- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-27
- Bylos Nr.
- I-3846-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00053-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- B. E. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos, Visagino skyriui
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,
trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovei S. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. E. R. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui dėl įstatyme nustatyto praleisto termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja B. E. R. teismui paduotu pareiškimu (b. l. 2-17) prašė atnaujinti įstatymo nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į močiutės T. D. (D.) iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdytos likusios negrąžintos 44,24 ha žemės plotą paduoti.
B. E. R. pareiškime nurodė ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja 1991 m. spalio 23 d. Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) pateikė prašymą dėl mirusio tėvo L. D. 15 ha ploto žemės, buvusios (duomenys neskelbtini). (šiuo metu –(duomenys neskelbtini).), grąžinimo. 1992-1993 m. iš pokalbių su L. D. seserimis sužinojo, kad pareiškėjos senelė T. D. (D.) (duomenys neskelbtini). turėjo apie 100 ha žemės. Pareiškėja iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo pažymą, kad T. D. (D.) (duomenys neskelbtini) k. 1923 m. turėjo 33,9 h žemės. Šią pažymą su prašymu grąžinti žemę pateikė Tarnybos darbuotojui P. D., kuris priėmė pažymą, tačiau atsisakė priimti prašymą motyvuodamas tuo, kad pareiškėja jau yra pateikusi 1991 m. spalio 23 d. prašymą, todėl kitas prašymas nėra reikalingas. Minėta pažyma yra dingusi iš L. D. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos, tačiau šios pažymos pateikimo faktą netiesiogiai patvirtina kiti rašytiniai dokumentai. 1996 m. pareiškėja dar kartą teikė prašymą atkurti nuosavybės teises į T. D. (D.) žemę, tačiau P. D. šio prašymo taip pat nepriėmė. 1997 m. B. E. R., sužinojusi, jog tetos A. D. vaikai ketina atkurti nuosavybės teisę į jų motinos žemę, pateikė prašymą grąžinti T. D. (D.) žemę, kuris buvo priimtas. 1999 m. matininkas pasikvietė pareiškėją ir pasakė, kad jai bus skirta 24,9 ha žemės ir 0,50 ha (duomenys neskelbtini) ežero, o 1997 m. pateiktą prašymą išmetė į šiukšliadėžę bei pagrasino daugiau tokių prašymų nebeteikti. Ignalinos rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-123/99, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjai su kitais pretendentais atkurtos nuosavybės teisės į 24,95 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3)-47, 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3)-230 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. D. valdytą nekilnojamą turtą, viso – 8,15 ha žemės ir miško bei 0,17 ha vandens telkinio. Pareiškėjos senelė T. D. (D.) Švenčionių apskr., Ignalinos vlsč., Klimiškėlės k. nuosavybės teise valdė 37,03 ha ploto žemės sklypą, kuris buvo grąžintas T. D. (D.s) anūkams – Skaistei M. G., pareiškėjai, K. D. ir S. D.. Tačiau T. D. (D.) su A. D. Švenčionių apskr., Ignalinos vlsč., Klimiškėlės k. bendrosios nuosavybės teise valdė ir 67,73 ha žemės sklypą. Anos pareiškėjos, duomenys apie šią T. D. (D.s) iki nacionalizacijos valdytą žemę archyvuose rasti tik 2018 m. Ši žemė nėra grąžinta pretendentams. B. E. R. laikytina tinkama pretendente atkurti nuosavybės teises į šią žemę, nes įstatymų leidėjas nuo 1997 m. liepos 1 d. suteikė teisę šias teises atkurti mirusio žemės savininko vaikaičiams, t. y. pretenduoti į savininko vaikui, kuris yra miręs, tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytas terminas prašymui dėl žemės gražinimo pateikti yra praleistas dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių aplinkybių. 1997 m. pareiškėjos pateiktas prašymas turėjo būti išnagrinėtas ir T. D. (D.s) vaikui L. D. tenkanti žemės dalis turėjo būti grąžinta pareiškėjai. Pareiškėjos aptarnavimas už žemės grąžinimą atsakingose institucijose neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų gero administravimo principų, pareiškėja buvo nuolat klaidinama, nors pareiškėja dėjo visas pastangas šią žemę susigrąžinti. B. E. R. esant garbaus amžiaus, valstybės institucijų darbuotojai nepaaiškino, kad ji gali kreiptis ne tik dėl tėvo L. D., bet ir dėl senelės T. D. (D.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės grąžinimo. Pareiškėja buvo įtikinta, kad 1991 m. spalio 23 d. pateiktas prašymas grąžinti žemę yra tinkamas jos senelės T. D. (D.) nuosavybės teise valdytai žemei susigrąžinti. Apie tai, kad reikalinga pateikti naują prašymą, pareiškėja sužinojo tik 2019 m. vasario 8 d., kuomet gavo NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus raštą Nr. 39SD-469-(14.39.104.), po ko nedelsiant ėmėsi veiksmų, t. y. 2019 m. vasario 20 d. parengė pareiškimą teismui dėl įstatyme nustatyto praleisto termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja ne dėl savo kaltės yra priversta teisme įrodinėti, kad terminus prašymui grąžinti T. D. (D.) žemę pateikti ji praleido dėl svarbių, nuo jos objektyviai nepriklausančių priežasčių.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius su B. E. R. pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime (b. l. 100-105) teismui nurodė ir šios institucijos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad 1991 m. spalio 23 d. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymą grąžinti L. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodytas žemės savininkas L. D., sutuoktinė P. D. ir įpėdiniai S. D., Liudviko ir B. E. R. Prašymo pateikimo metu vadovautasi tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymu Nr. I-1454 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 2 straipsnyje reglamentuotas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atstatymą sąrašas. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, pareiškėja turėjo teisę pateikti prašymą tik į savo tėvo L. D. nuosavybės teise valdytą žemę. Ignalinos rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-123/99 nustatytas juridinę reikšmė turintis faktas, kad L. D. (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 24,95 ha žemės ir miško, 0,50 ha Vėlykščio ežero. NŽT 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3.)-47 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 3,06 ha žemės ir 0,17 ha vandens telkinio. NŽT 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3.)-230 47 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 4,2900 ha žemės. NŽT 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 39S-35-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,5584 ha miško sklypo dalį. 2013 m. gegužės 9 d. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriuje gautas pareiškėjos prašymas Nr. 39FP-1023, kuriuo ji prašė grąžinti 12,00 ha žemės (duomenys neskelbtini), kuri buvo valdoma L. D. iki nacionalizacijos. 2015 m. spalio 23 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT ir nurodė, kad jos tėvas L. D. nuosavybės teise iki 1940 m. valdė didesnį nei 33,9 ha žemės plotą ir prašė papildomai atkurti nuosavybės teises į 5 ha žemės, miško, ežero plotą, tačiau B. E. R. pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino dokumentams pateikti atnaujinimo, jei ši turi nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, kad L. D. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė daugiau žemės, o nesant šių dokumentų, kreiptis į teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismui pateiktame pareiškime teigiama, kad 1994 m., 1996 m., 1997 m. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymus grąžinti jos senelės T. D. (D.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Siekiant patikrinti šiuos teiginius, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius patikrino skyriuje esančius registracijos žurnalus 1991-2000 m. laikotarpiu, tačiau duomenų, kad tokie prašymai buvo gauti ir registruoti, nerasta. Taip pat nėra galimybės apklausti tuomečio Tarnybos darbuotojo P. D., kadangi šis asmuo NŽT Ignalinos ir Visagino skyriuje nedirba. Iš aukščiau pateiktų aplinkybių matyti, kad pareiškėja vėlesnių datų prašymus teikė tik dėl tėvo L. D. nuosavybės teise valdytų 33,9 ha žemės. Pareiškėja papildomai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris pateikė dokumentus apie T. D. (D.) turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Tai laikytina naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Be to, nurodė, kad pagal pareiškėjos paaiškinimus, pareiškėjos 1994 m., 1996 m., 1997 m. Tarnybai pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises į močiutės T. D. (D.) nuosavybės teise valdytą žemę nebuvo priimti dėl valstybės tarnautojų neveikimo, todėl, atsakovės atstovės nuomone, ši klaida turi būti ištaisyta, atnaujinant įstatymo nustatytus praleistus terminus naujam prašymui bei reikalingiems dokumentams pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo klausimas.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant patį turto savininką (1 punktas) ir asmenis, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą (2 punktas). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja B. E. R. atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu: yra buvusios turto savininkės T. D. (D.), kurios sūnus L. D. (pareiškėjos tėvas) miręs, anūkė; taipogi yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių plačiau neanalizuoja.
