- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- I-3524-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01707-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Jolanta Malijauskienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. O. (T. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-0779 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi LT7458057, galiojantis iki 2022 m. vasario 7 d. (toliau – ir Leidimas).
Nurodo, kad Sprendimas priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu, nes pareiškėja nebuvo įdarbinta UAB „Elektros energijos technologijos“ (toliau – ir Bendrovė).
Teigia, kad Leidimas jai buvo išduotas, nes ji atitiko Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Paaiškina, kad per nustatytus terminus ir pagal įstatymų numatytą tvarką kreipėsi dėl leidimo gyventi pakeitimo, pateikdama būtinus duomenis ir dokumentus. Su Bendrove pasirašė darbo sutartį ir pradėjo vykdyti darbo sutartyje numatytą veiklą. Faktą, kad ji realiai nebuvo įdarbinta Bendrovėje, sužinojo tik gavusi Migracijos departamento pranešimą. Išsiaiškinusi sužinojo, kad Bendrovės buhalterei nepavyko laiku deklaruoti pareiškėjos įdarbinimo.
Mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pažeidė atsakingo valdymo (gero administravimo) principą, turėjusį užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teigia, kad pareiškėjos atvejis dėl Leidimo pakeitimo buvo išnagrinėtas neobjektyviai ir nepilnai, nes nebuvo nustatyti visi Sprendimui priimti reikšmingi faktai, o atsakovas turimus faktus vertino apie juos neinformavęs pareiškėjos, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas Sprendimas (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad 2018 m. lapkričio 21 d. pareiškėja tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą Bendrovėje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti Leidimą. Atsakovas 2018 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą išduoti Leidimą.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių, kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, kontrolę, nustatė, kad pareiškėjai, kuriai Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą Bendrovėje, joje ar kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbinta nebuvo. Todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 2019 m. balandžio 19 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą.
Pareiškėjos skundo teismui argumentus, kad Bendrovėje pradėjo vykdyti numatytą veiklą, o įdarbinta nebuvo ne dėl asmeninės kaltės (Bendrovės buhalterei nepavyko laiku deklaruoti pareiškėjos įdarbinimo), laiko deklaratyvaus pobūdžio. Teigia, kad pareiškėja nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Pareiškėja turi pareigą atitikti Įstatymo jai keliamus reikalavimus ne tik Leidimo išdavimo metu, bet ir visą jo galiojimo laikotarpį. Pareiškėja turėjo pareigą domėtis dėl jos įdarbinimo, užtikrinti, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje nepažeistų Įstatymo reikalavimų. Pažymi, kad Sprendimas yra paremtas Socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenimis.
Mano, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, atsakovo nuomone, Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas (b. l. 23–25).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento 2019 m. balandžio 19 d. Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas Leidimas, galiojantis iki 2022 m. vasario 7 d., teisėtumas ir pagrįstumas.
Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Bendrovė 2018 m. lapkričio 2 d. Tarpininkavimo raštu Nr. 181102-04 dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo 3 metams išdavimo įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, kuri yra Baltarusijos Respublikos pilietė, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio (b. l. 45–48). Pareiškėja ir Bendrovė 2018 m. lapkričio 11 d. sudarė darbo sutartį Nr. 4 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią pareiškėja neterminuotai priimta dirbti vykdomojo buhalterio pareigose, nustatant darbo dienos trukmę – 8 val. per dieną (40 val. per savaitę), mokant jai 1 550 Eur darbo užmokestį. Darbo sutartyje, be kita ko, numatyta, jog ji įsigalioja nuo pasirašymo momento, o pareiškėja pradeda dirbti gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (b. l. 86–87).
Pareiškėja, atstovaujama priimančios į darbą Bendrovės atstovo, 2018 m. lapkričio 21 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jį grįsdama ketinimu dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Elektros energijos technologijos“ (b. l. 26–37).
Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. gruodžio 19 d. pranešimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ Nr. (15/4-13) 10K-50565 (toliau – Pranešimas) pareiškėjai pranešė apie priimtą sprendimą išduoti jai Leidimą (b. l. 66–67). Pranešime jai, be kita ko, buvo nurodyta, kad pagal Įstatymo 44¹ straipsnio 7 dalį darbo sutarties kopija, patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka, teritorinei darbo biržai registruoti turi būti pateikta per 2 mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Pareiškėjai 2019 m. vasario 7 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7458057, galiojantis iki 2022 m. vasario 7 d. (b. l. 77).
