Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-18 · Administracinė byla Nr. I-2922-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-18
Bylos Nr.
I-2922-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01130-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2922-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01130-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kameroje Nr. 294 sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas 1,5 m aukščio sienele bei užuolaida, o kameroje esanti praustuvė įrengta kameroje atskirai nuo sanitarinio mazgo. Pažymėjo, jog sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, kadangi pro stebėjimo langelį buvo matomas pareigūnų ir pareigūnių. Kameroje esanti praustuvė įrengta atskirai nuo sanitarinio mazgo, todėl prausiantis buvo matomas kameroje laikomų asmenų. Be to, kameroje Nr. 294 sanitariniame mazge nėra įrengta atskira ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Minėtoje kameroje ant lango buvo įrengtos grotos, todėl negalėjo atidaryti lango. Taip pat langai buvo nešvarūs, o dėl ant langų esamų grotų, negalėjo jų nuvalyti, kad patektų dienos šviesa. Nurodė, jog kameroje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl turėjo nuolat gulėti. Be to, kameros plotą mažino baldai bei asmeniniai daiktai. Kameroje Nr. 294 sienos ir lubos nelygios bei sunkiai valomos. Pažymėjo, jog kameroje buvo viena spintelė, o kameroje buvo laikomi du asmenys, todėl savo daiktus turėjo laikyti dėžėje. Pasivaikščiojimo kiemeliuose grindys nelygios, duobėtos, o sienos nelygios, sutrupėjusios plytos bei juose yra šiukšlių. Dėl nurodytų aplinkybių sutriko miegas, tapo irzlus, nervingas, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologines kančias, nepatogumus, akių bei galvos skausmus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–14).

Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 20 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.

Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Paaiškino, kad reikalavimas eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, yra nepagrįstas.

Pažymėjo, kad visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės bei tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Taip pat kamerose, kuriose grotos įrengtos ir iš vidinės, ir iš išorinės langų pusės, yra tinkamos tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems.

Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Be to, kamerų apšvietimui naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Lukiškių TI-K kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims buvo išdalintos stačiakampės juodos plastikinės dėžės, pagalmintos iš polivinilchlorido. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, įstaigoje nėra nustatyta pareiga aprūpinti nuteistuosius dėžėmis daiktams laikyti ar atlikti daiktų sudėties tyrimus, todėl, jei laikomus asmenis netenkina šios dėžės kokybė, jie gali atsisakyti naudotis. Nuteistiesiems išdalintos dėžės yra 90 litrų talpos, pakankamai tvirtos (gali atlaikyti apie 30 kg svorio), jos telpa po lova gyvenamojoje kameroje. Šios dėžės skirtos ne maisto produktams, todėl įstaiga nesiūlo laikyti maisto produktų šioje dėžėje, išskyrus atvejus, kai maisto produktai yra apsaugotose nuo aplinkos poveikio gamintojo pakuotėse, pvz.: celofaniniuose maišeliuose, kurie apsaugo maisto produktus nuo tiesioginio sąlyčio su dėže. Vadovaujantis pardavėjo tinklalapyje pateikiama informacija, jos tinkamos naudoti statybose, ūkyje, pramonėje, buityje, dėže prekiaujantis pardavėjas kitų saugumo reikalavimų nenurodo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia prekiauti prekėmis, kurių sudėtyje yra nuodingų, kenkiančių žmonių sveiktai medžiagų, todėl jei tokių medžiagų būtų rasta dėžėse, būtų uždrausta jomis prekiauti. Akcentavo, kad dėžė nėra vienintelė vieta, kurioje galima laikyti daiktus. Kiekvienoje kameroje daiktams laikyti įrengta spintelė ir maisto produktų spintelė arba lentyna, kuriose galima laikyti savo daiktus ir maisto produktus. Įstaigos administracija, reikalaudama iš nuteistųjų, kad jie savo turimais lagaminais ir krepšiais naudotųsi tik atvykstant į pataisos įstaigą / išvykstant iš jos, vykdo teisės aktų reikalavimus, išduotos naudojimui dėžės nėra privalomos, galima atsisakyti jomis naudotis ir laikyti daiktus kameroje įrengtose spintelėse ir lentynose.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nurodė, kad su atsiliepimu nesutinka (b. l. 44).

Paaiškino, kad atsakovės atstovas nurodo klaidingą informaciją. Pažymėjo, jog kameroje Nr. 104, 294, 331 langai buvo nešvarūs, sienos nelygios, sunkiai valomos, nebuvo užtikrintas dieninis apšvietimas o tualetai įrengti kamerose, neatitinkantys higienos normų reikalavimų.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-109) (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje suaugusiam asmeniui negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 20 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 104 (2 asm.); 7,21 kv. m. ploto kameroje Nr. 331 (2 asm.); 8,11 kv. m. ploto kameroje Nr. 294 (2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 7–14).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,6 kv. m. iki 4,05 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,32 kv. m. iki 3,77 kv. m. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerų plotą mažino baldai bei asmeniniai daiktai.

Žemesnės instancijos teismas

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14 punkto 6–9 papunkčiuose nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, todėl buvo matomas pareigūnų ir pareigūnių. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 4 d. Pranešime ,,Dėl K. M. skundo (2019 m. kovo 26 d. Nr. 124-121)“ Nr. 64-41 nurodyta, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos. Šias užuolaidas turi užsitraukti patys suimtieji ir nuteistieji (b. l. 22–25).

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 20 d., tačiau pareiškėjas tiek skunde, tiek atsikirtime nurodo, jog buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. kovo 18 d. Pareiškėjas visu nurodomu laikotarpiu, iš viso 27 paras, buvo laikomas kameroje Nr. 294 kartu su kitu asmeniu (b. l. 7–14). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Be to, Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 7–14). Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, todėl šiuo aspektu neteisėti Vilniaus PN veiksmai nekonstatuotini. Teismo vertinimu, 27 parų laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas (b. l. 7–14). Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 4 d. Pranešime ,,Dėl K. M. skundo (2019 m. kovo 26 d. Nr. 124-121)“ Nr. 64-41 nurodyta, kad Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, o tinkamai vėdinant, išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo (b. l. 22–25). Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, todėl šiuo atžvilgiu Vilniaus PN neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje praustuvė buvo įrengta atskirai nuo sanitarinio mazgo, todėl prausiantis buvo matomas kameroje laikomų asmenų.

PĮĮET 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Eksploatavimo taisyklių 15.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m.). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.) (b. l. 7–14, 22–25).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant kameras, įrengiamos sanitarinio mazgo kabinos, kuriose turi būti įrengiamas praustuvas (PĮĮET 16.5 punktas). Tačiau, šiuo atveju sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 15.5 punktu, kameroje įrengiamas praustuvas, tačiau galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo veikiančiose, nerekonstuojamose ar kapitaliai neremontuojamose kamerose, praustuvę įrengti atskirai nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, jog praustuvą ir klozetą skiria 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 22–25). Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN kamerose, kuriose sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, neturėjo pareigos praustuvę įrengti prieš pertvaros įrengimą, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose ant langų buvo įrengtos grotos, todėl negalėjo išvėdinti kameros. Kamerose dėl įrengtų grotų langai buvo nešvarūs, jų negalėjo išsivalyti, taip pat buvo ribojamas dieninis apšvietimas.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės bei tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Taip pat kamerose, kuriose grotos įrengtos ir iš vidinės, ir iš išorinės langų pusės, yra tinkamos tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems (b. l. 7–14). Visose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, o langų angose įrengtos grotos atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 22–25). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog kamerose langai buvo nešvarūs, pažymėtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC), 2019 m. kovo 28 d., atlikęs patikrinimą ir nustatė, kad kameroje Nr. 294 langų stiklai buvo vizualiai nešvarūs, tačiau Lukiškių TI-K gyvenamąsias patalpas turi valyti patys laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys, todėl dėl galimybės išsivalyti langus galima kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 45–47). Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamąsias kameras, išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas, turi tvarkyti jose gyvenantys asmenys. Vilniaus PN laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena, t. y. valyti kamerų sienų, grindų, langų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoti sanitarinius įrenginius. Į gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125) išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės (b. l. 22–25). Akcentuotina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 30), o NVSC ginčo laikotarpiu patikrinimų neatliko (b. l. 31–32). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog langai buvo nešvarūs, tačiau kameroje Nr. 294 jis pats turėjo valyti langus. Nors NVSC nustatė, jog minėtoje kameroje buvo vizualiai nešvarūs langai, tačiau taip pat pažymėjo, jog gyvenamąsias patalpas turi valyti įstaigoje laikomi asmenys. Be to, šioje kameroje patikrinimas buvo atliktas tuomet, kai pareiškėjas Vilniaus PN jau nebuvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, kad grotų įrengimas ant langų atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat į tai, kad kameros langus turėjo valyti pats pareiškėjas, bei į tai, kad į įstaigos administraciją su prašymu demontuoti grotas, jog galėtų išsivalyti langus, nesikreipė, todėl šie pareiškėjo arhumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad kamerose sienos ir lubos nelygios, sunkiai valomos.

