- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-05
- Bylos Nr.
- A-2466-756/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01812-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. G. 2014 m. kovo 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (skundas teisme gautas 2014 m. kovo 21 d.; b. l. 1–6) bei patikslintu skundu (b. l. 63–65), prašydama: 1) teismui pripažinus, kad terminas skundui paduoti praleistas, atnaujinti jį kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1986; 3) priteisti iš VSDFV 21 852,24 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo; 4) priteisti iš VSDFV 3 534,78 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo.
Pareiškėja nurodė, kad jai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio bei 8 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kuriomis vadovaujantis pareiškėjai buvo perskaičiuota senatvės pensija, todėl, siekdama atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, pareiškėja 2014 m. vasario 3 d. kreipėsi į VSDFV. Atsakovas skundžiamu sprendimu nurodė, kad skundas paduotas praleidus teritorinio skyriaus sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją apskundimo terminą, ir atsisakė nagrinėti skundą. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl skundo padavimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo šio momento. Vadinasi, 3 metų terminas nėra praleistas. Be to, į VSDFV pareiškėja anksčiau nesikreipė taip pat ir dėl to, kad apie pensijos mažinimą pareiškėja nebuvo informuota jokiu spendimu, ji tikėjosi, jog įstatymų leidėjas vykdys savo pareigą nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą. Šiuo klausimu vyravo teisinis neapibrėžtumas. Taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kad įstatymu nustatyta pensija paskirta ir mokama, teisė į ją yra sietina su asmens nuosavybės teisių apsauga. Dėl išdėstytų aplinkybių buvo objektyviai apribota galimybė ginti savo teises, todėl susidariusi pensijos nepriemoka turi būti išmokėta.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 49–51) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Paaiškino, kad skundo VSDFV padavimo terminas yra 3 metai. Apie pensijos sumažinimą pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją, t. y. 2010 metų sausio mėnesį – tokiu aiškinimu vadovaujamasi ir nusistovėjusioje teismų praktikoje. Kadangi skundą VSDFV pareiškėja pateikė 2014 m. vasario 3 d., ji praleido minėtą 3 metų skundo padavimo terminą, todėl jį atsisakyta nagrinėti pagrįstai. Pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė įrodymų, dėl kurių skundo padavimo terminas galėtų būti atnaujintas, todėl, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, skundas yra nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Klaipėdos skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 15–20) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Teigė, kad senatvės pensija jai buvo mokama tinkamai vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Skundą VSDFV pareiškėja padavė praleidusi nustatytą 3 metų terminą. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjo pensijai perskaičiuoti taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką, todėl pareiškėjos patirti praradimai bus atlyginti nustatyta tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu (b. l. 71–74) A. G. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1986 atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį, kurioje pareiškėja reikalavo priteisti iš VSDFV senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo, nutraukė.
Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėja 2014 m. vasario 3 d. kreipėsi į VSDFV (VSDFV skundas gautas 2014 m. vasario 7 d.), prašydama įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 52–53). VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1986 (b. l. 56–57) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas, kartu išaiškino teisę pateikti įrodymus, kuriais remiantis skundo padavimo terminas galėtų būti atnaujinamas. Prieš kreipdamasi į VSDFV pareiškėja siekė apginti savo teises 2013 m. gruodžio 18 d. kreipdamasi į VSDFV Klaipėdos skyrių, kuris 2014 m. sausio 14 d. raštu Nr. (10.1) SI-2581 (b. l. 54–55) pateikė duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį.
VSDFV Klaipėdos skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi ji Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Šiuo atveju yra privaloma teisės į senatvės pensiją gynimo išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, kuri nustatyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131. Ginčo teisiniams santykiams taikytina Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalies redakcija nustatė, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. VSDFV šiuo atveju yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Minėto 3 metų skundo padavimo VSDFV termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Teismų praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad šio termino svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., šias LVAT nutartis adm. bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A870-146/2015 ir kt.).
Pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. ir 2014 m. vasario 3 d. skundai dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Skunde nurodyta priežastis, esą ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, bei kiti pareiškėjos nurodomi argumentai minėtoje naujausioje teismų praktikoje nėra laikomi svarbiomis priežastimis, dėl kurių minėtas terminas galėtų būti atnaujinamas. Tai reiškia, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos 2010–2011 metų laikotarpiu priteisimo ir VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti jos paduotą skundą, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1986 atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).
Pareiškėjos skundas dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus valinio 2010 m. sausio mėnesio sprendimo perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją ir juo vadovaujantis neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo VSDFV nebuvo išnagrinėtas dėl praleisto skundo padavimo termino. Šiuo atveju yra pasibaigęs įstatymu nustatytas skundo padavimo terminas ir, sprendžiant iš pareiškėjos skunde teismui nurodytų aplinkybių, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, pareiškėja nebeturi galimybės dėl šių reikalavimų pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Dėl to, atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1122-146/2015), bylos dalis, kurioje pareiškėja reikalauja priteisti iš atsakovo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo, nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 d. 8 p.).
III.
Pareiškėja A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 78–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėja nurodo, kad nepraleido 3 metų senaties termino kreiptis į teismą. Teismas, spręsdamas ginčą, turėjo vadovautis LVAT praktika, kurioje nurodoma, jog teisė kreiptis į teismą suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, kurį įtvirtina Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis. LVAT vertinimu, ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reglamentavimo išsamumu, aiškumu. Todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. Pareiškėja 2010 m. sausio mėnesį subjektyviai suvokė, kad jos teisės pažeidžiamos, tačiau žinojo ir tai, kad pensijos mažinamos pagal įstatymą, jame buvo nurodyta, kad pensijos bus mažinamos tik vienerius metus. Dėl šios priežasties pareiškėja nei į VSDFV, nei į teismą nesikreipė. Pareiškėjos manymu, teismas nemotyvavo, kodėl negali išnagrinėti bylos dėl pareiškėjos reikalavimų priteisti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nes analogiški skundai teismuose yra priimami ir bylos išnagrinėjamos, priimami galutiniai ir neskundžiami sprendimai. Pareiškėjos teisę reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Klaipėdos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į (b. l. 89–94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
VSDFV Klaipėdos skyriaus manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsiliepimą trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Papildomai nurodo, kad LVAT praktika, kuria apeliaciniame skunde remiasi pareiškėja, nėra suformuota bylose dėl analogiško ginčo, t. y. ginčų dėl pagal Laikinojo įstatymo nustatas sumažintų ir neišmokėtų senatvės pensijų priteisimo. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrįstai remiasi ir LVAT praktika, suformuota valstybinių pareigūnų ir karių pensijų bylose.
Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 95–98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu teismas administracinę bylą pagal A. G. skundą dalyje dėl įpareigojimo išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką nutraukė, o skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1986 atmetė.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV, kaip į ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nenurodė. Teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė nežinojusi apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo), taip pat rėmėsi teiginiais dėl teisės į teisminę gynybą, teisės į nuosavybės apsaugą ir pan. Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., LVAT nutartis adm. bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015).
Taigi šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.