Departamentas 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė nagrinėti, tačiau jo taip ir neišdavė, nes 2023 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) savo sprendimą, kuriuo prisiėmė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi LR pratęsimo, pripažino netekusiu galios; 2024 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) priėmė pareiškėjui palankų sprendimą – panaikinimo Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Departamento 2023 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Departamento 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo netekusiu galios. Tvirtino, jog 2024 m. liepos 3 d. LVAT priėmus minėtą sprendimą Departamentas automatiškai savo iniciatyva atnaujino pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo nagrinėjimo procedūrą, o kol ši procedūra vyko Departamentas negalėjo išsiųsti pareiškėjo iš LR. Taigi negalėjo priimti ir skundžiamo Sprendimo. Remdamiesi (duomenys neskelbtini) teisine praktika tvirtino, jog yra draudžiama išsiųsti užsienietį į kilmės valstybę, kol vyksta leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūra. Taip pat nurodė, jog ne kartą kreipėsi į Departamentą dėl ginčo situacijos po LVAT sprendimo priėmimo, tačiau minėtas Sprendimas Departamento nebuvo panaikintas, pareiškėjui buvo įduota pasirašyti sutikimo išvykti forma, nors jis nesutiko išvykti iš LR, o jis, gerbdamas LR įstatymus, ginčijamą Sprendimą vykdė – 2024 m. rugpjūčio 9 d. išvyko į kilmės valstybę, nors su tokius Sprendimu visiškai nesutinka bei laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu. Tvirtino, jog Sprendimas buvo priimtas itin formaliai bei ignoruojant faktą, jog pats Departamentas tuo metu jau nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi LR išdavimo. Taip pat ginčijo Sprendimą ir kitu aspektu, t. y. dėl nustatyto būtent 21 dienų trukmės išvykimo termino, kadangi, pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, toks terminas buvo nustatytas tinkamai neįvertinus UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių bei aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdoma leidimo laikinai gyventi LR išdavimo procedūra, dėl ko turėjo būti suteiktas maksimalus – 30 dienų – terminas, o vėliau, pagal pareiškėjo pareikštą prašymą, pratęstas. Pareiškėjas ir jo atstovas laikėsi pozicijos, jog šiuo atveju Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/1115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybės narėse“ 6 straipsnio 5 dalies ir UTPĮ 2 straipsnio 27⁵ punkto nuostatas.

5. Atsižvelgę į aplinkybes, kad pareiškėjas savo noru įvykdė ginčijamą Sprendimą ir tai, kad šiuo metu jis turi galiojantį leidimą gyventi LR, kėlė klausimą dėl šios teisminės bylos tikslingumo. O taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, prieš priimant ginčijamą Sprendimą, buvo apklaustas ir sutiko grįžti (duomenys neskelbtini).

6. Tvirtino, kad teisingai taikę teisės normas, išsamiai išnagrinėję faktines bylos aplinkybes, priėmę pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl remdamiesi LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalimi, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo Departamento atstovas (-ai) neatvyko (neprisijungė prie nuotolinio teismo posėdžio) į žodinio proceso tvarka surengtą teismo posėdį. Neatvykimo priežastis pateisinančių dokumentų bei prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė. Bylos duomenys patvirtina, jog Departamentui tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką, vietą ir datą, todėl administracinė byla nagrinėjama teismo posėdyje žodinio proceso tvarka Departamento atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 77 straipsnio 1, 3 dalys, 78 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

8. Išklausius pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimus, išanalizavus atsakovo Departamento atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. liepos 19 d. Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nuspręsta (duomenys neskelbtini) pilietį G. S. grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. rugpjūčio 9 d.) – teisėtumo ir pagrįstumo, dėl to, jog pareiškėjas LR teritorijoje buvo laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

9. Ginčo teisinius santykius – užsieniečių atvykimo, išvykimo, jų buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos LR suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką reglamentuoja: UTPĮ; LR vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtintas Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

