Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-4646-431/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Admivita“ prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinio reikalavimo, patvirtinto Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1380-803/2017, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovės BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto administratorė prašė atnaujinti procesą dėl VMI finansinio reikalavimo patvirtinimo civilinėje byloje Nr. B2-1380-803/2017 ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti VMI 967 876,32 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi patikslino antros eilės kreditorės VMI finansinį reikalavimą BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje ir patvirtino 873 020,18 Eur dydžio reikalavimą, kuris sumažėjo dėl VMI atlikto 94 856,14 Eur dydžio įskaitymo. Bankroto administratorė tik po nurodytos nutarties įsiteisėjimo sužinojo, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mokesčių administratorius pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas negali įskaityti mokestinės nepriemokos, susiformavusios iki bankroto bylos iškėlimo, su mokestine permoka, atsiradusia po bankroto bylos iškėlimo. Taigi nagrinėjamu atveju negalėjo būti patvirtintas sumažintas VMI finansinis reikalavimas (įskaitant permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo). Nagrinėjamoje byloje buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą dėl VMI reikalavimo patvirtinimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 18 d. nutartimi atnaujino procesą dėl VMI finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje ir patvirtino VMI 967 876,32 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje.Teismas nustatė, jog prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte nustatytu pagrindu, todėl procesas atnaujintinas.Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad nėra ginčo dėl pareiškėjos prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dydžio, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatęs, kad nebaigtoje bankroto byloje Nr. B2-1380-803/2017 buvo atidėtas bankroto administratorės prašymas dėl BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ pabaigos klausimo nagrinėjimas dėl neišspręsto VMI kreditorinio reikalavimo, kad paskelbta, jog 2017 m. lapkričio 15 d., 13:00 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjamas bankroto administratorės prašymas dėl įmonės pabaigos, nusprendė, kad netikslinga paskirti bylos nagrinėjimą kitame teismo posėdyje, kuris iš esmės taip pat bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, o racionalu išspręsti klausimą iš esmės.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi patvirtino VĮ „Turto bankas“ 984 826,65 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuris susidarė kreditorei iš VMI perėmus 3 341 883,37 Lt (967 876,32 Eur) dydžio reikalavimo teisę į atsakovę. Realizavus atsakovės turtą, bankroto administratorė 2016 m. liepos 20 d. pateikė VMI prašymą grąžinti 97 400 Eur dydžio PVM permoką, susiformavusią po bankroto bylos iškėlimo dėl bankroto proceso metu pirktų paslaugų ir prekių. Pagal mokesčių administratoriaus sistemoje „Mano VMI“ esančius duomenis 2016 m. rugpjūčio 1 d. atsakovės prievolių dydis nuo 893 427,59 Eur sumažėjo iki 795 558,81 Eur (97 868,78 Eur suma), t. y. iš esmės ta suma, kurią 2016 m. liepos 20 d. prašymu bankroto administratorė prašė grąžinti kaip PVM permoką.VMI 2016 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. (23.28-08-1)-RNA-36278 dėl finansinio reikalavimo patikslinimo nurodė, kad pagal 2016 m. rugpjūčio 19 d. protokolą Nr. 205 reikalavimo teisė į atsakovę dėl 3 341 883,37 Lt (967 876,32 Eur) mokestinės nepriemokos, perleistos VĮ Turto bankui, buvo grąžinta pradiniam kreditoriui – VMI, nes atsirado galimybė atlikti vienarūšius įskaitymus, ir todėl prašė įtraukti VMI į atsakovės kreditorių sąrašą su 873 020,18 Eur dydžio reikalavimu. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje Nr. B2-1380-803/2017 buvo patvirtintas patikslintas VMI kreditorinis reikalavimas.Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pagal kasacinio teismo praktiką VMI neturi teisės įskaityti mokestinę nepriemoką, susiformavusią iki bankroto bylos iškėlimo su permoka, atsiradusia po bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015). Todėl teismas tenkino pareiškėjos reikalavimą ir patvirtino VMI 967 876,32 Eur dydžio finansinį reikalavimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo VMI prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje Nr. B2-1380-803/2017 patvirtintą patikslintą 873 020,18 Eur VMI kreditorinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nuo 2012 m. kovo 1 d. teisės aktuose įsigaliojo išimtis, numatanti, kad yra galimas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokesčių administratorius atlikdamas mokesčio permokos įskaitymą, veikia ne kaip kreditorius bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka ir pagrindais. MAĮ 87 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su mokesčių permokos įskaitymu ir grąžinimu, todėl CK nuostatos, reglamentuojančios įskaitymą, tokiu atveju netaikytinos. Pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, išimties tvarka mokesčių administratorius tik įskaitymo būdu turi teisę padengti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo taisykles) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2022/2013; A438-2143/2013; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-922-2014). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. VMI reikalavimai gali būti tikslinami, jeigu atitinkamai pasikeičia jų dydis, t.y. mokesčių apskaitoje padidėja arba sumažėja mokestinės nepriemokos dydis. Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 5 punktą kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. VMI 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime Nr. 331A-82831 negrąžinti 97 400,00 Eur PVM permokos (skirtumo) pagal BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto administratorės prašymą nurodyta, kad jis galėjo būti skundžiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje nustatyta tvarka Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skundą paduodant per VMI per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, tačiau bankroto administratorė šia teise nepasinaudojo. Darytina išvada, kad VMI atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą kaip tą reglamentuoja įstatymai, minėtas įskaitymas nėra užginčytas, panaikintas ir yra galiojantis. Mokesčių apskaitoje mokestinės nepriemokos dydis įmonės atžvilgiu atitinkamai nepadidėjo, bet sumažėjo, todėl nėra pagrindo tikslinti VMI finansinio reikalavimo, jį padidinant. Specialiosios teisėjų kolegijos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog ginčai dėl mokesčio administratoriaus sprendimų negrąžinti mokesčio permokos (skirtumo) yra kilę iš mokestinio teisinio santykio, kurio atsiradimo pagrindas yra administracinis aktas. Tai atitinka ginčo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, sampratą ir požymius, todėl šis ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme. Tai, kad šioje byloje atsakove yra bankrutuojanti įmonė, bylos teismingumo nekeičia. Tokio pobūdžio bylose bankrutuojančios įmonės reikalavimai yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl Specialioji teisėjų kolegija savo nutartyse ne kartą yra nurodžiusi, jog toks ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme (žr. pvz. Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. T-55-2014, 2013 m. vasario 27 d. nutartį Nr. T-19/2013, 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį Nr. T-232-2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartį Nr. T-216/2012, ir kt.). Taigi, ginčas dėl permokos (skirtumo) įskaitymo nėra teismingas šiam bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 19 d. pranešimu tik informavo šalis, kad Vilniaus apygardos teisme 2017 m. spalio 18 d. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama civilinė byla Nr. A2-4646-431/2017. Teismas nepateikė pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo, tokiu būdu VMI prarado teisę į teisminę gynybą, taip pat buvo suvaržyta teisė visapusiškai realizuoti savo procesinę teisę pateikiant atsikirtimus šioje civilinėje byloje.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: VMI klaidina teismą, teigdama, jog administratorei neginčijus mokesčių administratoriaus sprendimo negrąžinti PVM permokos, mokesčių nepriemokos, susidariusios iki bankroto bylos iškėlimo, ir mokesčių permokos, susidariusios po bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas yra galiojantis. VMI 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 331A-82831 nusprendė negrąžinti 97 400 Eur dydžio permokos, nurodydama, kad VMI administruojamų mokesčių apskaitoje nėra permokos (skirtumo), t. y. sprendimu nebuvo nuspręsta įskaityti administratorės prašomos permokos su nepriemoka. VMI nebuvo priėmusi individualaus administracinio akto, kuriuo būtų įforminamas mokesčių nepriemokos ir mokesčių permokos įskaitymas, o tuo labiau toks administracinis aktas niekada nebuvo pateiktas bankroto administratorei. VMI buvo priėmusi individualų administracinį aktą tik dėl mokesčio permokos negrąžinimo, tačiau ne įskaitymo, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad bankroto administratorė nepasinaudojo teise skųsti VMI sprendimo dėl įskaitymo, kad toks įskaitymas yra galiojantis bei sudarantis pagrindą apeliantės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą bankroto byloje spręsti administracinės teisenos nustatyta tvarka. Bankroto administratorė nebuvo informuota apie VMI priimtą individualų administracinį aktą dėl mokestinės permokos ir nepriemokos įskaitymo, nėra aiški ir tokio įskaitymo atlikimo data, todėl bankroto administratorė neturėjo jokių objektyvių galimybių administracinės teisenos tvarka ginčyti šį įskaitymą. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl tokio įskaitymo teisėtumo mokesčių teisės aktų aspektu. Byloje yra kilęs ginčas dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, o ne mokestinės permokos įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir (ar) įpareigojimo grąžinti mokesčio permoką, todėl yra taikomos specialiosios teisės normos – ĮBĮ – reglamentuojančios įskaitymo negalimumą bei teismų praktika, susijusi su mokesčių nepriemokos ir mokesčių permokos įskaitymu bankroto proceso metu. Šiuo atveju šalių ginčas yra išskirtinai civilinio teisinio pobūdžio, nes ginčo objektas nėra susijęs su mokesčių įstatymų reguliuojamais santykiais. VMI prašyme bankroto byloje patvirtinti ją BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ kreditore vietoj VĮ „Turto bankas“ nurodyta, kad atsirado galimybė atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad VMI elgėsi nesąžiningai ir siekė savo reikalavimo patenkinimo prioritetine tvarka prieš kitus kreditorius, nors tai neatitinka imperatyvių ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką. Kasacinis teismas, nagrinėdamas faktinėmis aplinkybėmis panašią bylą, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas, ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu - iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo, pateikė šiai bylai aktualų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintos normos aiškinimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusiu iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Kasacinio teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir sisteminis teisės normų aiškinimas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo. Atsižvelgiant į nepriemokos ir permokos susiformavimo momentus, VMI pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą neturėjo teisės įskaityti mokestinę nepriemoką, susiformavusią iki bankroto bylos iškėlimo, su permoka, atsiradusia po bankroto bylos iškėlimo. Todėl BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje yra tvirtinamas VMI 967 876,32 Eur dydžio reikalavimas, laikant, kad pagal ĮBĮ 94 856,14 Eur dydžio VMI atliktas įskaitymas yra neteisėtas ir pažeidžiantis imperatyvą. Tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija absoliučiai atitinka aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas dėl VMI finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto byloje ir patvirtintas kreditorės VMI 967 876,32 Eur dydžio finansinis reikalavimas, vietoje 873 020,18 Eur dydžio reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl kreditorės teisės į gynybą suvaržymo

Pagal CPK 370 straipsnio 2 dalį prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Iki teismo posėdžio dienos dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pateikti atsiliepimus į prašymą atnaujinti procesą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Jeigu teismo posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas pradeda nagrinėti bylą iš esmės.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pirmos instancijos teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartimi skyrė teismo posėdį dėl proceso atnaujinimo nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2017 m. spalio 18 d. 10:00 val. ir nurodė, jog BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ iki teismo posėdžio dienos turi teisę pateikti atsiliepimus į prašymą atnaujinti procesą ir argumentus dėl pareiškėjos nurodomo mokestinės nepriemokos (mokestinės permokos) įskaitymo. Šalims buvo išsiųsti 2017 m. liepos 19 d. pranešimai apie teismo posėdžio datą ir laiką. Skundžiamoje nutartyje teismas, nustatęs, jog yra pagrindas atnaujinti procesą, išnagrinėjo bylą iš esmės.Sutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmos instancijos teismas nepateikė jai pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo, kadangi 2017 m. birželio 29 d. nutartyje buvo padaryta aiški apsirikimo klaida, nurodant, jog atsiliepimą turi teisę pateikti pati pareiškėja BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“, o ne kreditorė VMI. Tačiau byloje esatys duomenys taip pat patvirtina, jog VMI buvo tinkamai informuota apie vyksiantį teismo posėdį, jo datą. Be to, Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. birželio 13 d. nutartimi buvo nagrinėjamas klausimas dėl BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ prašymo atnaujinti procesą priėmimo. Ši nutartis taip pat buvo išsiųsta VMI. Taigi, apeliantė buvo tinkamai informuota ir žinojo apie procesą ir jame nagrinėjamą klausimą.Pažymėtina, kad pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinti vien formaliais pagrindais. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kreditorė buvo tinkamai informuota apie teismo posėdžio datą ir laiką, jai buvo žinoma byloje nagrinėjamo klausimo esmė, todėl ji galėjo iki teismo posėdžio pradžios naudotis CPK jai suteiktomis procesinėmis teisėmis ir teikti teismui paaiškinimus bei įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, jog kreditorė yra valstybinė institucija, turinti patirtį ir teisinių žinių bankroto bylose dėl jos kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Todėl nepripažintina, jog teismui pranešime tiesiogiai nenurodžius, jog VMI turi teisę pateikti atsiliepimą dėl prašymo atnaujinti procesą, buvo užkirstas kelias kreditorei į teisminę gynybą.