Atsakovas, 2019 m. balandžio 8 d. patikrinęs Sodros informacinės sistemos duomenis nustatė, kad duomenų apie pareiškėjos draudėjus nėra (b. l. 78). Migracijos departamento Kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. balandžio 16 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba), prašydamas pranešti, ar atitinkami Baltarusijos piliečiai, įskaitant pareiškėją, nebuvo įregistruoti bedarbiais, į kurį 2019 m. balandžio 19 d. gavo atsakymą, jog pareiškėja bedarbe nebuvo įregistruota (b. l. 76)
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 2019 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-0780 ,,Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą LT7458057, galiojantį iki 2022 m. vasario 7 d. (b. l. 5). Sprendimas priimtas nustačius aplinkybę, kad pareiškėja nebuvo įdarbinta kvietėjo UAB „Elektros energijos technologijos“ tarpininkavimo rašto pagrindu nei šioje Bendrovėje, nei kokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje (b. l. 75).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas, t. y. atitinka šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas.
Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka tų Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą.
Kaip jau buvo minėta, Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių, kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, kontrolę, nustatė, kad pareiškėjai, kuriai Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Elektros energijos technologijos“, šioje įmonėje bei jokioje kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbinta nebuvo. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtintos Sodros informacinės sistemos duomenimis, kurie buvo gauti 2019 m. balandžio 8 d. Pažymėtina, kad Leidimo išdavimo metu Bendrovė tarpininkavo dėl pareiškėjos, įsipareigodama ją įdarbinti ne trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Be to, pareiškėja, teikdama prašymą dėl Leidimo išdavimo, pateikė Darbo sutartį dėl jos įdarbinimo Bendrovėje vykdomojo buhalterio pareigose, mokant jai 1 550 Eur darbo užmokestį, kuri įsigaliojo nuo pasirašymo momento bei nustatė, kad pareiškėja pradeda dirbti gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Rašytinė bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovas iki Sprendimo priėmimo taip pat ėmėsi veiksmų tam, kad gauti informaciją iš Užimtumo tarnybos, ar pareiškėja nebuvo įregistruota kaip bedarbė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundo argumentai, jog ji Bendrovėje nebuvo įdarbinta ne dėl jos, o dėl buhalterės, kuriai laiku nepavyko laiku deklaruoti jos įdarbinimo, kaltės nesudaro pagrindo Sprendimo neteisėtumui konstatuoti, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog pagal Darbo sutartį buvo sulygta dėl pačios pareiškėjos, kaip vykdančiosios buhalterės, įdarbinimo, todėl darytina prielaida, jog pranešimas Sodrai apie asmenų įdarbinimą, taip pat socialinio draudimo įmokų paskaičiavimas ir jų sumokėjimas turėjo būti ir pačios pareiškėjos darbinė funkcija. Pareiškėjai nenurodžius kitų aplinkybių, patvirtinančių jos darbą Bendrovėje, ir nepateikus tai patvirtinančių įrodymų (banko sąskaitos išrašo apie pervedamą darbo užmokestį, darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir pan.), akivaizdu, jog Sprendime atsakovas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog pareiškėja nuo pat Leidimo jai išdavimo iki Sprendimo priėmimo Lietuvos Respublikoje nedirbo. Pažymėtina ir tai, kad pati pareiškėja turi pareigą rūpintis savo įdarbinimu, taip pat tuo, kad ji atitiktų Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas, kadangi ji turi pareigą atitikti Įstatymo jai keliamus reikalavimus ne tik Leidimo išdavimo metu, bet ir visą jo galiojimo laikotarpį, tačiau šios pareigos nesilaikė.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jai buvo išduotas Leidimas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą, galiojantį iki 2022 m. vasario 7 d.
Pareiškėja kaip savarankišką ginčijamo Sprendimo panaikinimo pagrindą nurodo tai, jog jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistas gero administravimo principas, turėjęs užtikrinti Sprendimo priėmimui reikšmingų faktų nustatymą bei visapusišką ir objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Pareiškėja aplinkybių, kurių nustatymas būtų lėmęs kitokio, nei ginčijamas Sprendimas, priėmimą, teismui pateiktame skunde neįvardijo.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus dėl skundžiamo Sprendimo neatitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Teismo vertinimu, atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino Leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nustatė, kad pareiškėja nebuvo įdarbinta, kas leido jam padaryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jai buvo išduotas Leidimas. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio ginče pareiškėjos apklausa nėra būtina, kadangi atsakovas turi teisę naudotis atitinkamomis duomenų bazėmis, informacinėmis sistemomis ir duomenimis registruose, kuriuose esantys duomenys (nagrinėjamu atveju - Sodros informacinėje sistemoje) yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017).
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. O. (T. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.