Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.8.; 1.1.8.14.; 1.1.10.1.; 1.2.14.1.1.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2016 m. liepos 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu, J. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016-04-07 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteista už tai, kad ji 2015 metų lapkričio 9 dieną nuo 14 val. iki 14:30 val., važiuodama (duomenys neskelbtini) miesto kryptimi R. U. vairuojamame automobilyje „VW T4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš nukentėjusiajam R. U. priklausančios piniginės, buvusios tarp priekinės vairuotojo ir keleivio sėdynės, pagrobė 550 eurų, padarydama R. U. 550 eurų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo taikyti jos atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir likusią bausmės dalį leisti atlikti laisvėje, prižiūrint policijos pareigūnams, t. y. skiriant namų areštą. Teigia, kad jai paskirta per griežta bausmė, nes teismas neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į tai, kad byloje nėra civilinio ieškinio. Nurodo, kad pats nukentėjusysis turėjo pastebėti, kad ji iš jo pravertos piniginės pagrobė 550 eurų, be to, A. P. melavo apie jos (apeliantės) 70 eurų skolą, apie jų pažintį, gyvenimą pas ją. Teigia, kad ji turi pastovią gyvenamąją vietą – gyveno pas savo motiną, kuriai buvo reikalinga jos priežiūra. Taip pat nurodo, kad nukentėjusysis su savo sugyventine O. V. ją buvo pagavę, sumušę, dėl to ji patyrė sužalojimus – trūko dešinės rankos sausgyslė, jie liovėsi ją mušę tik tada, kai pamatė policijos pareigūnų automobilį. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas atmetė prokurorės prašymą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Taip pat apeliantė prašo į teismo posėdį iškviesti A. P. ir ją apklausti melo detektoriumi.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, apeliantę pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Nuteistosios kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo R. U. parodymai, jog įvykio dieną jis pavežė nepažįstamą asmenį, kuris iš jo piniginės pavogė 550 eurų, kad pastebėjęs pinigų vagystę, jis išsiaiškino, ką pavežė iki (duomenys neskelbtini), ir kad iš karto po to kartu su savo sugyventine nuvažiavę į (duomenys neskelbtini) prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ sulaikė jį apvogusią J. M., kurią perdavė atvykusiems policijos pareigūnams (3, 5, 14–15 b. l.); liudytojos O. V. parodymai, jog ji kartu su nukentėjusiuoju nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusysis sulaikė jį apvogusią J. M. bei perdavė ją atvykusiems policijos pareigūnams (25–27 b. l.); liudytojos A. P. parodymai, jog A. M. turėjo pinigų ir J. M. jai pati padavė 150 eurų, pasakiusi, jog tai skola ir už pavogtą dviratį (29–31 b. l.); pačios nuteistosios J. M. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai, jog ji pavogė daugiau kaip 500 eurų iš nukentėjusiojo piniginės (77–79, 176–177 b. l.); daiktų (dokumentų) pateikimo protokolu, kuriame užfiksuota, jog J. M. buvo nusipirkusi mobiliojo ryšio telefoną ir SIM kortelės papildymą (32–33, 34–48 b. l.), J. M. asmens kratos protokolu, kuriame užfiksuota, jog pas apeliantę buvo rasta ir paimta iš viso 305 eurai (53–55, 56–58 b. l.). Pastebėtina, kad J. M. prisipažinus padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir nuteistajai paskirta bausmė buvo sutrumpinta vienu trečdaliu pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, o to nebūtų galima padaryti, jei apeliantė nebūtų prisipažinusi kalta. Be to, apeliaciniu skundu apeliantė nereikalauja ją išteisinti.

Tai, kad nuteistoji nesutinka su liudytojos A. P. parodymais dėl skolos dydžio, pažinties trukmės ir kt. aplinkybių, nėra pagrindas netikėti liudytojos parodymais iš esmės, nes pati nuteistoji pripažino buvusi skolinga liudytojai A. P., ją pažįstanti bei pas ją gyvenusi. Be to, liudytojos A. P. parodymai tiesiogiai neįrodo apeliantės kaltės pavogus iš nukentėjusiojo piniginės nurodytą pinigų sumą, o patvirtina tik tai, kad įvykio dieną J. M. turėjo pinigų, iš kurių grąžino skolą liudytojai.

Nuteistosios skundo teiginys, jog nukentėjusysis ir jo sugyventinė ją sulaikę mušė, sužalojo jai ranką, yra nepagrįstas, nes tokių aplinkybių J. M. nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, be to, nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jai padarytą rankos sužalojimą. Be to, nukentėjusiojo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo neturi esminės reikšmės sprendžiant kaltininko atsakomybės klausimą.

Apeliantė teigia, kad jai paskirta per griežta bausmė ir prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajai J. M. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

J. M. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdama tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas apeliantės atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Nuteistoji teigia, kad nukentėjusysis turėjo pastebėti, kad ji iš jo pravertos piniginės pagrobė 550 eurų. Iš tokio apeliantės skundo teiginio akivaizdu, jog ji kalba apie atvirąją vagystę, tačiau tai jokiu būdu negeli švelninti nuteistosios atsakomybės, nes atsakomybė už atvirąją vagystę yra griežtesnė nei už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą vagystę, už kurią ir yra nubausta apeliantė.

Nuteistoji netekėjusi, nedirba, darbo biržoje neregistruota, neturi pastovios gyvenamosios vietos, kaip pati apylinkės teisme pripažino, gyveno ne su motina, o pas nepažįstamą moterį (duomenys neskelbtini) soduose, ten prižiūrėjo namelį, kuriame ir gyveno. Duomenų, kad ji gyveno pas savo motiną, kuriai buvo reikalinga jos priežiūra, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pati nuteistoji ar jos gynėjas. Nuteistoji administracine tvarka bausta, anksčiau teista buvo keturis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, 2016-05-20 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos penkiems mėnesiams po to, kai buvo paleista iš pataisos namų atlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš pažymos apie apeliantės teistumus matyti, kad anksčiau jai paskirtomis bausmėmis (laisvės apribojimu, areštu) BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes ji įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to, įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai paskyrė BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Skirti nuteistajai namų areštą nėra pagrindo, nes namų areštas yra ne bausmė, o kardomoji priemonė (BPK 132 straipsnis).

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 3 metų (bausmės vidurkis 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantei už jos įvykdytą nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, daroma išvada, kad J. M. paskirta bausmė už jos padarytą nusikaltimą savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas nuteistosios atžvilgiu pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė tik 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas apeliantei bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl to konstatuojama, kad nuteistajai paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, mažinti jos nėra pagrindo.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors J. M. nuteista už nesunkų nusikaltimą, jai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji teista ne kartą, kad jai anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nes ji padarė naujas nusikalstamas veikas, kad po šioje byloje tiriamos vagystės, ji padarė dar naują vagystę, už kurią yra nuteista Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-20 nuosprendžiu, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to atidėti apeliantei paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistosios J. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 puntu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžio.