- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-01
- Bylos Nr.
- AN2-14-334/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00451-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Danutė Švitinienė (pirm.)
- Institucija
- Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus vedėja – vyriausioji darbo inspektorė Sniegina Povilonienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Švitinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi UAB „X“ direktoriaus E. B. (E. B.) atstovo advokato V. J. (toliau – pareiškėjas) pateiktą skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus vedėjos S. P. (toliau – darbo inspektorė) 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, E. B., pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 96 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas 240 Eur bauda už tai, kad 2017 m. nuo liepos 1 d. 00.00 val. iki 2020 m. liepos 24 d. 12.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas UAB „X“ vadovu (darbdavio atstovu), darbuotojams K. R. ir V. V. darbo sutartyse nustatydamas minimalų darbo užmokestį už kvalifikuotą darbą įmonės apsaugos darbuotojams, pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 141 straipsnio 2 dalį.
2. Nesutikdamas su minėtu darbo inspektorės nutarimu, E. B. atstovė advokatė pateikė skundą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams, tačiau 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi, skundas atmestas, motyvuojant tuo, kad UAB „X“ darbuotojai K. R. ir V. V. dirba kvalifikuotą darbą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 2 dalimi, jiems negalėjo būti nustatytas minimalus bazinis darbo užmokestis, kurį sudaro Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną darbuotojo faktiškai išdirbtą valandą. Nutartyje konstatuota, kad E. B. administracinė nuobauda paskirta pagrįstai, vadovaujantis ANK šeštojo skyriaus, reglamentuojančio administracinių nuobaudų ir administracinių poveikio priemonių skyrimą, nuostatomis.
Šalies argumentai
3. E. B. atstovas advokatas V. J. pateikė apeliacinį skundą Panevėžio apygardos teismui, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną E. B. atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašo priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Skunde aiškinamos darbo užmokesčio bei minimalaus darbo užmokesčio sampratos ir teigiama, teismas peržiūrėdamas darbo inspektorės priimtą nutarimą dėl atsakomybės taikymo E. B. už darbo įstatymo pažeidimus, nesiaiškino ir nesigilino į DK 139 straipsnio 2 dalyje ir DK 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų prasmę bei sampratą, o aiškindamas jas plečiamai, teismas iškreipė šių teisės normų turinį bei prasmę. Nurodo, kad DK 139 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojo darbo užmokestį sudaro 6 dalys, o tai reiškia, kad tik visų darbo užmokesčių dalių suma (visuma) sudaro darbo užmokestis. DK 139 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis) yra tik viena darbo užmokesčio dalis, o tai reiškia, kad šio straipsnio 1 dalies 1 punkte įstatymo leidėjo nurodyta darbo užmokesčio dalis nėra ir negali būti laikoma visu darbo užmokesčiu. Todėl šiuo atveju darbo inspektorė ir teismas aiškindami, jog E. B. su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse vienoje iš sudedamųjų darbo užmokesčio dalių, negalėjo būti nustatytas minimalus bazinis darbo užmokestis, kurį sudaro LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis, susiaurino darbo užmokesčio sampratą. Pareiškėjo teigimu, teismas palikdamas galioti darbo inspektorės priimtą nutarimą, nesigilino bei nematė jokio skirtumo tarp „darbo užmokesčio“ bei darbo užmokesčio sudedamosios dalies - „bazinio darbo užmokesčio“ ir atsakomybei taikyti už darbo įstatymo pažeidimus pakako, kad E. B. vadovaujamos įmonės su apsaugos darbuotojais sudarytose darbo sutartyse vienoje iš darbo užmokesčio sudedamųjų dalių - bazinėje darbo užmokesčio dalyje, buvo nurodyta, kad darbuotojui mokamas minimalus valandinis atlygis. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju reikėjo išsiaiškinti faktą ar darbuotojams, dirbantiems kvalifikuotą darbą, buvo mokamas minimalus valandinis atlygis ar didesnis, kas būtų pakankamas pagrindas nustatyti ar E. B., vykdydamas su darbuotojais sudarytas darbo sutartis, laikėsi/nesilaikė DK 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos. Skunde pažymima, kad byloje esantys įrodymai bei faktinės aplinkybės patvirtina faktą, kad E. B. vadovaujamos įmonės darbuotojams buvo mokamas didesnis, nei minimalus valandinis darbo užmokestis ir niekados darbuotojams nebuvo mokamas minimalus darbo užmokestis. Tai konstatavo ir teismas, nurodęs, kad „...bendras atlyginimas (įskaitant priedus) viršijo minimalų bazinį darbo užmokestį“. Visgi teismas padarė išvadą, kad „bendras atlyginimas“ reikšmės kvalifikacijai neturi, tačiau nepaaiškino, kodėl kiti darbo užmokesčio priedai neturi reikšmės pažeidimo kvalifikacijai. Pareiškėjo manymu, teismas kitų darbo užmokesčio priedų, numatytų darbo sutartyse, nelaikė sudedamosiomis darbo užmokesčio dalimis ir dėl to, neteisingai aiškino bei taikė šios teisės normas.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į pateiktą skundą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus patarėjas – vyriausiasis darbo insprektorius V. P. su pateiktais skundo reikalavimais nesutinka ir mano, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, priimta visapusiškai, išsamiai ir objektyviai įvertinus visas bylos faktines aplinkybes. Pažymi, kad UAB „X“ pateiktos darbuotojų K. R. ir V. V. darbo sutartys patvirtina, kad šiems darbuotojams darbo sutartyje buvo sulygtas minimalus darbo užmokestis kaip bazinė darbo užmokesčio už kvalifikuotą darbą pagal apsaugos darbuotojų, kaip kvalifikuotų darbuotojų, pareigybes, o tai prieštarauja DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Nustačius, kad E. B. pažeidė šias nuostatas, jis pagrįstai nubaustas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį.
6. Apeliacinis skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
8. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.
9. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus vedėjos S. P. 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, kurį paliko galioti apylinkės teismas skundžiama 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi, E. B. pripažintas kaltu dėl ANK 96 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Aptariamoje ANK normoje numatyta administracinė atsakomybė už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimą. ANK 96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, šiuo konkrečiu atveju į DK. E. B. pripažintas kaltu pažeidęs DK 141 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią darbdaviui pareigą užtikrinti, kad minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) būtų mokamas tik už nekvalifikuotą darbą.
10. Kaip matyti, E. B. atstovas advokatas apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 96 straipsnio 2 dalyje ir prašo administracinio nusižengimo teiseną E. B. atžvilgiu nutraukti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėjas ginčija darbo užmokesčio sampratos aiškinimą, tvirtindamas, kad E. B. vadovaujamos įmonės su apsaugos darbuotojais sudarytose darbo sutartyse nurodytas LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis yra tik viena iš sudedamųjų darbo užmokesčio dalių, t. y. bazinis darbo užmokestis, ir, kad jį mokant kartu su kitomis priemokomis, premijomis ir priedais, darbuotojai gaudavo žymiai didesnį darbo užmokestį nei nustatytas LR Vyriausybės minimalus atlyginimas. Visgi, įvertinus apeliacinio skundo turinį, aišku, kad jame iš esmės pateikiami subjektyvūs, E. B. palankūs teisės normų aiškinimai, kurie nėra nauji ir apylinkės teismo įvertinti. Jie tiek darbo inspektorės, tiek apylinkės teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, jų vertinimo bei atitinkamai išvados dėl E. B. kaltės, nekeičia. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad spręsdamas E. B.kaltės klausimą jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padaryme, teisės taikymo klaidų ar kitų procesinių pažeidimų apylinkės teismas nepadarė. Naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo procesinį sprendimą remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
11. Kaip jau minėta, E. B. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad būdamas UAB „X“ vadovu, įmonės apsaugos darbuotojams K. R. ir V. V. darbo sutartyse nustatė minimalų valandinį darbo užmokestį už kvalifikuotą darbą. Šiuo atveju nekyla ginčo, dėl to, kad K. R. ir V. V. pareigų vykdymui yra keliami specialūs kvalifikacinių įgūdžių ir profesinių gebėjimų reikalavimai, todėl atitinkamai jie laikytini darbuotojais dirbančiais kvalifikuotą darbą. Svarbu tai, kad DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestiso to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Iš to seka, kad dirbant kvalifikuotą darbą, turėtų būti mokamas didesnis nei minimalus atlygis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga), tačiau įstatymų leidėjas konkretaus dydžio nenurodo ir palieka tai šalių derybų bei susitarimo klausimu.
12. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas faktiškai mokamo mėnesinio darbo užmokesčio ir bazinio darbo užmokesčio, kaip vienos iš sudedamųjų darbuotojui mokamo mėnesinio darbo užmokesčio dalių, sąvokų atribojimui, tačiau čia reikia pažymėti, kad byloje pateiktos darbo sutarčių kopijos vienareikšmiškai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nurodytas bazinis darbo užmokestis nustatytas kaip mėnesinė alga, t. y. LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis padauginus iš darbuotojo faktiškai išdirbtų valandų skaičiaus, o papildomi apmokėjimai (priemokos už darbą naktį, švenčių dienomis, už darbą konkrečiame objekte) galimi tik įvykdžius jų skyrimo pagrindams ir tvarkai keliamas sąlygas. Todėl esant tokiai situacijai, kai apsaugos darbuotojas neatliks nustatytos apimties kokybiško, tikslaus bei kruopštaus darbo ir nedirbs naktimis ar švenčių dienomis, akivaizdu, kad jam bus išmokamas tik bazinis darbo užmokestis, šiuo atveju – LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis padauginus iš darbuotojo faktiškai išdirbtų valandų skaičiaus, o tai prieštarautų DK 141 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
13. Sutiktina, kad šiuo klausimu nėra aiškaus ir konkretaus teisės normų išaikinimo, tačiau įvertinus įstatymų leidėjo ketinimus atriboti minimalų darbo užmokestį už kvalifikuotą darbą, taipogi vadovaujantis protingumo, teisingo apmokėjimo už darbą principais, darytina išvada, kad darbuotojo bazinis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) negali būti mažesnis už minimalų mėnesinį atlygį, o jeigu dirbamas kvalifikuotas darbas – turi būti didesnis, nepaisant to, kad darbuotojui yra (gali būti) skiriami priedai prie darbo užmokesčio.
14. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, atmesdamas E. B.atstovės advokatės skundą, tinkamai taikė DK nuostatas ir pagrįstai, konstatavo, kad kvalifikuotą darbą dirbantiems apsaugos darbuotojams (K. R. ir V. V.), negalėjo būti nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis už kiekvieną darbuotojo faktiškai išdirbtą valandą, o tai, kad darbuotojams išmokamas darbo užmokestis (įskaitant visas priemokas) viršijo minimalų darbo užmokestį, reikšmės veikos kvalifikacijai neturi, juo labiau, kad visi priedai ir priemokos vis tik yra skaičiuojami nuo bazinio darbo užmokesčio, kuris šiuo atveju yra minimalus LR Vyriausybės nustatytas valandinis atlygis.
15. ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos (toliau – BPK). Kaip nustatyta BPK 106 straipsnio 2 dalyje, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu ir priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tuo tarpu atvejai, kai teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamojo atžvilgiu, privalėtų išspręsti jo paties patirtas išlaidas, turėtas dėl jo advokato dalyvavimo procese, BPK neaptarti. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog tokie atvejai nėra galimi ir išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą.
16. BPK 104 straipsnio 2 dalis numato, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Taigi, vadovaujantis ANK 666 straipsniu, BPK 104 straipsnio 2 dalimi, konstatuojama, jog E. B.savo nuožiūra kreipęsis į advokatą dėl skundo surašymo bei dėl to patyręs išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pareigą apmokėti šias išlaidas savo lėšomis. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas.
17. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis teisėta bei pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu, teismas
nutari a:
palikti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį nepakeistą ir UAB „X“ direktoriaus E. B. (E. B.) atstovo advokato V. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.