Kaip nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 294. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 30). Taip pat ginčo laikotarpiu NVSC kontrolės patikrinimai gyvenamosiose kamerose nebuvo atlikti (b. l. 31–32).

Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 12 d. skundais kreipėsi į NVSC, kuriuose nurodė, kad kameroje Nr. 331 yra drėgna, nėra užtikrintas minimalus plotas, apšvietimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Kameroje Nr. 294 sienos nelygios, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, neįrengtos spintelės daiktams susidėti. Pažymėjo, jog dienos metu yra paimamas čiužinys. Pasivaikščiojimo kiemelių grindys nelygios, duobėtos, o nuo sienų krenta tinkas, nėra drabužių pakabų, nėra iškvietimo mygtukų. Taip pat pareiškėjas pateiktuose skunduose prašė patikrinti dušus į kuriuos buvo vedamas iš kamerų Nr. 294 ir Nr. 331, kadangi dušuose neužtikrinamas privatumas. Dušo patalpose nėra įrengtos persirengimo kabinos, todėl sušlapdavo rankšluosčiai bei drabužiai. Pareiškėjas akcentavo, jog išduodami čiužiniai buvo susidėvėję ir nešvarūs. Kamerose nebuvo higienos priemonių švarai palaikyti. Kameroje Nr. 294 ant langų esančios grotos trukdė išsivalyti langus, be to, dėl grotų nebuvo užtikrinama dienos šviesa. Nurodė, kad kirpykloje nesilaikoma higienos normų reikalavimų (b. l. 48, 49–50).

NVSC 2019m. balandžio 4 d. rašte Nr. (10-12 4.80)2-16890 nurodė, kad NVSC 2019 m. kovo 28 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad kameroje Nr. 331 santykinė oro drėgmė buvo 41 proc., tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkto reikalavimą. Šioje kameroje bendra dirbtinė apšvieta buvo 216 lx ir tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimą. Kameroje Nr. 294 langų stiklai buvo vizualiai nešvarūs, tačiau Lukiškių TI-K gyvenamąsias patalpas turi valyti patys laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys, todėl dėl galimybės išsivalyti langus galima kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją. Patikrinimo metu kamerose Nr. 331 ir Nr. 294 privalomasis valymo inventorius ir valikliai buvo. II-o korpuso laikomų asmenų miegui skirtas inventorius buvo saugojamas koridoriuose esančiuose uždarose spintose su pertvaromis ir tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 27 punkto reikalavimą. Pažymėjo, jog patikrinimo metu pareiškėjui išduoto čiužinio patikrinti nebuvo galimybės, kadangi pareiškėjas 2019 m. kovo 21 d. išvyko iš įstaigos. Patikrinimo metu buvo apžiūrėti ir išmatuoti išdavimui paruošti čiužiniai ir nustatyta, kad čiužinių ilgis buvo nuo 192 cm iki 195 cm, atitinkantys lovų ilgiui, čiužiniai nesusidėvėję, vizualiai švarūs, tinkami skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 41 punkto reikalavimus. Kirpykloje ir II-o korpuso 18-o bei 19-o posto dušuose atlikto patikrinimo metu, Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Informavo, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl gyvenamojo ploto, privatumo neužtikrinimo, grotų ant langų įrengimo, pagalbos iškvietimo sistemos nebuvimo, išduodamų talpų asmeninių daiktų sangojimui, nesudarytų sąlygų asmeninių drabužių saugojimui, persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (b. l. 45–47).

Byloje nėra duomenų, jog kameroje Nr. 294 buvo nelygios sienos ar lubos, nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar į NVSC. Taip pat NVSC, atlikęs patikrinimą, nenustatė, jog šioje kameroje buvo nelygios sienos ar lubos, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini neįrodytais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kameroje buvo viena spintelė, o kameroje buvo laikomi du asmenys, todėl savo daiktus turėjo laikyti dėžėje.

Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai).

