- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-15
- Bylos Nr.
- 2A-168-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-15504-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „Arginta Engineering“
- Ieškovas
- UAB „Švytėjimas“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Arginta Engineering“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Švytėjimas“ ieškinį atsakovui UAB „Arginta Engineering“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Švytėjimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Arginta Engineering“ 15 568,99 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad atsakovas neatsiskaitė už gaminius pagal 2012-08-16 PVM sąskaitą-faktūrą Serija SFD Nr. 0019966, 2012-08-27 PVM sąskaitą-faktūrą Serija SFD Nr. 0019999 ir 2012-08-28 PVM sąskaitą-faktūrą Serija SFD Nr. 0020008.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-31 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo 15 568,99 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 134 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kurį prašė panaikinti, ieškinį atmesti. Nurodė, kad visas ieškovo nurodytas sąskaitas yra apmokėjęs, tačiau nėra apmokėjęs ieškovo pateiktame išraše iš buhalterinės programos nurodytos 2012-08-08 PVM sąskaitos-faktūros, kurios suma 15 569 Lt, kadangi šios sąskaitos atsakovas nėra gavęs, jokių darbų pagal šią sąskaitą nėra nei užsakęs, nei priėmęs iš ieškovo.
Ieškovas atsiliepimu su atsakovo pateiktais prieštaravimais nesutiko. Nurodė, kad 2012-03-30 el. paštu gavo ieškovo pirkimo užsakymą Nr. U37313 dešimčiai vienetų gaminių S300. 2012 m. rugpjūčio mėn. pradžioje atsakovo darbuotojai telefonu pranešė, kad yra nutraukiama gaminių S300 gamyba ir reikia grąžinti visus suvirinimo konduktorius, skirtus gaminti gaminius S300 ir S400. Iki rugpjūčio mėn. ieškovas buvo pagaminęs ir perdavęs atsakovui penkis gaminius S300 ir buvo pasiruošęs dar penkių gaminių gamybai – pasigamino kai kuriuos ruošinius ir pomazgius, nusipirko tvirtinimo detalių komplektus. Bendraujant telefonu, įmonių atstovai susitarė, kad ieškovas suvirins dar vieną S300 gaminį, o likusios medžiagos bus perduotos atsakovui. 2012-08-08 atsakovas atsiuntė savo samdytą transportą ir iš ieškovo pasiėmė pagamintas ir nepanaudotas gaminių S300 detales. Tuo pagrindu ieškovas išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0019937 ir pasirašytinai įteikė ją vairuotojui, kuris priėmė krovinį. Atsakovas detalių negrąžino. Be to, atsakovas nepateikė nurodymų, kad apmoka už ieškovo PVM sąskaitas-faktūras Nr. 0019966, Nr. 0019999 ir Nr. 0020008, todėl ieškovas įmokėtas sumas užskaitė kaip įmokas už PVM sąskaitas-faktūras, kurių apmokėjimo terminas buvo suėjęs anksčiau.
Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesitarė su ieškovu, jog priims iš ieškovo medžiagas, kurias ieškovas yra iš anksto įsigijęs / pasiruošęs užsakymui Nr. U31313 vykdyti. 2012-08-08 atsakovas siuntė ieškovui transporto priemonę, kad į ją būtų pakrautas atsakovo ieškovui pateiktas konduktorius, kuris buvo skirtas nugabenti Utenoje veiklą vykdančiam atsakovo subrangovui. Ieškovas, veikdamas nesąžiningai ir pasinaudodamas proga, 2012-08-08 sukrovė į transporto priemonę detales, kurių kainos su atsakovu niekada nebuvo suderintos, kurių atsakovas niekada nebuvo užsakęs, patvirtinęs ir įsipareigojęs nupirkti. 2012-09-04 atsakovas geranoriškai pasiūlė ieškovo 2012-08-08 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 0019937 nurodytas medžiagas nupirkti už suderintą kainą, tačiau ieškovas jokių konkrečių veiksmų neatliko. Visas šalių bendradarbiavimas buvo grindžiamas tuo, kad pagal atsakovo užsakymą pagaminti gaminiai su ieškovo paruoštu transporto važtaraščiu būdavo perduodami atsakovui, atsakovo sandėlininkas pasirašydavo tokius važtaraščius, gaminius patikrinęs, patvirtindamas gaminių priėmimą. Tuo pagrindu ieškovas išrašydavo PVM sąskaitas–faktūras, kuriose būdavo užsakymo numeris, kurias pasirašydavo atsakovo atstovas. Atsakovui nebuvo pateiktas važtaraštis dėl prekių, nurodytų 2012-08-08 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 0019937. Nurodė, kad atsakovas nepatvirtino užsakymo Nr. U31313 pakeitimo – iš kaušų S300 į detalių krūvą. Ieškovas turėjo atsižvelgti į atsakovo el. laiškus, kuriais buvo reiškiama atsakovo valia 2012-08-08 PVM sąskaitos-faktūros Nr. 0019937 atžvilgiu ir kad būtent