Vilniaus apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovės ieškiniu teismo prašė:

Šalies argumentai

3.5. ieškinyje nurodė, kad „po motinos (V. Z.) mirties ieškovių tėvas visoms trims dukroms padalino likusias 12 000 rublių santaupas“. Teisės į ginčo turtą dalinamos nebuvo. Taigi, akivaizdu, kad pats P. G. Z. laikė, jog tuo metu jis pats yra vienintelis Ginčo Turto savininkas, arba – jog paveldėjo V. Z. dalį ginčo turte;

3.6. ieškovės, kurios yra V. Z. įpėdinės, pilnametystės sulaukė (duomenys neskelbtini) metais. Tačiau per visą ilgą laikotarpį (net ir P. G. Z. sudarius kitą santuoką) iki dabar ieškovės nereiškė jokių reikalavimų dėl ginčo turto priklausomybės, nekėlė ginčo, kai šis ginčo turtas buvo įregistruotas P. G. Z. vardu. Ieškovės taip pat nereiškia jokių reikalavimų į žemės sklypą, kuriame yra ginčo turtas. Taigi, žemės sklypas, kuriame yra ginčo turtas, neabejotinai buvo P. G. Z. asmenine nuosavybe. Šių aplinkybių visuma leidžia laikyti labiau tikėtina tai, kad ginčo turtas nuo jo sukūrimo iki antrosios P. G. Z. santuokos ((duomenys neskelbtini).) buvo asmenine nuosavybe, į kurį V. Z., o po jos mirties (duomenys neskelbtini) m. – jos paveldėtojai, nepretendavo. Arba P. G. Z., kaip pirmos eilės įpėdinis, paveldėjo V. Z. dalį ginčo turte;

3.7. registro duomenys yra vieši (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodoma ir ieškinio pareiškime, registravimas viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią funkciją. Taigi, pačios ieškovės pripažįsta, kad teisių į ginčo turtą registravimo klausimai šioje byloje yra šalutiniai. Ieškovės, P. G. Z. gyvam esant, 45 metus nekėlė jokių klausimų dėl ginčo turto nuosavybės ir tik po jo mirties nusprendė pareikšti ieškinį, mėgindamos įrodyti, kad P. G. Z. turėjo į ginčo turtą mažiau teisių, nei kad jam gyvam esant buvo nustatyta ir įregistruota;

3.8. P. G. Z. ir R. Z. santuokos laikotarpiu ((duomenys neskelbtini)m.) statiniai, sudarantys ginčo turtą buvo prižiūrimi, remontuojami. Namo remontas buvo atliekamas kas kelis metus - dažomos sienos, grindys, pirkti baldai, buitinė technika, 2011 metais pakeisti langai. Nuolat buvo tvarkoma elektros instaliacija name (rozetės, jungikliai), nuotekų vamzdynas, vandens čiaupai, atliekami kiti darbai. Prieš porą metų atliktas krosnies kamino remontas. R. Z. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyvena šiame name, prisideda prie namo ir kitų statinių, sudarančių ginčo turtą, priežiūros. Taigi, ginčo turtas neabejotinai yra P. G. Z. ir R. Z. šeimos turtas (CK 3.84 straipsnis). Kadangi P. G. Z. ir R. Z. santuokos laikotarpiu ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas, ginčo turtas turėtų būti laikomas bendrąja jungtine P. G. Z. ir R. Z. nuosavybe, kaip pripažįstama ir ieškinio pareiškime.

3.9. iš ieškinio pareiškime nurodytų aplinkybių, argumentų, neįmanoma suprasti, ar ieškovės priėmė V. Z. palikimą, koks buvo šis palikimas ir kodėl prašoma atnaujinti terminą palikimui priimti;

