Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis D. M. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė nuteistajam nustatyta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir trims mėnesiams su 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda.

Iš D. M. nukentėjusiajam R. Ž. priteista 30000 (trisdešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. M. Valstybinei ligonių kasai priteista 16903 (šešiolika tūkstančių devyni šimtai trys) litai ir 21 centas R. Ž. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 18 d., apie 01.30 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dūrė vieną kartą peiliu nukentėjusiajam R. Ž. į kairę krūtinės ląstos pusę, tuo padarė durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. R. Ž. pradėjus bėgti, pavijo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir dūrė du kartus į kairįjį žastą, tuo padarė durtinės-pjautines kairio žasto žaizdas. Šiais veiksmais D. M. tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė R. Ž. sveikatą, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą. Apeliantas nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, smulkiai nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, dėl jo padarymo nuoširdžiai gailisi, pats nuėjo į policiją, buvo aplankęs nukentėjusįjį ligoninėje, jo atsiprašė, siūlė pinigų gydymui bei neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistasis D. M. neigia padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Jis neturėjo jokio tikslo viešai demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ar įžūliai elgtis. Nusikaltimą padarė spontaniškai ir nesirinkdamas neteisėtų veiksmų atlikimo vietos. Apeliantas virtina, jog jis negali paaiškinti, kodėl sužalojo nukentėjusįjį, nenorėjo savęs priešpastatyti aplinkiniams ar savo elgesiu priešintis visuomenėje nusistovėjusiai tvarkai, taip pat pabrėžia, kad viskas vyko naktį, todėl mažai tikėtina, jog įvykį galėjo matyti kiti pašaliniai asmenys.

Be to, apeliantas dar kartą pažymi, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi dėl jos padarymo. Nurodo, kad jis labai išgyvena dėl savo elgesio ir dėl nukentėjusiajam padarytos žalos. Atkreipia dėmesį į tai, kad padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti visas įvykio aplinkybes. D. M. mano, kad visos šios aplinkybės leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę nei numato įstatymas. Nuteistasis pabrėžia, kad jis anksčiau nėra teistas už panašių nusikaltimų padarymą, nevengė atsakomybės, iš anksto nesiruošė sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, visos žalos nėra atlyginęs dėl sunkios turtinės padėties.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam priteisė per didelę sumą neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis neturi jokių galimybių sumokėti priteistą žalą, nes neturi jokio turto, nedirba, gyvena su tėvais, kurie turi sveikatos problemų. Sveikatos problemų turi ir pats nuteistasis, dėl ko bei dėl ankstesnių teistumų jis negali susirasti darbo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis neginčija nuosprendžio dalies, kuria buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė D. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jo kaltę įrodo ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį D. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 18 d., apie 01.30 val. prie namo, esančio Chemikų g. 13, Kėdainių m., t.y. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, R. Ž. sunkiai sutrikdęs sveikatą bei nukentėjusiajam pradėjus bėgti, pavijo jį prie namo, esančio Chemikų g. 18, Kėdainių m., ir dūrė du kartus į kairįjį žastą, tuo padarė durtinės-pjautines kairio žasto žaizdas.

Baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai neginčytinai patvirtina, jog nusikalstamus veiksmus nuteistasis D. M. atliko viešoje vietoje. Šis nustatytas faktas nėra ginčijamas ir apeliaciniame skunde. Apeliantas skunde tvirtina, jog savo veiksmais jis nesiekė viešai demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ar įžūliai elgtis, be to, įvykio nematė pašaliniai asmenys. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

Viešoji tvarka – tai moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstos bendrosios viešojo elgesio taisyklės, egzistuojančios visuomenėje. Šių taisyklių laikymasis užtikrina visuomenėje normalią gyvenimo eigą, tolerantišką bendravimą, susilaikymą nuo agresyvaus elgesio. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde nurodė, kad negali paaiškinti, kodėl atliko nusikalstamus veiksmus, t. y. be jokios aiškios priežasties užpuolė nukentėjusįjį ir jį sužalojo. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, jog D. M. jį užpuolė be jokios priežasties, jokio konflikto tarp jų iki įvykio nebuvo kilę (t. 1, b. l. 178-179). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu liudytoja E. B. patvirtino aplinkybę, jog iki nukentėjusiojo užpuolimo tarp jo ir nuteistojo nebuvo jokių konfliktų (t. 1, b. l. 47-49). Taigi iš šių paaiškinimų matyti, jog D. M. nukentėjusįjį R. Ž. viešoje vietoje užpuolė ir sužalojo be jokio priežasties. Toks nuteistojo elgesys vertintinas kaip įžūlus, rodantis nepagarbą visuomenei, kadangi jis yra, akivaizdžiai, neleistinas, agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, šokiruojantis aplinkinius.

