Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. V. bei jos ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. O. Š. atstovui advokatui Vytautui Sketeriui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. , nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių M. O. Š. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008-02-13 nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš V. D. 5464,40 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai, 2642, 17 Lt turtinės ir 3000 litų neturtinės žalos atlyginimo bei 1500 Lt proceso išlaidų A. V. , 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. O. Š. .

Tuo pačiu nuosprendžiu A. V. civilinis ieškinys dalyje dėl 4000 litų žalos už paminklo A. Ž. pastatymą paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad 2007m. rugpjūčio 22 d. apie 19 val., savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) koridoriuje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau trijų smūgių į galvą bei į kitas kūno vietas A. Ž. , tuo padarydamas poodines kraujosruvas kaktos kairėje ir dešinėje pusėse, kraujosruvas kaktos dešinės ir kairės pusėse bei pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio kaktinės ir smilkininės skilčių dangalu, kraujosruvas po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalais, galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės ir momeninės skilčių sumušimą, kraujosruvas galvos smegenų dešinio pusrutulio smilkininės skilties ir smegenų kamieno medžiagoje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu ir strigimu, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusysis 2007 m. rugpjūčio 23 d. ligoninėje mirė, tyčia nužudė A. Ž. .

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. O. Š. taip pat nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2008-02-13 nuosprendžiu dėl V. D. paskirtos bausmės ir jai priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio. M. O. Š. nurodo, kad nepagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nes V. D. iškėlė versiją, jog nukentėjusysis taip pat galėjo susižaloti girtas griuvinėdamas. Tačiau specialisto išvadoje konstatuota, jog A. Ž. kraujyje etilo alkoholio nerasta. Apeliantė taip pat ginčija teismo išvadą, kad netinkamas ir prieštaraujantis moralės normoms A. Ž. elgesys tapo paskata V. D. nusikalsti, nes, nukentėjusiosios nuomone, tam dar didesnės įtakos turėjo R. G. elgesys, kuri sudarė sąlygas A. Ž. būti jos meilužiu ir vaikščioti pas ją į namus. Be to, nukentėjusioji prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis nesuteikė jos sūnui pagalbos ar nepranešė artimiesiems, o dėl A. Ž. mirties ji patyrė labai didelius išgyvenimus bei liko gyventi viena, netekusi labai reikalingos paramos ūkyje, kurį buvo priversta labai sumažinti, todėl prašo sugriežtinti V. D. paskirtą bausmę, o jos civilinį ieškinį pilnai patenkinti.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. V. irgi nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2008-02-13 nuosprendžiu dėl V. D. paskirtos bausmės dydžio ir civilinio ieškinio išsprendimo. Apeliantė nurodo, kad liudytojos R. G. parodymus būtina vertinti kritiškai, kadangi pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl A. Ž. girtumo ir kraujo iš nosies pasirodymo aplinkybių yra skirtingi nuo teisme duotų parodymų, o pats V. D. iki teismo nebuvo suimtas ir gyveno su R. G. , kuri bijo skųstis dėl V. D. vartoto smurto. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad V. D. yra teisiamas jau nebe pirmą kartą, o 2000-09-25 nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio apysunkio kūno sužalojimo padarymą, o tai rodo jį esant konfliktiška asmenybe. A. V. taip pat nesutinka dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, kadangi nuteistasis taip ir neatėjo į laidotuves, jų neatsiprašė, o bandė įrodyti, kad pats A. Ž. jį išprovokavo suduoti smūgius. Apeliantės nuomone, V. D. norėjo A. Ž. mirties ir dėl to nesuteikė jam pagalbos. Tuo tarpu, nors V. D. prašė skirti mažesnę bausmę motyvuodamas, kad išlaiko vaikus, tačiau vaikai šiuo metu yra Aulelių globos namuose. A. V. taip pat prašo pilnai patenkinti jos civilinį ieškinį, nes ji nuo mažens padėjo auginti brolį, matė pirmuosius jo žingsnius, laidojant brolį viskuo rūpinosi ir patyrė didelį stresą, todėl jai padaryta labai didelė neturtinė žala, o išlaidos paminklo pastatymui taip pat bus būtinos ir 4000 litų nebus per daug.

Nuteistasis ir jo gynėja prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių skundus atmesti.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. V. , jos bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. O. Š. atstovas, o taip pat prokuroras prašo nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas, o abiejų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių skundai tenkintini iš dalies.

Kaip seka iš apeliacinio skundo turinio nuteistasis prašo skirti jam švelnesnę bausmę arba kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Apeliantas neneigia porą kartų sudavęs kumščiu į veidą A. Ž. , dėl ko pastarasis griūdamas galva trenkėsi į grindis. Šios aplinkybės objektyviai patvirtinamos liudytojų R. G. , G. O. parodymais, duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros protokole bei specialistų išvadose. Tiriant A. Ž. mirties priežastį specialisto išvadoje konstatuota, kad A. Ž. mirė nuo galvos sužalojimų visumos, t. y. nuo stipraus galvos sumušimo, išsiliejus kraujui į galvos smegenis. Galvos sumušimas padarytas trimis trauminiais poveikiais, t. y. suduodant du smūgius į kaktos sritį bei vieną smūgį į pakaušio sritį arba nuo pirmųjų smūgių krentant ir pakaušio sritimi atsitrenkus į kietą buką pagrindą. Taigi tarp V. D. suduotų smūgių, A. Ž. griuvimo ir galva atsitrenkimo į kietą pagrindą bei nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kaip jau minėta nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad jis neturėjo tikslo nužudyti A. Ž. ir savo veiksmais nesiekė mirtinų pasekmių, nenumatė, kad nuo suduotų smūgių pastarasis nukris, todėl mano veikęs neatsargiai.

Pirmos instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3 d.). Ši teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatoms, todėl V. D. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 129 str. 1 d. dispoziciją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimas bei V. D. veikos kvalifikavimas yra teisingi.

Netiesioginės tyčios kaltės forma reiškia, kad suduodamas nukentėjusiajam kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali būti atimta gyvybė kitam žmogui ir nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas minėtiems padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Tuo tarpu nusikaltimas pripažįstamas neatsargiu, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.). Šioje byloje nuteistojo elgesys suduodant smūgius į galvą nukentėjusiajam, dėl ko pastarasis nugriuvo ir dar atsitrenkė galva į kietą paviršių, įvertinus V. D. pakankamos brandos amžių ir jį atitinkančią gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo galimų padarinių suvokimą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Nėra jokio objektyvaus pagrindo galvoti, kad smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą – apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Dėl šių aplinkybių V. D. veika negali būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Nuteistojo V. D. prašymas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę netenkintinas. Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes bausmė nuteistajam paskirta vos vieneriais metais didesnė nei už tyčinį nužudymą sankcijoje numatytas bausmės minimumas, todėl dar labiau ją mažinti, kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. pateiktame 2008-02-01 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje, kuris prijungtas prie bylos nurodyta, kad apelianto mažamečiai vaikai dar 2007-10-15 buvo patalpinti į A. vaikų globos namus dėl šeimoje prieš juos vartoto smurto.

Kaip jau minėta V. D. , pripažintam kaltu pagal BK 129 str. 1 d. paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Tuo tarpu abi nukentėjusiosios mano, kad V. D. nuosprendžiu nepagrįstai paskirta švelni bausmė, kuri savo dydžiu ženkliai mažesnė nei už tokį labai sunkų tyčinį nusikaltimą įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nukentėjusiųjų nuomone, teismas visiškai nepagrįstai pripažino V. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., ir argumentuotai prašo ją pašalinti, o tuo pačiu nuteistajam pagal BK 129 str. 1 d. paskirti griežtesnę bausmę.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis bei t. t. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Norint konstatuoti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Būtina nustatyti ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tuomet, kai kaltininkas ne tik laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam būtiną neatidėliotiną pagalbą ir pan.).

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nors nuteistasis ir pripažino esmines bylos aplinkybes apie suduotus du smūgius kumščiu į veidą nukentėjusiajam, tačiau nebuvo nuoširdus apie visas labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų ikiteisminiame tyrime bei teisme V. D. parodė, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo stipriai girtas, griuvo ne tik nuo jam kumščiu suduotų smūgių, bet ir dėl girtumo, vėliau dar ne kartą pats kieme griuvinėjo būtent dėl girtumo, pats iš kiemo išėjo link parduotuvės ir pan., nors tokios aplinkybės objektyviai byloje nebuvo nustatytos nei ikiteisminio tyrimo metu nei nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad tas pačias aplinkybes nuteistasis nepagrįstai nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Tai leidžia teigti, kad nuteistasis ne tik, kad nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie nukentėjusįjį, bet ir savalaikiai nesiėmė jokių priemonių, kad jo paties sumuštam ir kieme gulėjusiam per naktį nukentėjusiajam A. Ž. būtų savalaikiai suteikta neatidėliotina reikalinga pagalba. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog V. D. nuoširdžiai gailisi dėl savo padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, jo gailėjimasis yra daugiau formalaus pobūdžio, todėl teismo išvada pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. yra neteisinga. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalintina.

