Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-01-26 · Administracinė byla Nr. A-143-63-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-26
Bylos Nr.
A-143-63-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
L. J.
Trečiasis asmuo
Kauno apygardos administraciniam teismui, Kauno apygardos teismui
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 63/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos administraciniam teismui, Kauno apygardos teismui dėl netekto atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas), netektą atlyginimą dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 254 754,15 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 395 „Dėl administracinių teismų teisėjų skyrimo“ buvo paskirtas Kauno apygardos administracinio teismo teisėju nuo 1999 m. gegužės 1 d., o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. vasario 18 d. dekretu Nr. 374 „Dėl apygardos administracinio teismo teisėjo perkėlimo“ – perkeltas iš Kauno apygardos administracinio teismo į Kauno apygardos teismą nuo 2004 m. kovo 1 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) bei 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas mažesnis atlyginimas, kadangi mokamo atlyginimo koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėjo nuomone, darbo užmokestis jam sumažintas neteisėtai ir nepagrįstai. Pažymėjo, jog sumažinant atlyginimus bei mokant sumažintus atlyginimus valstybėje nebuvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tokia padėtis nebuvo ir vėliau, be to, tuo pat metu ir tokiu pačiu pagrindu atlyginimas nebuvo sumažintas kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tam tikros Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, teisėjų atlyginimo santykių reguliavimas įstatymu nebuvo pakoreguotas taip, kad atitiktų Konstituciją. Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Teigė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje tiesiogiai taikytina Konstitucija, taip pat atsižvelgtina į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą oficialią konstitucinę doktriną dėl teisėjų atlyginimo santykių teisinio reguliavimo. Pareiškėjo nuomone, jis įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Jam priteistinas netektas uždarbis dėl neteisėto atlyginimo sumažinimo iš Lietuvos valstybės.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 17 – 19) su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamoje administracinėje byloje skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento, t. y. nuo 2000 m. sausio mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 suformuluota taisyklė yra išimtis, plečiamai jos aiškinti negalima, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį. Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimu, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime (nei jo motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse) nėra teiginių, kuriais būtų konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, kuriuo konstatuotas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo kai kurių nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, neteisingai nurodė, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas ta apimtimi, koks jis buvo nustatytas iki 2000 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijai. Nors pripažintos antikonstitucinėmis nuostatos nebuvo pakoreguotos, tačiau jos (atlyginimo mažinimo formulė pereinamuoju laikotarpiu) nebuvo faktiškai taikytos teisėjams, ir šis nepakoregavimas negalėjo pažeisti teisėjų teisių. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. ar 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimai negali būti pagrindas patenkinti pareiškėjo skundą. Be to, šioje administracinėje byloje taikytinas DK 298 straipsnis, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, kad ši norma analogijos būdu taikytina ir teisėjams, kad ji yra imperatyvi. Teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą priteisti negautą teisėjo atlyginimą, priteistina suma turėtų būti be privalomųjų mokesčių valstybei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 15) su skundu sutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 168 – 187) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – 94 073,99 Lt, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalios 2009 m. sausio 1 d. Nagrinėjant šią administracinę bylą, nurodyto įstatymo nuostatos dar nėra įsigaliojusios ir niekaip negali būti taikomos. Šis įstatymas, net jeigu jau galiotų, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjo absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises (Konstitucijos 30 str. 1 d.). Kita vertus, teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies už tą patį laikotarpį dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. Įsigaliojus šiam įstatymui, teisėjų, tarp jų ir pareiškėjo, atlyginimas yra sureguliuotas įstatymu. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo, kuris yra Kauno apygardos teismo teisėjas nuo 2004 m. kovo 1 d. (nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. ėjo Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas), skunde suformuluotą reikalavimą dėl netekto atlyginimo priteisimo, būtina atskleisti visuminį teisinį reguliavimą, nustačiusį/nustatantį teisėjų atlyginimus, jų apskaičiavimo tvarką, ir taikytą Lietuvos Respublikos apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų teisėjams, inter alia pareiškėjui – Kauno apygardos teismo teisėjui (ėjusiam ir Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas). Teismas, vadovaudamasis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatavo, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime paminėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, taip pat administracinių teismų teisėjams – turėjo būti (iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas) mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – iš viso 256 410,68 Lt (laikotarpiu nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2004 m. vasario mėn. – 132 784,06 Lt, laikotarpiu nuo 2004 m. kovo mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – 123 626,62 Lt). Teismas pažymėjo, jog sprendžiant šį ginčą taikytini DK 27 straipsnio 2 dalis ir 298 straipsnis (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.). DK normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymą šioje byloje pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). DK 298 straipsnyje numatytas terminas negali būti atnaujinamas, nes jis yra imperatyvus. Nurodė, kad pareiškėjui neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, priteisiama iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo, einančio teisėjo pareigas Kauno apygardos teisme nuo 2004 m. kovo 1 d. (nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. vasario 29 d. ėjusio Kauno apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas), reikalavimai dėl netekto atlyginimo priteisimo tenkinami iš dalies ir jam priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje, nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. – 94 073,99 Lt.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 192 – 194) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, todėl pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.

2. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Teismas negalėjo dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą. Prievolės įvykdymas yra sureguliuotas įstatymu, kuris yra galiojantis ir privalo būti vykdomas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 201) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais faktiniais ir teisiniais argumentais, nes jie yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia atgauti savo (kaip apygardos administracinio bei apygardos teismų teisėjo) darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.

Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Todėl apelianto argumentai dėl valstybės ekonominės bei finansinės padėties kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Kolegija taip pat pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) įsigaliojimas, kolegijos manymu, nėra teisinė kliūtis bylos nagrinėjimui teisme, nes šio įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas (deleguotas) Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka.

Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla, bei kitose taip pat panašiose administracinėse bylose. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje pagrįstai taikė DK 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą laikotarpį - nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo reikalavimą grąžinti jam (priteisti) iki 2007 m. gruodžio 31 d. nesumokėto darbo užmokesčio dalį, jam grąžintina (priteistina) darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2007 m. gruodžio 31 d. trejus metus.

Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančioje Kauno apygardos teismo pažymoje apie pareiškėjui neišmokėtą atlyginimą už 2004 – 2007 m. (b. l. 10) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti šiais duomenimis.

Taikydama nurodytus pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 95 655,22 Lt suma. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, nekeičiant jo esmės, turi būti atitinkamai patikslintas.

Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimą tuo, kad pareiškėjui L. J. priteistos sumos dydis yra 95 655,22 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt penki litai ir 22 ct).

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasVirgilijus ValančiusSkirgailė Žalimienė