Nuteistasis mano, kad jo nusikalstamų veiksmų nematė jokie pašaliniai asmenys, todėl jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Toks teiginys nėra pagrįstas. Pažymėtina, jog viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors, buvo ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis Nr. 2K-670/2002). Taigi nagrinėjamu atveju D. M. veiksmų kvalifikavimui nėra reikšminga ar jo nusikalstamus veiksmus matė kiti tiesiogiai įvykyje nedalyvavę asmenys. Tuo pačiu konstatuotina, jog nuteistojo veiksmai tiesiogiai paveikė nukentėjusįjį, kuris buvo D. M. įžūlių veiksmų liudytojas. Be to, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog užpuolimo faktą matė L. B., aplinkybę, jog viena mergina tikrai matė užpuolimą patvirtino ir pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 177).

Įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė D. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. M. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, BK 41, 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui. Aplinkybės, kad D. M. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytos žalos, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, jog nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Dar labiau atsižvelgti į minėtą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir švelninti jam paskirtas bausmes, nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis D. M. nukentėjusiajam peiliu dūrė į kairę krūtinės ląstos pusę (būtent šis smūgis peiliu sukėlė BK 135 straipsnyje numatytas pasekmes), vėliau nukentėjusiajam besiginant nuo užpuolimo buvo suduoti dar du smūgiai peiliu į mažiau gyvybiškai svarbią vietą (kairįjį žastą). Šie faktai rodo, kad nuteistajam nebuvo svarbu, kokius sužalojimus jis padarys nukentėjusiajam. Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistasis nesiekė sunkiai sužaloti nukentėjusiojo. Nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad apeliantas iš anksto nesiruošė sužaloti nukentėjusiojo nei jo veikų kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui, reikšmės neturi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sužalojimų padarymas peiliu, užpuolimo intensyvumas leidžia konstatuoti didelį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.

D. M. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, iš kurių viena priskiriama nesunkių, o viena labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, padarymą, abu nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia. Apeliantas anksčiau yra teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, baustas administracine tvarka. Šie faktai leidžia teigti, jog nuteistasis išvadų nedaro, nesugeba laikytis visuomenėje galiojančios ir visiems suprantamos, elementarios elgesio tvarkos, linkęs nusikalsti, todėl jam turi būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nemato jokių aplinkybių, kurios leistų D. M. bausmes skirti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Už abu nuteistojo padarytus nusikaltimus jam buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai neviršija atitinkamų BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkių, todėl, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad D. M. buvo paskirtos aiškiai per griežtos bausmės.

Nuteistajam paskirtosios bausmės subendrintos nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė bausmių apėmimą.

Apeliaciniame skunde ginčijamas iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priteisė tinkamą pinigų sumą nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-16/2004). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 2K-442/2009 ir kt.).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. Ž. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. buvo gydomas VšĮ Kėdainių ligoninės Chirurgijos skyriuje, vėliau nukentėjusysis buvo gydomas ambulatoriškai, be jokios abejonės, dėl nuteistojo veiksmų jis patyrė stresą, išgąstį, skausmą, buvo sumažėjusios jo galimybės gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą, iš paties nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, jog neigiami užpuolimo padariniai veikia jo gyvenimą iki šiol. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiajam R. Ž. priteista 30000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Nuteistojo D. M. nurodyta aplinkybė, jog jis šiuo metu neturi galimybės sumokėti tokią sumą, nesudaro pagrindo mažinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nuteistasis yra jauno amžiaus žmogus, kuris dirbdamas ateityje, galės atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Nuteistojo sveikatos būklė nėra pakankamas pagrindas mažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pažymėtina, jog iš byloje esančių ankstesnių nuosprendžių matyti, kad D. M. nusikalstamas veikas daro būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti, jog nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai savo teisinę padėtį bando lengvinti nurodydamas, kad žalos atlyginimui įtakos gali turėti jo sveikatos būklė.

Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir tenkinti nuteistojo D. M. apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.