Kaip jau minėta nuteistajam už padarytą labai sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 129 str. 1 d.) paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams, kuri savo dydžiu tik vieneriais metais viršija už tokią nusikalstamą veiką įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumą.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. D. charakterizuojamas neigiamai, t. y. kaip nesąžiningas, dažnai mėgstantis išgerti, oficialiai nedirbantis, nors administracinėmis nuobaudomis ir nebaustas, tačiau anksčiau jau du kartus teistas, nors teistumas išnykęs, tačiau tai charakterizuoja jį kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas asmenį. Teismo išvada paskirti nukentėjusiajam itin švelnią laisvės atėmimo bausmę, tuo pačiu sureikšminant prieštaraujantį moralės elgesio taisyklėms nukentėjusiojo elgesį, nepagrįstai nustatant jo atsakomybę švelninančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei įvertinant bylos duomenis, neigiamai charakterizuojančius nuteistąjį, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsta, nes ji paskirta nepilnai įvertinus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. 2 d., o tuo pačiu neatitinka bausmės paskirčiai, nes savo švelnumu tokia bausmė neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo.

Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegijos nuomone nuteistajam V. D. skundžiamu nuosprendžiu paskirta per švelni laisvės atėmimo bausmė, todėl ji griežtintina, paskiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu būtų artima BK 129 str. 1 d. numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. V. pareiškė 50 000 litų, o nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. O. Š. pareiškė 120 000 litų civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas sumažino pateiktus byloje civilinius ieškinius minėtoje dalyje ir priteisė A. V. 3000 litų, o M. O. Š. 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Abi civilinės ieškovės mano, kad teismas turėjo priteisti joms didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Apeliančių nuomone teismo priteista neturtinė žala yra neadekvati jų patirtoms dvasinėms kančioms, pergyvenimui, stresui netekus brolio ir sūnaus. Prašo patenkinti pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos.

Apeliaciniai skundai dėl neturtinės žalos tenkintini iš dalies. Teisėjų kolegijos nuomone, A. V. ir M. O. Š. priteistos neturtinės žalos sumos iš tiesų yra neadekvačios jų patirtai neturtinei žalai ir jų dydis neatitinka susiklosčiusiai teismų praktikai tyčinio nužudymo bylose.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kitokie dvasiniai pergyvenimai netekus artimo žmogaus dėl kaltininko padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris privalo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą pripažino, kad M. O. Š. (nužudytojo A. Ž. motina) gyveno kartu su nužudytu jos sūnumi, vedė bendrą ūkį, sūnaus netektis sukėlė jai didelį dvasinį sukrėtimą. Teismas taip pat konstatavo, kad nužudytąjį A. Ž. ir jo seserį A. V. siejo artimi ryšiai, jie pastoviai bendravo, todėl brolio smurtinė mirtis ir jai sukėlė dvasinį sukrėtimą. Šia išvada teismas pripažino, kad abi nukentėjusiosios, patyrė neturtinę žalą. Nors teismas įvertindamas jų patirtą neturtinę žalą nurodė besivadovaujantis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, tačiau priteistos nežymios neturtinės žalos pinigų sumos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvardijo įstatymo numatytus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus. Priteistos nežymios neturtinės žalos piniginės sumos bei nukentėjusiųjų patirtas dvasinis sukrėtimas, dvasiniai išgyvenimai, stresas dėl artimo žmogaus netekties yra akivaizdžiai neadekvačios, neatitinkančios sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams bei susiklosčiusiai teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose.

Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegijos nuomone A. V. , M. O. Š. padarytos neturtinės žalos atlyginimui iš kaltininko priteistinos pinigų sumos turi būti padidintos, todėl nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2 ir 4 punktais, 326 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 13 d. nuosprendį. Pašalinti iš nuosprendžio išvadą, kad V. D. pripažino savo neteisėtus veiksmus ir dėl jų nuoširdžiai gailisi ir, kad tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

V. D. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 129 str. 1 d. padidinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų, atliekant ją pataisos namuose.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 13 d. nuosprendį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio jį padidinant, t. y. priteisti iš V. D. neturtinės žalos atlyginimui 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų A. V. ir 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų O. M. Š..

Išieškoti į valstybės biudžetą iš nuteistojo V. D. 80 (aštuoniasdešimt) litų antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui pagal valstybės garantuojamas teisinės pagalbos Panevėžio tarnybos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01197 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai M. O. Š. už jos interesų atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme.

Nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.