B. E. R. pareiškimą dėl termino atnaujinimo iš esmės grindžia tuo, kad aiškiai ir nedviprasmiškai apie tai, kad norėdama atkurti nuosavybės teises į mirusios senelės T. D. (D.) nekilnojamą turtą turi teikti savarankišką prašymą, sužinojo tik 2019 m. vasario 8 d., gavusi NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus raštą Nr. 39SD-469-(14.39.104.). Anot pareiškėjos, ji iki 2001-12-31 dėjo visas pastangas susigrąžinti T. D. (D.) žemę, ne sykį kreipėsi į Tarnybą bei NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių, tačiau šiose institucijose dirbantys valstybės tarnautojai klaidino B. E. R., nurodydami, jog atskiro prašymo teikti nereikia, kadangi pareiškėja jau yra pateikusi 1991 m. spalio 23 d. prašymą dėl mirusio tėvo L. D. žemės grąžinimo, o jos pateiktas 1997 metų prašymas buvo išmestas į šiukšlių dėžę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymui dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau- Atstatymo įstatymas), nagrinėjamo ginčo kontekste- pretenduojant atkurti nuosavybės teises į senelių žemę- nuo 1992 m. sausio 17 d. (įsigaliojus Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 1992-01-14 Nr.2200 redakcijai) iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino tokiems prašymams paduoti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos teiginius, kad ji teisės aktų nustatytu laiku teikė prašymus grąžinti T. D. (D.s) žemę, tačiau šie prašymai nebūdavo priimami. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ji minėtu laikotarpiu atliko kokius nors veiksmus, siekdama paduoti prašymą arba išsiaiškinti objektyvią informaciją apie T. D. (D.s) nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (prašymų, rašytų žemėtvarkos skyriui ar kitoms institucijoms, gautų atsakymų ir pan.). Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius patikrino skyriuje esančius registracijos žurnalus 1991-2000 m. laikotarpiu, tačiau duomenų, kad tokie prašymai buvo gauti ir registruoti, nerasta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog svarbias termino praleidimo priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-208-146/2017), taigi, būtent pareiškėja turėjo įrodyti, jog ji teikė prašymus atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą jos senelės nekilnojamą turtą. bet tokius prašymus buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjos naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).
B. E. R. teigia ir tai, jog jai, kaip garbaus amžiaus asmeniui, valstybės institucijų darbuotojai nepaaiškino, kad pareiškėja gali kreiptis ne tik dėl mirusio tėvo, bet ir dėl senelės T. D. (D.s) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės grąžinimo, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė negali būti laikoma esmine ir sukliudžiusia pareiškėjai pateikti tokį prašymą. Iš pareiškime dėstomų aplinkybių matyti, jog B. E. R. apie jos senelės T. D. (D.)(duomenys neskelbtini) turėtą apie 100 ha žemės sužinojo jau 1992-1993 m. iš pokalbių su L. D. seserimis. Taigi, jau nuo šios datos pareiškėja turėjo galimybę aktyviai domėtis nuosavybės teisių į senelės žemę atkūrimo sąlygomis, rinkti dokumentus ar konsultuotis su profesionaliais teisininkais. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eI-1899-1062/2019). Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti jos senelės turėta nuosavybe bei nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, tačiau to nepadarė. Teismas deklaratyviais laiko ir pareiškėjos teiginius, kad vieną iš pateiktų prašymų matininkas išmetė į šiukšliadėžę, kadangi pareiškėja nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti kaip toks prašymas atsidūrė pas matininką bei kokį suinteresuotumą galėjo turėti šis matininkas, sunaikindamas prašymą. Pareiga būti aktyviam ir operatyviai surinkti visus duomenis, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, teko pačiai pareiškėjai, kuri šios pareigos neįvykdė.
Aptartos aplinkybės patvirtina išvadą, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjos subjektyvus situacijos vertinimas bei jos pačios pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė, jog pareiškėja buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, siekdama atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusios savininkės T. D. (D.) nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinti. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja praleido be svarbių priežasčių, pareiškėjos pareiškimas atnaujinti šį terminą yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos B. E. R. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui dėl įstatyme nustatyto praleisto termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.