Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Merlonda“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Merlonda“ dėl pinigų už nekokybišką prekę grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 451,81 Eur skolą ir procesines penkių procentų palūkanas. Ieškiniu nurodyta, kad šalys 2013 m. gruodžio 17 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė, be kitų buitinės technikos prietaisų, įsigijo indaplovę. Šis prietaisas sugedo. Todėl ieškovė 2015 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į garantinio aptarnavimo įmonę, kuri nustatė pagrindinio elektroninio bloko gedimą. Indaplovei buvo suteikta dvejų metų garantija. Todėl ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama pakeisti sugedusią indaplovę. Atsakovei atsisakius tą padaryti, ieškovė pareikalavo grąžinti pinigus, sumokėtus už indaplovę. Atsakovė atsisakė patenkinti ir šį ieškovės reikalavimą. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, ieškovei kreipusis, pripažino, jog pagrindinio elektroninio bloko gedimas yra esminis prekės kokybės pažeidimas. Ši inspekcija pasiūlė atsakovei įvykdyti ieškovės reikalavimą dėl pinigų grąžinimo. Atsakovė neįvykdė šio pasiūlymo. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2015 m. spalio 8 d. nutarimu patenkino ieškovės reikalavimą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus bei pasiūlė atsakovei vykdyti tokį nutarimą. Atsakovė neįvykdė ir šio pasiūlymo.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsiliepimu į ieškinį atsikirto, jog ieškovei buvo pasiūlyta nemokamai pašalinti gedimą, bet ši atmetė tokį pasiūlymą. Atsakovė atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimus, nes indaplovė buvo naudojama beveik dvejus metus. Parduota prekė buvo kokybiška, ką rodo jos naudojimo trukmė. Gedimas galėjo atsirasti dėl išorinio poveikio – elektros iškrovos ar elektros įtampos svyravimų.

Ieškovė papildomai paaiškino, jog atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad gedimas atsirado dėl elektros iškrovos ar elektros įtampos svyravimų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu, priimtu rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą, patenkino ieškinį – nutraukė pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl indaplovės įsigijimo ir priteisė ieškovei iš atsakovės 451,81 Eur bei procesines penkių procentų palūkanas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė 2013 m. gruodžio 17 d., be kitų buitinės technikos prietaisų, įsigijo iš atsakovės indaplovę. Šiam prietaisui suteikta 24 mėnesių garantija. Indaplovė sugedo. Todėl ieškovė 2015 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į garantinio aptarnavimo įmonę, kuri nustatė, jog yra perlūžę durelių pynės laidai, sugedęs pagrindinis elektroninis blokas. Buvo pasiūlyta protingu laikotarpiu pašalinti gedimą, bet ieškovė atsisakė šio pasiūlymo. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama pakeisti sugedusią indaplovę. Atsakovei atsisakius tą padaryti, ieškovė pareikalavo grąžinti pinigus, sumokėtus už indaplovę. Atsakovė atsisakė patenkinti ir šį ieškovės reikalavimą. Ieškovei kreipusis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, ši pripažino, jog indaplovės kokybė yra netinkama, ir pasiūlė atsakovei įvykdyti ieškovės reikalavimą. Ieškovė, atsakovei neįvykdžius šio inspekcijos pasiūlymo, kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Ši 2015 m. spalio 8 d. nutarimu patenkino ieškovės reikalavimą nutraukti indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus, pasiūlė atsakovei vykdyti tokį nutarimą. Atsakovė neįvykdė šio nutarimo.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tarp bylos šalių susiformavo vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 3 dalis numato, jog, kai nustatytas daikto garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Ieškovė 2013 m. gruodžio 17 d. įsigijo indaplovę ir 2015 m. rugpjūčio 12 d., tai yra nepasibaigus atsakovės nustatytam garantijos terminui, kreipėsi dėl indaplovės gedimo. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadas, jog ieškovės įsigyta prekė neatitinka jai keliamų reikalavimų, kas reiškia esminį šalių sudarytos sutarties pažeidimą. Atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog kreipėsi dėl šių institucijų priimtų teisės aktų panaikinimo. Atsakovė nurodo, kad indaplovės gedimas galėjo atsirasti dėl šalutinių poveikių – elektros iškrovos ar elektros įtampos svyravimų. Bet nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, šalinančias jos, kaip pardavėjos, atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pripažino, kad atsakovė neužtikrino daikto kokybės, nors tokią pareigą jai numato įstatymas.

Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo (vartotojo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis nei įprasta sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąlygomis. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Jo, kaip ir kitų Civilinio kodekso 6.363 straipsnyje nustatytų gynimo būdų, taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, atmetė atsakovės atsikirtimą, jog ieškovės reikalaujamas taikyti pažeistų teisių gynimo būdas yra neproporcingas.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti, sudarydama indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl egzistuoja pagrindas nutraukti indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį ir priteisti ieškovei iš atsakovės 451,81 Eur.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti ieškinį. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę. Ieškovė beveik dvejus metus naudojosi indaplove. Skundžiamu sprendimu taikytas ieškovės teisių gynimo būdas – sutarties nutraukimas ir pinigų, sumokėtų už indaplovę, grąžinimas – yra neproporcingas. Be to, sudaro pagrindą nepagrįstam ieškovės praturtėjimui atsakovės sąskaita. Nurodo kasacinio teismo praktiką, kuri, pasak atsakovės, patvirtina, jog teismas, įvertindamas vieno ar kito vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).

Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Teigia, jog, priešingai negu nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, priimdamas sprendimą, rėmėsi nusistovėjusia teismų praktika. Ieškovės reikalavimas nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus, sumokėtus už prekę, yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šalys 2013 m. gruodžio 17 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė, be kitų prekių, įsigijo indaplovę „Siemens“ (toliau – ir ginčo prekė; indaplovė). Indaplovei suteikta 24 (dvidešimt keturių) mėnesių garantija. Indaplovė garantijos laikotarpiu sugedo. Ieškovė kreipėsi į garantinio aptarnavimo įmonę, kuri nustatė, jog perlūžo durelių pynės laidai ir sugedo pagrindinis elektroninis blokas. Ieškovei pateiktas siūlymas dėl gedimo (gedimų) protingu laikotarpiu pašalinimo. Bet ieškovė atsisakė tokio siūlymo. Ieškovė pareikalavo, jog sugedusi prekė būtų pakeista nauja preke. Ieškovė, apeliantei atmetus šį jos reikalavimą, pateikė reikalavimą dėl pinigų, sumokėtų už prekę, grąžinimo. Apeliantei nepatenkinus ir šio ieškovės reikalavimo, pateiktas ieškinys dėl pinigų, sumokėtų už prekę, grąžinimo.

Reikalavimas grąžinti pinigus, sumokėtus už prekę, yra reikalavimas taikyti restituciją. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucijos taikymas yra numatytas ir tarp materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutarčių pabaigą. Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis nustato, jog, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Taigi, be kitų įstatymo nustatytų pagrindų, pagrindas restitucijai taikyti – sutarties nutraukimas. Taip numato ir specialiosios materialinės teisės normos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo teisinius santykius, – Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punktas ir 8 dalis.

Sutartis pirmiausia gali būti nutraukta bendru šalių susitarimu. Be to, sutartis gali būti nutraukta vienašališkai – įstatymo numatytomis sąlygomis (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1-3 dalys) arba pačios sutarties nustatytais atvejais (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis) – arba teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 4 dalis). Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punktas ir 8 dalis numato pirkėjui galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu jam parduotas netinkamos kokybės daiktas ir daikto trūkumas yra nemažareikšmis. Civilinio kodekso 6.218 straipsnis reglamentuoja vienašališko sutarties nutraukimo tvarką. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji įstatymo nustatyta tvarka vienašališkai nutraukė indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė šią pirkimo-pardavimo sutartį, nors ieškovė teisme nepareiškė materialinio subjektinio reikalavimo dėl sutarties nutraukimo, ieškinyje toks reikalavimas nenurodytas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp bylos šalių susiformavimo vartojimo pirkimo-pardavimo santykiai. Nagrinėdamas ginčą dėl vartojimo sutarties, teismas privalo savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams (Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Bet tai nereiškia, jog teismas gali nutraukti vartojimo sutartį, nesant pareikšto materialinio subjektinio reikalavimo taip pakeisti (pabaigti nutraukiant) šalių sutartinius santykius. Pats vartotojas, nors jis ir yra silpnesnioji vartojimo santykių šalis, pasirenka, kaip ginti savo galimai pažeistas materialines subjektines teises, ir atitinkamai (pagal pasirinkimą) formuluoja ieškinio dalyką. Vartojimo teisiniai santykiai nepriskiriami tiems santykiams, kuriuos nagrinėdamas teismas savo nuožiūra gali viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 417 straipsnis) ir savo iniciatyva spręsti dėl savo, o ne šalies iškelto ginčo klausimo, išskyrus atvejus, kai tokia teismo teisė (arba net pareiga) tiesiogiai numatyta įstatyme (pavyzdžiui, minėtoji Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Pirmosios instancijos teismas, be ieškovės reikalavimo nutraukdamas šalių sudarytą indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nors tokiam peržengimui nebuvo teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, ieškovei – vartotojai, atstovaujamai advokato – savo reikalavimą suformulavus kaip reikalavimą dėl skolos priteisimo, bet pagal reikalavimo prasmę prašant taikyti restituciją, nepareiškus materialinio subjektinio reikalavimo dėl sutarties nutraukimo, turėjo išaiškinti ieškovei jos teisę pareikšti tokį materialinį subjektinį reikalavimą. Teismui turint išaiškinimo pareigą, šalių ginčas turėjo būti sprendžiamas ne supaprastinta (rašytinio proceso) tvarka, o pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tai yra žodinio proceso tvarka. Tuo labiau, kad, kaip bus žemiau nurodyta, turėjo (turi) būti išsiaiškintos papildomos faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę šiai bylai teisingai išspręsti.

Be to, kad nebuvo pagrindo spręsti sutarties nutraukimo klausimo, o esant nepasibaigusiai sutarčiai, – ir restitucijos taikymo klausimo, skundžiamu sprendimu neatskleista šių klausimų esmė. Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Vadinasi, vartotojas turi teisę nutraukti sutartį, jeigu daikto trūkumas yra nemažareikšmis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį paremtas kasacinio teismo praktika, kuri suformuota aiškinant ankstesnės redakcijos Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013). 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojo nauja šios normos redakcija. Pagal naująją normos redakciją pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Toks sutarties nutraukimo ribojimas anksčiau nebuvo nustatytas. Daikto trūkumo (ne)mažareikšmiškumo klausimas yra fakto klausimas. Sprendžiant, daikto trūkumas yra mažareikšmis ar ne, turi būti vertinama, gali būti trūkumas apskritai pašalintas ar ne, jeigu taip – kokiomis darbo ir laiko sąnaudomis, kokią įtaką tai turi būsimai daikto būklei ir kokią įtaką šalinimas daro vartotojo teisei toliau naudotis tinkamos kokybės daiktu. Daikto trūkumas galėtų būti laikomas esminiu, jeigu apskritai nebūtų įmanomas tokio trūkumo pašalinimas arba, jeigu ir įmanomas, trūkumo pašalinimas reikalautų didelių darbo ir laiko sąnaudų, kas ilgam laiko tarpui atimtų iš pirkėjo galimybę naudoti daiktą pagal jo paskirtį, arba jeigu trūkumo šalinimas iš esmės pakeistų daiktą ar būtų nustatytos kitos aplinkybės, dėl kurių neproporcingai būtų ribojamos pirkėjo (vartotojo) teisės, įgytos pagal sutartį ir saugomos įstatymų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino, indaplovės gedimas (trūkumas) yra mažareikšmis ar ne. Teismas pasirėmė Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadomis, jog indaplovės kokybė neatitinka jai keliamų reikalavimų. Nors, apeliantei atsikertant ir tarp šalių kilus ginčui, kad indaplovės gedimas nėra esminis, pirmosios instancijos teismas turėjo iš esmės tirti ir vertinti aplinkybes dėl trūkumo (ne)mažareikšmiškumo, pasisakyti dėl to, kokios ir kodėl reikšmingos gedimo (ne)mažareikšmiškumui konstatuoti aplinkybės yra nustatytos. Nesant materialinio subjektinio reikalavimo dėl indaplovės pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, aplinkybės, kurios yra reikšmingos indaplovės gedimo reikšmingumo laipsniui nustatyti, negali būti ištirtos ir kartu byloje spręstinų klausimų dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo (bylos) esmė negali būti atskleista apeliacinės instancijos teisme.

Be to, pirmosios instancijos teismas taikė vienašalę restituciją, nemotyvuodamas tokio išimtinio restitucijos būdo taikymo. Tiek bendroji materialinės teisės norma (Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis), tiek specialioji materialinės teisės norma (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalis) numato, jog, nutraukus sutartį, bendru atveju turi būti taikoma dvišalė restitucija, o nukrypimas nuo šios taisyklės galimas tik atskirais atvejais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, kurie galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Be to, teismas, nors ir ėmėsi spręsti klausimą, kuris, nesant ieškovės reikalavimo, negalėjo būti teisminio nagrinėjimo dalykas, neatskleidė šio klausimo esmės. Proceso pirmosios instancijos teisme trūkumai, kaip minėta, negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 329 straipsnio 1 dalis).

Jeigu, pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą, bus ieškovės reikalavimu iškeltas sutarties nutraukimo klausimas, turi būti vertinama, ar indaplovės trūkumas (gedimas) yra mažareikšmis Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalies prasme, ar toks nėra. Kaip nustatyta, garantinio aptarnavimo įmonė diagnozavo, kad perlūžo durelių pynės laidai ir sugedo indaplovės pagrindinis elektroninis blokas. Garantinio aptarnavimo įmonė pasiūlė protingu laikotarpiu pašalinti gedimą. Taigi, jeigu bus iškeltas sutarties nutraukimo klausimas, turi būti išsiaiškinta, nustatytieji gedimai gali būti pašalinti ar ne, jeigu gali, koks yra tas protingas laikotarpis, kuriuo būtų pašalinti gedimai ir kuriuo ieškovė negalėtų naudotis daiktu pagal paskirtį, kokią įtaką toks gedimo pašalinimas turės suremontuotos indaplovės būklei ateityje, taip pat kitos svarbios aplinkybės. Tik išsiaiškinus šias faktines aplinkybes, gali būti sprendžiama, egzistuoja ar ne pagrindas ieškovės reikalaujamai pažeistų teisių gynybos priemonei taikyti, tai yra sutarčiai nutraukti ir restitucijai taikyti. Sutarties nutraukimas – paskutinioji (kraštutinė) pažeistų teisių gynybos priemonė, kuri gali būti taikoma tik tada, kai nukentėjusios sutarties šalies materialinės subjektinės teisės negali būti apgintos kitais įstatymo numatytais būdais. Sprendžiant, egzistuoja ar ne pagrindas indaplovės pirkimo-pardavimo sutarčiai nutraukti, jeigu toks reikalavimas bus pareikštas, ir ar toks teisių gynimo būdas yra proporcingas teisių pažeidimui, labai svarbus yra apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė beveik 18 (aštuoniolika) mėnesių naudojosi indaplove pagal jos paskirtį, ištyrimas ir vertinimas. Šios aplinkybės kontekste kyla klausimas, kurį pirmosios instancijos teismas turi išspręsti, ar ieškovė iš tikrųjų iš esmės visai negavo to, ką tikėjosi gauti, sudarydama indaplovės pirkimo-pardavimo sutartį.

Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos pirmosios instancijos teisme, kuris iš naujo nagrinės bylą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.