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims buvo išdalintos stačiakampės juodos plastikinės dėžės, pagalmintos iš polivinilchlorido. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, įstaigoje nėra nustatyta pareiga aprūpinti nuteistuosius dėžėmis daiktams laikyti ar atlikti daiktų sudėties tyrimus, todėl, jei laikomus asmenis netenkina šios dėžės kokybė, jie gali atsisakyti naudotis. Nuteistiesiems išdalintos dėžės yra 90 litrų talpos, pakankamai tvirtos (gali atlaikyti apie 30 kg svorio), jos telpa po lova gyvenamojoje kameroje. Šios dėžės skirtos ne maisto produktams, todėl įstaiga nesiūlo laikyti maisto produktų šioje dėžėje, išskyrus atvejus, kai maisto produktai yra apsaugotose nuo aplinkos poveikio gamintojo pakuotėse, pvz.: celofaniniuose maišeliuose, kurie apsaugo maisto produktus nuo tiesioginio sąlyčio su dėže. Vadovaujantis pardavėjo tinklalapyje pateikiama informacija, jos tinkamos naudoti statybose, ūkyje, pramonėje, buityje, dėže prekiaujantis pardavėjas kitų saugumo reikalavimų nenurodo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia prekiauti prekėmis, kurių sudėtyje yra nuodingų, kenkiančių žmonių sveiktai medžiagų, todėl jei tokių medžiagų būtų rasta dėžėse, būtų uždrausta jomis prekiauti. Akcentavo, kad dėžė nėra vienintelė vieta, kurioje galima laikyti daiktus. Kiekvienoje kameroje daiktams laikyti įrengta spintelė ir maisto produktų spintelė arba lentyna, kuriose galima laikyti savo daiktus ir maisto produktus. Įstaigos administracija, reikalaudama iš nuteistųjų, kad jie savo turimais lagaminais ir krepšiais naudotųsi tik atvykstant į pataisos įstaigą / išvykstant iš jos, vykdo teisės aktų reikalavimus, išduotos naudojimui dėžės nėra privalomos, galima atsisakyti jomis naudotis ir laikyti daiktus kameroje įrengtose spintelėse ir lentynose (b. l. 7–14).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 4 d. Pranešime ,,Dėl K. M. skundo (2019 m. kovo 26 d. Nr. 124-121)“ Nr. 64-41 nurodyta, kad nuteistųjų ir suimtųjų patogumui išduodamos plastikinės dėžės daiktams susidėti. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, Vilniaus PN nėra nustatyta pareiga aprūpinti nuteistuosius dėžėmis daiktams ir juo labiau dėžėmis su dangčiais. Jei suimtąjį ar nuteistąjį netenkina išduodamos dėžės daiktams susidėti jis gali jų atsisakyti (b. l. 22–25).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija, jog kameroje Nr. 294, kurioje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, nepakako vienos spintelės daiktams susidėti. Pažymėtina, kad šioje kameroje buvo laikomi du asmenys (b. l. 7–14), o vadovaujantis Eksploatavimo taisyklėmis, kameroje turi būti viena spintelė dviems asmenims. Be to, kaip nurodė Vilniaus PN, dėžės daiktams susidėti išduodamos pačių suimtųjų (nuteistųjų) patogumui (b. l. 22–25), tačiau jų išdavimas nėra privalomai reglamentuotas teisės aktuose. Teismo vertinimu, Vilniaus PN tinkamai įgyvendino nustatytą pareigą įrengti spinteles daiktams susidėti, taip pat papildomai įrengė dėžes kameroje daiktams susidėti, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose grindys nelygios, duobėtos, o sienos nelygios, sutrupėjusios plytos bei juose buvo šiukšlių.

Lietuvos higienos normos 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Eksploatavimo taisyklių 21 ir 22 punktuose numatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

PĮĮET be kita ko numato, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Teisės aktai numato, kad pasivaikščiojimo kiemelių grindys turi būti lygios ir neslidžios, sienos turi būti dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, nors pareiškėjas teigia, kad grindys buvo nelygios, duobėtos, o sienos nelygios, sutrupėjusios plytos, tačiau dėl šių teiginių į įstaigos administraciją nesikreipė. Pažymėtina, jog smulkūs Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių remonto darbai atliekami nedelsiant, o kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pasivaikščiojimo kiemeliai, esantys Vilniaus PN, įrengti vadovaujantis Eksploatavimo reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelius valo ir tvarko nuteistieji, Vilniaus PN atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji (b. l. 22–25). Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pasivaikščiojimo kiemelių sienos ar grindys būtų techniškai netvarkingos, ar, kad jie būtų netvarkingi. Tuo pačiu pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už savo aplinkos tinkamą priežiūrą ir tvarkymą, tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelių tinkamą sutvarkymą bei priežiūros palaikymą, saugios aplinkos sukūrimą. Tokia pareiga asmenims įtvirtinta BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punkte (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo miego sutrikimais, irzlumu, nervingumu, dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, psichologinėmis kančiomis, nepatogumais, akių bei galvos skausmais. Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus ginčo laikotarpiu dėl raumenų, gerkės, akių skausmų, nemigos ir kitų nusiskundimų (b. l. 54–59). Tačiau, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodomus sveikatos sutrikimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 30 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 30 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė