Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime labai detaliai aprašė taikytinus teisės aktus bei byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ar apžiūros (kratos) metu būtų buvę nustatyti higienos normų reikalavimų pažeidimai. Teismas taip pat nenustatė Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kalinimo sąlygos kenkė regėjimui, teismas nurodė, kad iš asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas su nusiskundimais dėl regėjimo į gydytojus nesikreipė. Be to, sveikatos istorijoje taip pat nėra užfiksuotų ir pareiškėjo nusiskundimų dėl dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos. Pareiškėjas skundėsi miego sutrikimais, nurodė, kad laisvėje vartojo įvairius narkotikus. Gydytojas išvadoje nurodė, kad psichikos sutrikimų nestebima ir rekomendavo laikytis miego higienos.

10. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu ir iš atsakovo priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

19. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

20. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad 3 dienas buvo nežymiai pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos kompensavimui.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino padarytą žalą pinigais ir laikėsi pozicijos, kad būtų pakankama pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas turėjo priteisti daug didesnę nei 100 Eur neturtinę žalą.

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo tamsu, šalta ir drėgna, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie skundo argumentai yra gana bendro pobūdžio, todėl negali būti laikomi pakankamai detalizuotu kalinimo sąlygų nurodymu. Pavyzdžiui, byloje yra pateikta pareiškėjo 2015 m. vasario 27 d. (ginčo laikotarpio pradžia) apklausos anketa, kurioje pareiškėjas nurodė, kad sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 54), todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, galėtų būti reiškiamas tik tuo atveju, jei pareiškėjas būtų nerūkantis ir būtų išreiškęs pageidavimą būti laikomas kartu su nerūkančiais. Tačiau net ir tokiu atveju pareiškėjas turėtų nenurodyti pakankamai detalizuotą reikšmingų aplinkybių apibūdinimą, nepaaiškinant, kada, kokiose kamerose, kokie asmenys rūkė, kada ir kaip pareiškėjas dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai ir t. t.

26. Šiuo atveju reikšminga faktinė aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įstaigos administracija, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir vertino visus byloje esančius dokumentus, taip pat ir Šiaulių TI pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus dėl kamerų patikrinimų, atliktų pagal kitų asmenų skundus.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

30. Pareiškėjas be to, kad kameros buvo perpildytos, jose buvo tamsu, šalta ir drėgna, o rūkantys laikomi kartu su nerūkančiais, apeliaciniame skunde nurodė daug aplinkybių, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. kad prie lango įrengtos grotos trukdė atidaryti langą, todėl kamerose trūko oro, kad tik vieną valandą pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, kad kamerose buvo daug tarakonų ir graužikų, o sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusios kameros dalies, kad kamerose nebuvo šilto vandens, kad į dušą pareiškėjas buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, kad duše trūko privatumo ir kt. Skunde pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš esmės iš gyvenamojo ploto trūkumo, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad moralinę žalą patyrė dėl privatumo trūkumo.

31. Kaip minėta, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės negali keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr. LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės galėjo būti nurodytos skunde ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

33. Kaip minėta, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad tik 3 dienas pareiškėjui buvo neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m) kamerose.

34. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

35. Vis dėlto, net ir atsižvelgiant į tai, kad dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas visada buvo didesnis nei 3 kv. m, todėl Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas. 2015 m. kovo 2 d. pareiškėjui teko nuo 3,38 kv. m ploto ryte iki 4,23 kv. m ploto vakare, 2015 m. balandžio 14 d. pareiškėjui teko nuo 3,85 kv. m ploto ryte iki 3,21 kv. m ploto vakare, 2015 m. balandžio 15 d. pareiškėjui teko nuo 3,21 kv. m ploto ryte iki 3,85 kv. m ploto vakare (b. l. 40–41). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas svyravo nuo leistino iki nežymiai pažeidžiančio teisės aktuose nustatytą minimalaus ploto reikalavimą (3,6 kv. m).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

37. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

38. Šiaulių TI apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinę žalą pinigais.

39. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

41. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko itin trumpą laikotarpį (3 nepilnas paras, kurios nebuvo nepertraukiamos), byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, be to, atsižvelgiant į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta ir įvertinant tai, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ir neprašė, kad jam būtų suteikta daugiau gyvenamojo ploto, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

42. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas 2015 m. kovo 2 d. ir 2015 m. balandžio 14–15 d. Šiaulių TI buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą. Atitinkamai, pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjo J. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015 m. kovo 2 d. ir 2015 m. balandžio 14–15 d. buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.