10. UTPĮ 28 straipsnio, reglamentuojančio leidimo gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo klausimus, 2 dalis numato, jog užsienietis, esantis LR teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi LR pateikia Departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti LR teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

11. Užsienietis privalo išvykti iš LR iki UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse (pastaba: UTPĮ 11 straipsnis reglamentuoja reikalavimus užsieniečiams turėti kelionės leidimą taikant bevizį režimą ir turėti vizą, kurio 2-9 dalys užsieniečio teisę atvykti į LR ir teisėto buvimo LR trukmę bevizio režimo sąlygomis sieja su ne ilgesniu negu 90 dienų terminu per bet kurį 180 dienų laikotarpį) užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi LR (UTPĮ 124 straipsnio 2 dalis). Užsieniečiui išvykti iš LR neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš LR. Tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys (UTPĮ 124 straipsnio 3 dalis).

12. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai: 1) jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra LR pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui; 4) jis gyvena LR pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į LR jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena LR be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra LR laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2-9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į LR ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu; 8) jis yra UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje, 1408 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš LR. Apie galimybę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę šio straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktuose nurodytą užsienietį jam suprantama kalba informuoja tokį užsienietį nustačiusi institucija – Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir (arba) Departamentas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš LR gali būti nepriimamas, jeigu pagal LR sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) neteisėtai LR esantį užsienietį priima atgal: 1) Europos Sąjungos valstybė narė, jeigu ši sutartis įsigaliojo iki 2009 m. sausio 13 d.; 2) valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę nepriimamas, jeigu užsienietis išvyksta iš LR per išorinę Europos Sąjungos sieną ir kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl šio užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas, perspėjime nurodytas savanoriško išvykimo laikotarpis nėra pasibaigęs ir jeigu nėra UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje nustatyto užsieniečio išsiuntimo pagrindo. Sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš LR nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal UTPĮ IV skyrių (UTPĮ 125 straipsnis).

13. Aprašo 9 punktas numato, jog Sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo priimamas dėl kiekvieno neteisėtai LR esančio užsieniečio. Valstybės sienos apsaugos tarnyba sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu užsienietis yra sulaikytas, suimtas, jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę arba jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba vykdydama savo funkcijas nustato, kad yra UTPĮ 125 straipsnyje nustatytas pagrindas užsienietį įpareigoti išvykti ar grąžinti (Aprašo 22 punktas).

14. Nustačius faktinių aplinkybių, pagrindžiančių UTPĮ 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nurodytus užsieniečio grąžinimo ar įpareigojimo išvykti pagrindus, atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, jeigu nėra UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, ir įvertinus tai, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, priimamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, atitinkantis LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimus. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas, jeigu nenustatoma UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų aplinkybių (Aprašo 33 punkto antroji pastraipa).

15. Iš byloje surinktų įrodymų visumos nustatyta, jog pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete K. B., turintis (duomenys neskelbtini) įgytą aukštąjį universitetinį išsilavinimą, iki 2023 m. rugsėjo 30 d. teisėtai gyvenęs Lietuvoje leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu (pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą). 2024 m. liepos 19 d. pareiškėjas buvo apklaustas Departamente bei pateikė rašytinį paaiškinimą, jog gyvena Lietuvoje su sutuoktine K. B., adresu (duomenys neskelbtini), ir yra sutuoktinės išlaikomas, o Lietuvos teritorijoje liko iki tol, kol vyks bylos nagrinėjimas dėl jo kreipimosi į Departamentą dėl leidimo gyventi LR išdavimo. Atsakydamas į apklausos lapo anketinius klausimus, pateikė teigiamą atsakymą į anketinį klausimą – „Ar pageidauja sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti (nurodyti valstybės pavadinimą, jei nepageidauja sugrįžti – nurodyti priežastį)?“ bei įvardino pageidaujamą sugrįžti valstybę – (duomenys neskelbtini).