3.10. ieškovės praleido ieškinio senaties terminus ieškinio reikalavimui dėl ginčo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisių pripažinimo pareikšti ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senatį šiam ieškovių ieškinio reikalavimui. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnio normas ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. Civilinis kodeksas (kaip ir šiuo metu galiojantis CK) nenumatė išimčių bendrojo ieškinio senaties termino taikymui reikalavimams dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Taigi, 1-jam ieškovių reikalavimui dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisių į Ginčo Turtą pripažinimo taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. 1964 m. CK 84 straipsnyje buvo numatytas 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje buvo numatyta, jog Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Teisė ieškovėms pareikšti ieškinio reikalavimą dėl V. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teisių į ginčo turtą pripažinimo atsirado V. Z. mirties dieną ((duomenys neskelbtini) m.), iki mirties tokio pobūdžio reikalavimą galėjo pareikšti tik pati V. Z.. Net įvertinus aplinkybes, jog ieškovės tuo metu buvo nepilnametės, 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytas 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, kadangi ieškovė N. I. pilnamete tapo (duomenys neskelbtini) m., ieškovė V. Z. – (duomenys neskelbtini) m., D. K. – (duomenys neskelbtini) m. Net ir 2000 m. CK numatytas ilgesnis 10-ties metų ieškinio senaties terminas būtų laikomas pasibaigusiu. Nuo Nekilnojamojo turto registre (viešame registre) įregistruotų Ginčo Turto kadastrinių matavimų ir P. G. Z. nuosavybės teisės į ginčo turtą praėjo 18 metų. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 83 str., 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio pareiškime neprašoma atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau net jei toks prašymas būtų pareikštas, jį tenkinti nebūtų pagrindo atsižvelgiant į itin/nepagrįstai ilgą termino praleidimo laikotarpį, iš esmės užkertantį kelią ir ieškinio pareiškime nurodytų aplinkybių objektyviam bei išsamiam išnagrinėjimui (kadangi nustatyti prieš 50-60 metų buvusias aplinkybes, o juo labiau – surinkti aplinkybes patvirtinančius objektyvius ir patikimus įrodymus būtų sudėtinga) bei ieškovėms nenurodžius tikrai svarbių priežasčių, galinčių pateisinti tokį ilgą ieškinio senaties termino praleidimą. Ieškinio pareiškime nurodomos aplinkybės šiuo aspektu pagrindžia ieškovių nerūpestingumą, didelį aplaidumą nepasirūpinant savo turimomis teisėmis (jei ieškovės jas iš tiesų turėtų) tokį ilgą laiką, o toks nepateisinamas delsimas negali būti pateisinama priežastimi ieškinio senačiai atnaujinti. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senatį ieškovių reikalavimui dėl V. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teisių į ginčo turtą pripažinimo.

3.11. ieškinio reikalavimas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo turtą nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XIV skyrius). Tuo tarpu kiti du (alternatyvūs) ieškinio reikalavimai nagrinėtini ypatingosios teisenos tvarka (CPK V dalis). Ieškinio pareiškime pripažįstama, kad ieškinio reikalavimai nagrinėtini skirtingose teisenose, tačiau teigiama, jog šie reikalavimai turi būti nagrinėjami kartu vadovaujantis CPK 443 straipsnio 7 dalies normomis – ypatingos teisenos byloje kilus ginčų dėl teisės. Taigi, ieškovės šią bylą laiko ypatingos teisenos byla, kurioje (neva) kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ieškovių ieškinys neatitinka CPK 443 straipsnyje ir 447 straipsnyje numatytų reikalavimų. Ieškovės nesiekia paveldėti jokio kito V. Z. turto, o kaip palikimo sudėtį nurodo tik ginčo turtą. Taigi ieškovių 2-sis ir 3-sis ieškinio reikalavimai pripažintini a priori nepagrįstais, kadangi tik išsprendus šalių ginčą dėl V. Z. teisių į ginčo turtą bus galima spręsti ypatingajai teisenai priskirtinus klausimus – dėl V. Z. įpėdinių teisės paveldėti ginčo turtą, kaip V. Z. palikimo dalį. Ieškovės nurodo, jog V. Z. teisių į ginčo turtą jos nepaveldėjo (ieškovės prašo atnaujinti terminą paveldėjimui). Tačiau, jei V. Z. turėjo jungtinės nuosavybės teises į ginčo turtą ir ieškovės jų nepaveldėjo, tokiu atveju ginčo turto dalį paveldėjo P. G. Z., kuris taip pat buvo V. Z. pirmos eilės įpėdinis (1964 m. CK 573 straipsnis) ir kuris tiek V. Z. mirties dieną, tiek vėliau faktiškai (ir teisiškai) valdė visą ginčo turtą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis), įregistravo į jį nuosavybės teises. Ieškovės neginčija tokio galimo paveldėjimo;

3.12. nėra pagrindo atnaujinti ir terminą palikimui priimti, kadangi paminėtas terminas taip pat buvo praleistas (jei buvo praleistas) nepateisinamai ilgai ir nesant svarbių priežasčių. Be to, ieškovės po mamos V. Z. mirties gavo palikimą sudariusias santaupas. Ieškinio pareiškime nepaaiškinama, kodėl tokiu atveju reikia dar kartą priimti palikimą. Kaip jau paminėta, ieškovės taip pat ignoruoja P. G. Z. galimą V. Z. palikimo priėmimo faktą. Ieškovių reikalavimas dėl termino atnaujinimo palikimui priimti negali būti tenkinamas ir dėl to, kad terminas yra praleistas nepateisinamai ilgai ir be svarbių priežasčių. 1964 m. CK 588 straipsnyje buvo numatytas 6 mėnesių terminas palikimui priimti. CK 588 straipsnyje buvo numatyta, kad šį terminą gali teismas prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovės prašo atnaujinti paminėtą palikimo priėmimo terminą, tačiau, kaip 1-ojo ieškinio reikalavimo atveju, jų nurodomos priežastys negali būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, o priešingai, terminas buvo praleistas (jei iš tiesų buvo praleistas) vien ieškovėms aplaidžiai ir nepateisinamai ilgai nesirūpinant savo turimų teisių apimtimi, turiniu.

3.13. reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo negali būti tenkinamas, kadangi yra prašomas nustatyti juridinis faktas yra kito ginčo objektu;

3.14. ieškovių pasirinktas teisių gynimo (reikalavimų reiškimo) būdas neatitinka CPK numatytos tvarkos.

18. Ieškovės apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti civilinę bylą nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priimti pirmosios instancijos teismo atsisakytus priimti įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. ieškovėms nesuprantami teismo sprendimo argumentai ir motyvai. Pripažinęs, kad ginčo turtas buvo pastatytas G. P. Z. ir V. Z. gyvenant santuokoje, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra laikytinas P. G. Z. ir V. Z. bendrąja jungtine nuosavybe, teismas ieškovių reikalavimą pripažinti, kad turtas yra bendroji jungtinė P. G. Z. ir V. Z. nuosavybė, atmetė, spręsdamas, jog P. G. Z. po V. Z. mirties priėmė ginčo turtą kaip palikimą pradėdamas jį valdyti;

18.2. teismas sprendime nurodė, kad P. G. Z. po savo sutuoktinės V. Z. mirties priėmė palikimą savo ir savo nepilnamečių dukterų vardu aktyviais veiksmais. Byloje duomenų apie ieškovių motinos testamentą nėra, taigi, ieškovių motina nebuvo išreiškusi savo valios dėl palikimo padalinimo. Todėl teismas turėjo padaryti išvadą, jog ieškovės, būdamos nepilnametės ir atstovaujamos savo tėvo, priėmė palikimą po motinos mirties pagal įstatymą. Palikimo priėmimas pagal įstatymą reiškia, kad visi palikimą priėmę įpėdiniai palikimą priima lygiomis dalimis. Ieškovėms nesuprantama teismo išvada, jog ieškovių palikimo dalis po motinos mirties buvo tik tėvo joms padalinti pinigai, o P. G. Z. palikimo dalis buvo nekilnojamasis turtas, juolab kad jokių susitarimų dėl tokio palikimo tarp ieškovių ir tėvo nebuvo ir objektyviai negalėjo būti. Teismas šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nenustatinėjo, taip pat netyrė, ar ieškovių tėvas sau nepasiliko dalies pinigų, likusių po sutuoktinės mirties. Byloje nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog palikimą sudarantį nekilnojamąjį turtą P. G. Z. priėmė tik savo vardu,