Dėl kreditorės teisės taikyti įskaitymą bankroto byloje

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Byloje buvo nustatyta, jog VMI prašė sumažinti 967 876,32 Eur finansinį reikalavimą, kuris buvo atsiradęs iki bankroto bylos UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ iškėlimo, 97 400 Eur dydžio PVM permokos, susidariusios po bankroto bylos iškėlimo dėl bankroto proceso metu pirktų paslaugų ir prekių, suma. Pirmos instancijos teismas atsisakė mažinti VMI kreditorinį reikalavimą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015. Minėtoje byloje buvo nagrinėjama iš esmės tapati teisinė situacija, kadangi joje bankroto administratorius, gavęs VMI pareiškimą patvirtinti 8991 Lt (2603,97 Eur) finansinį reikalavimą, pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui prašymą pripažinti vienarūšių reikalavimų įskaitymą dėl 5356 Lt (1551,20 Eur) dalies neteisėtu ir patvirtinti VMI 14 347 Lt (4155,18 Eur) reikalavimą. PVM permoka (5356 Lt, arba 1551,20 Eur), grąžintina iš valstybės biudžeto, susidarė laikotarpiu po bankroto bylos iškėlimo, t. y. už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šioje byloje priimta nutartimi.Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015 išaiškino, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi aptariamoje ĮBĮ nuostatoje įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis. Šioje normoje tiesiogiai nenurodyta išimties taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo. Kitose įskaitymą reglamentuojančiose ĮBĮ nuostatose ((21 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pagal kurį kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; bei 26 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kai iškėlus bankroto bylą mokesčių administratorius pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas atlieka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismui teikiami tvirtinti įskaityta suma sumažinti reikalavimai)), pirmiau nurodytos išimties taikymo apimtis taip pat nenustatyta.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pateikdamas išaiškinimus, inter alia, dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, pažymėjo, kad aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą reguliavimą, inter alia išlygą „išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“, Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad įmonės – mokesčių mokėtojo, kuriam iškelta bankroto byla, permokėtos mokesčių sumos, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų, yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir tuo atveju, kai toks įskaitymas nebuvo įvykdytas iki bankroto bylos jam iškėlimo.Kasacinis teismas pažymėjo, jog nurodyto nutarimo turinys neteikia pagrindo aiškinti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas kaip nedraudžiančias atlikti įskaitymą bankroto procese, nepriklausomai nuo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų (prievolių) atsiradimo momento. Konstitucinis Teismas akcentavo įskaitymui reikšmingą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą momentą – iki bankroto bylos iškėlimo. Iki šio momento neįvykdytas įskaitymas galimas, kai, be kita ko, atitinka sąlygą, kad jis galimas ir pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas momentas yra esminis ir priešpriešinių mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo reikalavimams atsirasti, norint pasinaudoti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtimi. Tai reiškia, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Tokią išvadą patvirtina ir sisteminis teisės normų aiškinimas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo.Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi cituota kasacinio teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015, todėl teisėtai nesumažino kreditorės VMI reikalavimo dydžio PMV permokos, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, suma. Atskirajame skunde apeliantė nepateikia jokių faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų, kodėl nagrinėjamoje byloje neturėtų būti taikomas minėtas kasacinio teismo išaiškinimas. Pažymėtina, jog cituotoje kasacinio teismo nutartyje taip pat buvo aptarta ir apeliantės atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Kasacinis teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. sausio 8 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A438-2022/2013, A438-2143/2013, 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A556-922/2014, kadangi šiose administracinėse bylose nekeltas klausimas dėl įskaitymo teisėtumo, atsižvelgiant į prievolių atsiradimo momentą.

Dėl bylos teismingumo

Nors apeliantė atskirajame skunde ir teigia, kad šalių ginčas turėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme, tačiau aukščiau cituotoje kasacinio teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartyje taip pat buvo pasisakyta ir dėl teismingumo, konstatuojant, jog pagrindinis, vyraujantis santykis šiuo atveju yra civilinio, o ne mokestinio, administracinio teisinio pobūdžio, nes šalys neginčija mokestinių prievolių viena kitai, nekelia klausimo, ar įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose įtvirtintas nuostatas. Šalių ginčo esmė – finansinių reikalavimų įskaitymo teisėtumas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. ar įskaitymas galimas pagal ĮBĮ nuostatas, atsižvelgiant į (mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo – bankrutuojančios įmonės) prievolių atsiradimo momentą, o šių – bankroto teisinių santykių – mokesčių įstatymai nereglamentuoja. Nagrinėjamoje byloje VMI prašė patikslinti jos 967 876,32 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“, sumažinant jį 97 400 Eur PVM permokos suma. Tuo tarpu BUAB „Statybinių medžiagų mažmena“ bankroto administratorė nesutiko su šiuo reikalavimu, prašė atnaujinti procesą ir patvirtinti nesumažintą, tai yra 967 876,32 Eur dydžio finansinį VMI reikalavimą. Taigi bankroto administratorė prašyme dėl proceso atnaujinimo neginčijo nei paties įskaitymo, nei VMI 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo negrąžinti bankrutuojančiai įmonei 97 400 Eur mokestinės permokos. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai, atnaujinęs procesą, išnagrinėjo šį ginčą iš esmės.Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs procesą, pagrįstai atsisakė tenkinti kreditorės VMI prašymą sumažinti jos kreditorinį reikalavimą PVM permokos, atsiradusios po bankroto bylos iškėlimo, suma. Atskirojo skundo argumentai ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.