16. Byloje tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas LR teisėtai (Departamento išduotų trijų leidimų laikinai gyventi LR pagrindu) gyveno nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. bei, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vykstant pareiškėjo leidimo laikinai gyventi LR nagrinėjimo procesui Departamente (kuris užsibaigė 2024 m. rugpjūčio 9 d. leidimo laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis YTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, galiojančio nuo 2024 m. rugpjūčio 9 d. iki 2026 m. rugpjūčio 9 d., išdavimu pareiškėjui). Į bylą pateiktas MIGRIS sistemos 2024 m. rugpjūčio 7 d. 15:45 val. pranešimas dėl G. S. LLG išdavimo patvirtina, jog Departamentas sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams priėmė 2024 n. rugpjūčio 7 d. ir tą pačią apie tai informavo pareiškėją. Taigi pareiškėjui apie turimą teisėtą pagrindą gyventi LR tapo žinoma nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d.

17. Prejudicinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam šalių ginčui turinčiu LVAT 2024 m. liepos 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1745-1188/2024 (toliau – LVAT sprendimas), yra konstatuotos ir laikomos įrodytomis faktinės aplinkybės, jog: „<...> Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) susituokė su (duomenys neskelbtini) piliete. 2023 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjui buvo rezervuotas laikas vizitui 2023 m. rugsėjo 26 d., registracijos formoje nurodoma, kad pavėlavus atvykti į Migracijos departamentą daugiau kaip 10 minučių arba neatvykus, prašymas nebus priimtas ir reikės pateikti naują prašymą ir rezervuoti vizito laiką. Bylos duomenys patvirtina, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. 7.45 val., t. y. praėjus dešimčiai minučių po nustatyto vizito laiko pareiškėjo prašymo būsena MIGRIS sistemoje pasikeitė į „prašymas nepriimtas“.“; „Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje <...>“.

18. Be to, LVAT sprendimu buvo panaikintas Departamento 2023 m. lapkričio 18 d. priimtas sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pripažinimo netekusiu galios Departamento Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė patvirtina, jog ginčo Sprendimas Departamento buvo priimtas po to, kai 2024 m. liepos 3 d. LVAT sprendimo pagrindu Departamente buvo atnaujinta pareiškėjo dar 2023 m. rugsėjo 26 d. (taigi dar galiojant pareiškėjo turimam leidimui laikinai gyventi LR) pareikšto prašymo dėl leidimo laikinai gyventi LR nagrinėjimo procedūra.

19. Iš esmės ginčas byloje kilo dėl dviejų aspektų: dėl galimybės grąžinti užsienietį į kilmės valstybę, kai valstybėje narėje LR yra sprendžiamas pareiškėjo leidimo laikinai gyventi LR išdavimo klausimas bei dėl Sprendime – nustatant grąžinimo į kilmės valstybę terminą – neįvertinimo UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių bei aplinkybės, jog sprendžiamas leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo klausimas.

20. Minėta, pagal UTPĮ normas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi LR Departamentui pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti LR teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas (UTPĮ 28 straipsnio 2 dalis). Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyti UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje, 125 straipsnio 4 dalyje bei 130 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriais remiantis užsieniečio grąžinimas į kilmės valstybę negalimas. Ginčo dėl aplinkybių, jog 2023 m. rugsėjo 30 d. pasibaigus leidimo laikinai gyventi LR galiojimo terminui, pareiškėjas išbuvo Lietuvos teritorijoje iki 2024 m. rugpjūčio 8 d., t. y. laikotarpį, kuris ženkliai viršija UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse nustatytus teisėto buvimo (bevizio režimo sąlygomis) pagrindus, byloje nėra. Atsižvelgusi į nustatytą, teisėjo kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2024 m. liepos 19 d.) Departamentas teisėtai ir pagrįstai nustatė UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte reglamentuotą privalomąjį užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, jog pareiškėjas yra LR laikotarpį, viršijantį UTPĮ 11 straipsnio 2-9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

21. Nors pareiškėjas ir jo atstovas laikėsi pozicijos, jog šiuo atveju Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/1115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybės narėse“ (toliau – Direktyva) 6 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau šie argumentai atmestini, kadangi šios Direktyvos nuostatos yra perkeltos į LR nacionalinę teisę, tame tarpe suderintos ir su ginčo situacijai aktualių UTPĮ 2, 28, 124, 125, 127, 130 straipsnių nuostatomis. Be to, minėtos Direktyvos 6 straipsnio 5 dalis, numatanti, jog jei yra pradėta procedūra valstybės narės teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui siekiant pratęsti leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti, ta valstybė narė, nepažeisdama 6 dalies, apsvarsto galimybę nepriimti sprendimo grąžinti, kol bus baigta pradėta procedūra, aiškiai įvardina valstybės narės pareigą tik apsvarstyti galimybę nepriimti sprendimo grąžinti, kol bus baigta pradėta leidimo gyventi procedūra, tačiau, skirtingai nei įrodinėja pareiškėjo atstovas, nenumato draudimo priimti ginčo Sprendimą.

22. Likusioje ginčo dalyje – dėl grąžinimo į kilmės valstybę termino nustatymo – teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo ir jo atstovo pozicija, jog Sprendimas šioje dalyje (nustatant 21 dienų terminą pareiškėjui išvykti į užsienio valstybę nuo sprendimo įteikimo dienos) buvo priimtas visiškai formaliai. Iš Sprendimo turinio matyti, jog jame nėra pateikta jokių argumentų (motyvų), kodėl Departamento buvo nustatytas būtent toks (21 dienų) terminas. Sprendime buvo vertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose reglamentuotos pareiškėjo individualios situacijos aplinkybės, tačiau jų nesusiejant su grąžinimo į užsienio valstybę termino trukmės nustatymo aplinkybe. Tuo tarpu padaryto pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 4 punktas) nebuvo įvertintas visiškai. Sprendime nėra jokios informacijos bei pareiškėjo individualią situaciją apibūdinančių reikšmingų aplinkybių analizės apie pareiškėjo pažeidimo pobūdį (buvimą LR teritorijoje pasibaigus jo buvimo bevizio režimo sąlygomis laikotarpiui sąlygojusias priežastis) bei, Departamentui Sprendimo priėmimo metu žinomas aplinkybes – 2024 m. liepos 3 d. (t. y. po LVAT sprendimo paskelbimo) atnaujintą pareiškėjo dar 2023 m. rugsėjo 26 d. teisėtai inicijuoto leidimo laikinai gyventi LR procedūrą. Šiame kontekste, įvertinus tai, jog administracinis sprendimas turi būti ne tik pagrįstas ir teisėtas, tačiau ir teisingas, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo ir jo atstovo argumentais, jog Departamentas, pagal Direktyvos nuostatas, turėjo apsvarstyti galimybę nepriimti sprendimo grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, kol bus baigta (po LVAT sprendimo priėmimo) pradėta pareiškėjo leidimo laikinai gyventi LR procedūra, o visgi nusprendus grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) – aiškiai Sprendime motyvuoti, kodėl buvo nustatytas būtent 21 kalendorinių dienų terminas pareiškėjo išvykimui iš Lietuvos. Pareiškėjui to nepadarius, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų reikalavimų, keliamų viešojo administravimo subjekto priimamam administraciniam sprendimui.

23. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi atsakingo valdymo (gero administravimo) principu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo atveju administracinės procedūros metu Departamentas, kaip valdžios institucija, nagrinėdamas dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, netyrė ir neįvertino UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 4 punkto aplinkybių dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir masto, Sprendimo šiais aspektais nemotyvavo, tokiu būdu nevykdė pareigos individualiai vertinti konkrečią situaciją ir pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Taigi pripažintina, jog Departamento priimtas Sprendimo turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl jis panaikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir kt. procesinių klausimų

24. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 2 280,00 Eur bylos vedimo išlaidų. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas už pareikštą skundą sumokėjo 30,00 Eur žyminį mokestį ir nurodo patyręs 2 280,00 Eur išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas. Prašymą pareiškėjas pagrindė 4 PVM sąskaitomis faktūros, 5 sąskaitos išrašais ir 2024 m. spalio 7 d. rašytiniu susitarimu dėl atsiskaitymo, kuriuo advokatas V. Virbickas su pareiškėju susitarė, jog pagal 2024-08-05 sąskaitą Nr. 112, 2024 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitą Nr. 128 ir 2024 m. spalio 7 d. sąskaitą Nr. 148 likusi nesumokėta 620 Eur pinigų suma bus pareiškėjo apmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šio susitarimo pasirašymo dienos.

25. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis suteikia teisę proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). ABTĮ 39 straipsnis numato, jog prie bylinėjimosi išlaidų yra priskiriamos: 1) sumos, išmokėtos liudytojams, vertėjams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms; 2) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (už- jų konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme); 3) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

26. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 52 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o tai reiškia, kad suinteresuotai šaliai gali būti priteistos tik pagrįstos išlaidos. Lietuvos Aukščiausias Teismo (toliau – LAT) išplėstinė kolegija savo formuojame teismų praktikoje suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (LAT 2024 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

27. Į bylą pateikti rašytinis prašymas, 2024 m. spalio 7 d. susitarimas dėl atsiskaitymo tarp advokato ir pareiškėjo bei rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog pareiškėjas byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 30,00 Eur žyminio mokesčio byloje sumokėjimo bei 1 980 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, t. y. pateikė įrodymus apmokėjęs advokatui 1360 Eur atstovavimo išlaidų bei sudaręs susitartina dėl 620 Eur atstovavimo išlaidų apmokėjimo per 30 dienų nuo susitarimo pasirašymo. Duomenų, jog pareiškėjas būtų apmokėjęs advokatui V. Virbickui 300,00 Eur ar susitaręs dėl šios sumos pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjimo artimiausioje ateityje į bylą nebuvo pateikta.

28. Remiantis ABTĮ 35 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, už elektroninio ryšio priemonėmis pareikštą skundą pareiškėjas byloje turėjo sumokėti 22,50 Eur žyminį mokestį, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog sumokėjo 30,00 Eur dydžio žyminį mokestį. Nustačius, jog pareiškėjas byloje sumokėjo 7,50 Eur didesnį, nei numatyta įstatymo, žyminį mokestį, pareiškėjui grąžintina 7,50 Eur žyminio mokesčio permoka (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Aptarto pasekoje, apsižvelgus į Rekomendacijomis nustatytus dydžius ir byloje pareiškėjo atstovo atliktų procesinių veiksmų pobūdį ir apimtį (rengiant skundą, renkant ir teikiant papildomus įrodymus bei atstovaujant pareiškėjo interesus 1 val. trukmės teismo posėdyje) bei atsižvelgus į šio sprendimo 26 punkte aptartą teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašomos priteisti įrodymais pagrįstos 1 980 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai mokėti nesiekia Rekomendacijose numatyto maksimalaus galimo priteisti tokių išlaidų dydžio ir yra pagrįstos rašytiniais įrodymais bei susitarimu dėl jų apmokėjimo, todėl, sprendimą priėmus pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies – priteisiant pareiškėjui iš atsakovo byloje pareiškėjo įrodytas bylinėjimosi išlaidas: 22,50 Eur žyminį mokestį bei 1 980,00 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, t. y. iš viso – 2002,50 Eur (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

30. Byloje taip pat Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdytas Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S169919 vykdymas iki tol, kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-14065-641/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04211-2024-9). ABTĮ 70 straipsnio 10 dalis numato, jog jeigu skundas patenkinamas, taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl byloje pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 10 dalimi, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl G. S. grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigojimo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.

Patenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš dalies ir priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo G. S. naudai 2 002,50 Eur (dviejų tūkstančių dviejų eurų 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Grąžinti pareiškėjui G. S. 7,50 Eur (septynis eurus 50 euro centų) žyminio mokesčio, sumokėto Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 74, permoką.

Teismo sprendimą dalyje dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymas iki tol, kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-14065-641/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04211-2024-9) – palikti galioti iki šio teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.