18.3. 2006 m. vasario 23 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Anykščių seniūnijos išduotoje pažymoje apie pastatus nurodyta, kad turtas yra registruotas P. G. Z. vardu, tačiau nenurodomas turto savininkas. Byloje nėra ūkinių knygų įrašų, atsakovai teismui pateikė tik pažymą, tačiau nepateikė ūkinės knygos įrašo, todėl teismas remiasi įrodymu, kurio byloje nėra. Ieškovių į bylą pateiktose ūkinių knygų kopijose nėra nurodomas turto savininkas, nurodoma šeimos galva ir visi šeimos nariai, o turtas registruotas šeimos galvos vardu. Tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog turto savininkas yra tik šis vienas asmuo;

18.4. kadangi teismas konstatavo, kad ginčo statiniai buvo V. Z. ir P. G. Z. bendroji jungtinė nuosavybė, ginčo turtas, nors įregistruotas santuokos su atsakove R. Z. metu, nėra bendroji jungtinė P. G. Z. ir R. Z. nuosavybė. Tuo tarpu teismas nepagrįstai nurodo, kad ginčo turtas taikant prezumpciją yra laikomas bendra jungtine P. G. Z. ir R. Z. nuosavybe. Byloje esančiais įrodymais yra paneigta prezumpcija, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė P. G. Z. ir R. Z. nuosavybė;

18.5. ieškovės ginčija ne paveldėjimo santykius, o prašo pripažinti, kad jų tėvų santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė jų tėvų nuosavybė. Ieškovės, siekdamos paveldėti po tėvo mirties likusį turtą sąžiningomis dalimis, privalo nuginčyti prezumpciją, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė P. G. Z. ir R. Z. nuosavybė. Ši prezumpcija atsirado tik tada, kai ginčo turtas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre P. G. Z. vardu santuokos su R. Z. metu. Tuo tarpu iki to momento tokia prezumpcija nebuvo taikoma ir ieškovės apie ją objektyviai negalėjo žinoti. Todėl nesuprantamas teismo argumentas, jog ieškovės apie šį momentą turėjo sužinoti tapusios pilnametėmis. Teismo nurodomu sužinojimo momentu nebuvo įsteigtas Nekilnojamojo turto registras, buvo tik pildomos ūkinės knygos, kuriose nurodomi visi šeimos nariai, neišskiriant nuosavybės teisės. Taigi teismas nepagrįstai ir ieškinio senaties termino pradžios momentą susiejo su ieškovių pilnametyste;

18.6. ieškovės siekia nuginčyti teisinę prezumpciją, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė P. G. Z. ir R. Z. nuosavybė. Taigi ieškovės ginčija nuosavybės teisės prezumpciją, o ne išviešintų registro duomenų teisingumą. Todėl ieškovės neturi jokio pagrindo ginčyti turto teisinės registracijos ar prašyti pripažinti negaliojančia 2006 m. vasario 23 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Anykščių seniūnijos pažymą apie pastatus Nr. P-56, Nr. GP-33. Teismui priėmus sprendimą pripažinti, jog ginčo turtas yra P. G. Z. ir V. Z. bendra jungtinė nuosavybė, registro įrašai būtų keičiami teismo sprendimo pagrindu be atskiro jų ginčijimo;

18.7. 1964 m. CK 84 straipsnis numatė, kad yra nustatomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. Tačiau 1969 m. Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodekso 9 straipsnis nustatė, kad reikalavimams, kylantiems iš santuokos ir šeimos teisinių santykių, ieškininė senatis netaikoma, išskyrus tuos atvejus, kai šiuo kodeksu yra nustatytas pažeistai teisei ginti terminas. Taigi šiuo atveju pagal galiojusius teisės aktus reiškiamam reikalavimui ieškininės senaties terminas iš viso nebūtų buvęs taikomas. Be to, ieškovių reali teisė reikšti reikalavimą dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe atsirado tik tada, kai ginčo turtas buvo įregistruotas santuokos su atsakove R. Z. metu, t. y. 2006 m. Taigi, tokiu atveju turėtų būti taikomas ne 1964 m. CK, o 2001 m. CK ir atitinkamai 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės apie tai, kad ginčo turto registracija atlikta tik G. P. Z. ir R. Z. santuokos metu ir ginčo turtas laikomas bendra jungtine ieškovių tėvo ir antrosios jo žmonos nuosavybe, sužinojo po tėvo G. P. Z. mirties nuvykusios pas notarą 2023 m. rugpjūčio mėnesį. Todėl teisė į ieškinį ieškovėms atsirado tik po tėvo mirties ir ieškovės nėra praleidusio ieškinio senaties termino;

18.8. teismui laikant, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti. Ieškovės teikė paaiškinimus, kurie laikomi įrodymais byloje, ir aiškiai nurodė priežastis, kodėl anksčiau nesikreipė į teismą. Ieškovės neturėjo jokios objektyvios galimybės sužinoti faktą, jog ginčo turtas įregistruotas 2006 m. Povilo G. Z. ir R. Z. santuokos metu;

18.9. teismo išvada, jog Povilas G. Z., likęs toliau gyventi ginčo name, buvo priėmęs palikimą (savo ir savo nepilnamečių dukterų vardu) po savo sutuoktinės V. Z. mirties aktyviais veiksmais pradėdamas paveldimą turtą valdyti, juo naudotis ir rūpintis sudaro pagrindą teigti, jog teismas pripažįsta, kad ieškovės priėmė motinos palikimą pradėdamos jį faktiškai valdyti per savo tėvą kaip jų, tuo metu nepilnamečių, atstovą. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, kad P. G. Z. savo valia turėjo teisę po sutuoktinės mirties likusį palikimą priimti dalimis, t. y. pinigus priimti tik nepilnamečių dukterų vardu, o ginčo turto dalį tik savo vardu. Teismui konstatavus, jog P. G. Z. savo ir nepilnamečių ieškovių vardu priėmė palikimą faktiniu valdymu, visas po motinos mirties likęs palikimas buvo priimtas ir ieškovių. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovės liko ginčo namuose gyventi, perėmė motinos daiktus, tvarkė ginčo namus ir juos prižiūrėjo, ieškovei V. Z. iki šiol ginčo turtas yra vienintelė gyvenamoji vieta. Todėl nėra suprantama teismo išvada, jog ieškovės neturi reikalavimo teisės prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po V. Z. mirties ieškovės jos palikimą priėmė pradėdamos paveldimą turtą faktiškai valdyti;

18.10. ieškovės vienu iš alternatyvių ieškinio reikalavimų prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po V. Z. mirties ieškovės palikimą priėmė pradėdamos paveldimą turtą faktiškai valdyti. Taigi argumentai, susiję su tuo, kad ieškovė V. Z. iki šiol gyvenanti ginčo namuose, prisidėjo prie šio turto priežiūros ir kt. yra tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimu, buvo bylos nagrinėjimo dalyku, buvo tiriami bylos nagrinėjimo metu ir yra teisiškai reikšmingi bei aktualūs nagrinėjamam ginčui. Tuo tarpu teismas šias aplinkybes visiškai ignoravo ir dėl jų nepasisakė;

18.11. ieškovės į bylą 2024 m. vasario 21 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo: namų ūkio knygas 1991-1995 m., 1998-2002 m. ir 2003-2007 m., kurios patvirtina, kad V. Z. minėtais laikotarpiais ginčo ūkyje buvo laikoma šeimos galva; dokumentus, patvirtinančius, kad ginčo statiniai buvo pastatyti iš G. P. Z. tėvui, t. y. P. Z. priklaususios ir sūnui su marčia padovanotos medienos, kuri buvo gauta išardžius P. Z. ūkiui priklausantį tvartą ir pervežus panaudota G. P. ir V. Z. namų statybai; garso įrašą ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame yra užfiksuota, kad tik (duomenys neskelbtini)d. pas notarą susirinkus visiems dėl paveldėjimo po G. P. Z. mirties buvo sužinota ir notaro išaiškinta, kad ginčo turtas buvo įgytas G. P. Z. gyvenat santuokoje su V. Z. ir tik išviešintas gyvenant su R. Z., todėl reikalinga kreiptis į teismą; nutartį, patvirtinančią, jog ieškovė D. K. su šeima 2006 m. negyveno Lietuvoje. Tačiau teismas 2024 m. vasario 28 d. teismo posėdyje priimta protokoline nutartimi atsisakė priimti šiuos įrodymus, nors šie įrodymai yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku. Teikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė V. Z. ūkinėse knygose buvo įvardijama kaip šeimos galva ir kartu ji faktiškai buvo laikoma ginčo turto valdytoja, kad V. Z. ūkyje uždirbami pinigai buvo investuojami į ginčo turto išlaikymą, kas yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, kad tik pas notarą susirinkus visiems įpėdiniams notaro buvo išaiškinta, jog ginčo turtas yra laikomas bendra jungtine P. G. Z. ir R. Z. nuosavybe ir reikalinga dėl to kreiptis į teismą (atsakovė duodama paaiškinimus melavo, jog „notaras nieko neklausė dėl šito namo, neaiškino nieko“, o ieškovės nepriėmus įrodymų neturėjo galimybės to paneigti), kas yra svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino pradžios momento bei tai, kad ieškovė D. K. 2006 m. su šeima gyveno ne Lietuvoje, kas yra taip pat svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino pradžios momento;

Šalies argumentai

19.7. ieškovių teiginiai dėl apylinkės teismo šališkumo nepagrįsti. Ieškovės nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai bylos nagrinėjimo metu. Be to, teisėjo vadovavimo procesui principas sąlygoja bylą nagrinėjančio teismo teises ir (atitinkamai) pareigas teikti šalims visus klausimus, bylą nagrinėjantis teismas gali užduoti visus reikalingus klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą ir kt. Šiuo atveju procesinės teisės normų reikalavimai bei principai nagrinėjant bylą apylinkės teisme pažeisti nebuvo;

19.8. ieškovės nepagrįstai teigia, jog pagal SŠK 9 straipsnio normas reikalavimams, kylantiems iš santuokos ir šeimos teisinių santykių, ieškinio senatis netaikoma, todėl ji netaikoma ir ieškovių reikalavimui dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo turtą. Tačiau ieškovės nepagrindė, kad SŠK 9 straipsnio normos turėtų būti taikomos ir po V. Z. mirties, kai jos santuoka su P. G. Z. jau pasibaigė (SŠK 33 straipsnis). Apylinkės teismo sprendimo motyvų, kuriais atmestas ieškovių ieškinio pirmasis reikalavimas, esmę sudaro tai, kad V. Z. dalis ginčo turte buvo paveldėta P. G. Z.. Tuo tarpu ieškovės, įrodinėdamos, kad V. Z. iki šiol (net ir po mirties) yra išlaikiusi bendrosios jungtinės nuosavybės teises į ginčo turtą, ieškovės iš esmės ginčijo minėtą paveldėjimą, kas yra iš paveldėjimo teisinių santykių, reglamentuotų 1964 m. CK normų (galiojusių ir ieškovėms sulaukus pilnametystės) kylantis reikalavimas;

19.9. net ieškovėms teigiant, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas 2001 m. CK numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, jis pagrįstai būtų laikomas praleistu, kadangi, kaip nustatė teismas, ieškovių teisės į ieškinį atsirado joms sulaukus pilnametystės 1979 – 1988 metais. Ieškovių teiginiai, jog teisė į ieškinį ieškovėms atsirado tik po tėvo mirties, išsamiai išnagrinėti ir įvertinti skundžiamame sprendime, nurodant, jog ieškovės neginčijo P. G. Z. (o tuo pačiu – santuokoje su juo esančios R. Z.) nuosavybės į visą ginčo turtą registracijos, atliktos oficialios 2006 m. vasario 23 d. pažymos Nr. P-56, Nr. GP-33 pagrindu, kad ieškovės tiek apie savo motinos mirtį, tiek ir apie kiekvienos iš jų vardu atidarytą banko sąskaitą ir indėlį žinojo iš karto įvykus šiems įvykiams;

19.10. argumentai, kurių pagrindu ieškovės grindė ir grindžia prašymą dėl senaties termino atnaujinimo akivaizdžiai nelaikytini pagrįstais ir sudarančiais pagrindą terminui atnaujinti. Prašymą atnaujinti terminą ieškovės grindė (ir apeliaciniame skunde grindžia) ne aplinkybėmis, galėjusiomis sutrukdyti ieškovėms laiku kreiptis į teismą (tokių aplinkybių ieškovės nenurodė), tačiau teiginiais, jog ieškovės tariamai nežinojo ginčo turto registravimo P. G. Z. vardu; aplinkybėmis apie V. Z. gyvenimą ginčo turte ir jo priežiūrą/remontą. Tai, kad viena ieškovių gyveno tėvo namuose, padėjo prižiūrėti šiuos namus, savaime nesukuria papildomų ieškovių teisių į ginčo turtą. Jei ieškovės siekė įgyti/įrodyti nuosavybės teises į ginčo turtą, būdamos atidžios ir rūpestingos, jos laiku turėjo domėtis ginčo turto nuosavybės klausimais;

19.11. ieškovių teiginys, jog turi teisę prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po V. Z. mirties ieškovės priėmė V. Z. palikimą pradėdamos palikimą faktiniu valdymu, nesusiję su apylinkės teismo sprendime padarytų išvadų esme. Teismas konstatavo, kad ieškovės priėmė V. Z. palikimą, tačiau tokio juridinio fakto nustatymas šioje byloje neturėtų teisinės reikšmės, kadangi V. Z. turto paveldėjimo klausimai jau buvo išspręsti 1977 metais. Aplinkybės, jog viena ieškovių prižiūrėjo turtą, reikšmingos tik fakto, kad ieškovės priėmė V. Z. palikimą, nustatymui;

19.12 ieškovės nepridėjo prie apeliacinio skundo prašomų priimti įrodymų, todėl neaišku, kaip apeliacinės instancijos teismas turės spręsti šių įrodymų prijungimo klausimą jų nesant pateiktų apeliacinės instancijos teismui. Ieškovėms teikiant atsisakytus priimti įrodymus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadija byloje jau buvo baigta, byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės, teismas pažymėjo, kad procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike), nieko nėra minima apie argumentus, susijusius su ieškove V. Z., jos darbu ūkyje bei tai patvirtinančius įrodymus, nors tokios aplinkybės ir įrodymai objektyviai egzistavo ir šalys turėjo galimybę juos gauti ir pateikti į bylą pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje; nurodė, kad ir kiti prašomi prijungti prie bylos įrodymai objektyviai egzistavo rengiantis bylai, ieškovės apie juos žinojo ir turėjo galimybę juos gauti bei pateikti į bylą laiku;

19.13. analogiškai vertintinas ir pateiktas garso įrašas, darytas notaro biure bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Šį garso įrašą ieškovės turėjo nuo 2023 m. rugpjūčio 9 d., tačiau jo kartu su procesiniais dokumentais kaip įrodymo neteikė, nenurodė priežasčių, trukdžiusių įrodymą pateikti laiku. Be to, atsakovai 2024 m. vasario 27 d. prašyme pasisakė daugiausiai tik dėl ieškovės D. K. teiktų dokumentų/įrašo sąsajumo ir leistinumo. Teiktas garso įrašas yra neleistina įrodinėjimo priemonė šioje byloje, kadangi įrašas padarytas slaptai, nepranešus atsakovams, garso įraše užfiksuoti atsakovų balsai yra asmens duomenys, pagal kuriuos galima identifikuoti atsakovus, o ieškovė D. K. neteisėtai tvarkė atsakovų asmens duomenis, pateikdama juos antstoliui,o vėliau ir teismui. Aitinkamai vertintinas ir antstolio 2024 m. vasario 20 d. faktinių aplinkybių protokolas Nr.42/24/20, kuris taip pat negali būti leistinu įrodymu.

19.14. nėra pagrindo priimti ir kitų ieškovių teiktų įrodymų. Ieškovės teiktos namų ūkio knygos nurodo, jog tam tikrais laikotarpiais ieškovė V. Z. jose buvo nurodoma kaip ūkio „šeimos galva“. Tikslu išsiaiškinti šios kategorijos teisinę reikšmę, reikėtų papildomai tirti atitinkamais laikotarpiais galiojusius teisės aktus, reglamentuojančius tokių ūkio knygų pildymo taisykles. Nekilnojamojo turto registro išrašai apie P. G. Z. ir R. Z. priklausiusius/priklausančius žemės sklypus nurodo tik kokių sklypų savininku (asmeniškai, ar su R. Z.) buvo P. G. Z.. Tai, kad ieškovė 2006 m. negyveno Lietuvoje, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šioje byloje kilusius ieškinio senaties klausimus.