šios sąskaitos atsakovas neapmoka. Ieškovas nuolat vėluodavo įvykdyti atsakovo pateiktus užsakymus, laiku nepatvirtindavo užsakymų, gaminiai būdavo nekokybiški, todėl atsakovas nustojo teikti užsakymus ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-17 sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-31 preliminarų sprendimą, kuriuo nuspręsta iš atsakovo UAB „Arginta Engineering“ ieškovo UAB „Švytėjimas“ naudai priteisti 15 568,99 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 134 Lt bylinėjimosi išlaidų, paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad šalys derėjosi dėl sąskaitos Nr. 0019937 apmokėjimo, ieškovas sutiko padaryti atsakovo prašomą nuolaidą su sąlyga, kad atsakovas papildomai nupirks medžiagos likutį, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šalys susitarė dėl konkrečios nuolaidos ir sąskaitos Nr. 0019937 perrašymo. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas savavališkai pakrovė detales į atsakovo atsiųstą transporto priemonę, kadangi atsakovas pasamdytam vežėjui turėjo duoti konkretų nurodymą, kokį krovinį paimti iš ieškovo. Jeigu, kaip teigė atsakovas, vežėjas buvo atsiųstas paimti tik konduktorius, tokiu atveju vežėjas turėjo atsisakyti priimti iš ieškovo krovinį, kurio atsakovas nebuvo užsakęs pervežti. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad detalės buvo pakrautos be vežėjo žinios, nesant ieškovo paruošto važtaraščio, kadangi vežėjui buvo pateikta pasirašyti PVM sąskaita-faktūra Nr. 0019937, kurioje nurodytos tos detalės. Atsakovas minėtą sąskaitą gavo, tai patvirtina 2012-08-09 M. K. el. laiškas. Teismas sprendė, kad krovinio važtaraštį ieškovas paruošdavo, kai pagamintus gaminius pristatydavo atsakovui savo transportu, tačiau šiuo atveju buvo atsiųstas atsakovo pasamdytas vežėjas. Teismo vertinimu, atsakovo teiginys, jog sąskaitoje Nr. 0019937 nurodytų prekių jis nepriėmė, yra nepagrįstas, kadangi byloje nustatyta, jog krovinys buvo nugabentas atsakovo subrangovui į Uteną, o iš ten – atsakovui. Sprendė, kad krovinys be atsakovo žinios negalėjo būti iškrautas, sunkių detalių vairuotojas pats negalėjo iškrauti. Pažymėjo, kad atsakovas nesutinka apmokėti už ieškovo perduotas detales, tačiau šių detalių ieškovui negrąžino. Remdamasis šalių paaiškinimais, teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę nuolatiniai sutartiniai santykiai, vyko nuolatinis gaminių pristatymas, todėl padarė išvadą, jog atsakovas turėjo pareigą grąžinti ieškovui detales, kurių jis nepageidavo įsigyti. Kadangi atsakovas prekių pagal ginčijamą sąskaitą negrąžino, teismas laikė, jog atsakovas šias prekes priėmė ir įgijo pareigą sumokėti už jas nustatytą kainą. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog atsakovas neįtraukė ginčijamos sąskaitos į savo buhalterinę apskaitą, nepaneigia atsakovo pareigos atsiskaityti už priimtas ir negrąžintas prekes. Taigi, išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas yra skolingas 15 568,99 Lt už pagamintas ir perduotas prekes. Teismo vertinimu, atsakovo darbuotojo M. K. el. laiškai neįrodo, jog atsakovas, atlikdamas mokėjimus, apmokėjo ne ieškinyje nurodytas sąskaitas, o sąskaitą Nr. 0019937. Atsakovo buhalterės 2012-11-16 el. laiškas ieškovui, kuriame nurodoma, kad sąskaita Nr. 0019937 išrašyta per klaidą, išsiųstas jau po ieškovo kreipimosi į teismą ir preliminaraus sprendimo priėmimo. Teismas, konstatavęs, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė apmokėti ieškovo pateiktą 2012-08-08 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0019937, pripažino, kad ieškovo reikalavimas yra tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Arginta Engineering“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas vienašališkai išrašė 2012-08-08 PVM sąskaitą faktūrą, nors atsakovas nebuvo įsipareigojęs jos apmokėti. Tenkindamas ieškinį teismas vadovavosi tik minėta sąskaita-faktūra, tačiau neatsižvelgė į šalių bendradarbiavimo istoriją, atsakovo užsakymų teikimo ieškovui procedūras. Be to, nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad tarp šalių buvo oferta / akceptas. Mano, kad teismas nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų sudaryti tokį susitarimą, be to susirašinėjimas dėl nuolaidos už gaminius tarp šalių vyko jau po ginčo sąskaitos išrašymo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas būtų užsakęs būtent tuos gaminius, kurie nurodyti ieškovo išrašytoje sąskaitoje, bei kad būtent tie gaminiai atsidūrė atsakovo saugojimo teritorijoje. Pažymėjo, kad ieškovas nuolat ignoravo atsakovo raginimus identifikuoti saugojimo teritorijoje esančias detales. Be to, tai, kad atsakovas nežinojo, kokios detalės jam yra perduotos, įrodo į bylą pateiktas 2013-08-09 el. laiškas. Nurodė, kad byloje nepateikti įrodymai, kokiu būdu būdavo perduodami gaminiai vežėjui, nėra įrodymų, kad vežėjui buvo svarbu, kokios prekės yra gabenamos, nes ekspedijavimo kompanijai yra svarbu tik krovinio pervežimo maršrutas ir krovinio svoris bei jo gabaritai. Be to, byloje nėra įrodymų, jog ieškovo išrašytą sąskaitą gavėjui skirtoje vietoje yra pasirašęs kažkoks vairuotojas. Pažymėjo, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika teikti važtaraščius, t. y. gaminiai atsakovui buvo perduodami pagal ieškovo paruoštą krovinių pristatymo dokumentą, kas ginčo sąskaitos atveju nebuvo atlikta, nes nebuvo jokio atsakovo užsakymo. Nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, nes tarp šalių buvo susiklostę rangos, o ne pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Be to, net jei būtų buvę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, šalys nebuvo susitarusios dėl gaminių gabenimo, taip pat ir dėl gaminių kainų. Pažymėjo, kad atsakovas 2012-08-09, 2012-09-04 ir 2012-10-04 el. laiškais informavo ieškovą, kad ginčo gaminių/ pusgaminių nepriima. Faktas, kad AB „Utenos krosnys“ gautas krovinys buvo iškrautas su atsakovo žinia, dar nereiškia, jog tas krovinys galėjo būti susietas su ieškovo ginčo sąskaita. Teismo išvada, kad atsakovas negrąžino ieškovui ginčo gaminių, už juos neapmokėjęs, nepagrįsta, nes nėra identifikuota, kokie daiktai perduoti atsakovui, ieškovas vengia juos identifikuoti. Teismo išvada, kad ieškovas nesuprato, už ką apmoka atsakovas, todėl įskaito tas sumas, kurių mokėjimo terminas jau suėjęs, nepagrįsta, nes atsakovas ieškovui buvo aiškiai išreiškęs, jog 2012-08-08 sąskaitos nepripažįsta. Nurodo, kad teismas atkreipia dėmesį į 2012-11-16 atsakovo el. laišką, tačiau ignoruoja atsakovo 2012-08-09, 2012-09-04 laiškus bei 2012-09-04 paties ieškovo laišką, įrodantį, kad atsakovas ginčo gaminių pas ieškovą neužsakė. Mano, kad PVM sąskaita-faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo-pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis. Abejoja, ar ieškovas neturėjo pateikti teismui patikslinto ieškinio dėl ieškinio pagrindo keitimo, nes preliminarus sprendimas buvo priimtas pagal ieškovo ieškinį dėl PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 0019966, 0019999 ir 0020008, o vėliau vykusiuose teismo posėdžiuose ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, jog atsakovas yra neapmokėjęs 2012-08-08 PVM sąskaitos-faktūros.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Švytėjimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad atsakovo pozicija yra prieštaringa, be to, nuo detalių sukrovimo ir jų nuvežimo apeliantui iki neva atsitiktinio apelianto sužinojimo apie kažkokias detales praėjo keturi mėnesiai. Ieškovas sutinka su apelianto argumentu, kad apeliantui gaminius perduodavo pagal paruoštą krovinio pristatymo dokumentą atveždamas į jo buveinę, tačiau tokie dokumentai būdavo pateikiami ieškovui išimtinai savo transportu pristatant krovinius apeliantui. Nagrinėjamu atveju apeliantas buvo siuntėjas, kuris siuntė transporto priemonę paimti iš ieškovo jam nuosavybės teise priklausantį daiktą bei nusipirktas detales, todėl ieškovui pagal teisės aktų nuostatas neatsirado pareiga išrašyti važtaraščio, kadangi jo nesiejo sutartiniai santykiai su ekspedijavimo įmone. Ieškovas nebuvo informuotas apelianto, kur bus ir turi būti pristatytos detalės, todėl prekių pardavimą įformino parašais PVM sąskaitoje-faktūroje. Nesutinka su apelianto pozicija, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, nes abi bylos šalys gamina ir paduoda tuos pačius gaminius, o apeliantas gautus iš ieškovo gaminius perparduoda kitiems asmenims. Ieškovas, neturėdamas gaminių sandėlyje, pirko juos iš apelianto ne vieną kartą. Atsižvelgiant į tai, apelianto važtaraščio nepateikimas ir kitos nurodytos aplinkybės leido teismui pagrįstai taikyti CK 6.318 str. 2 d. 1 p. Nurodė, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, ieškovas buvo nuvykęs identifikuoti gaminių, tačiau apeliantas sąmoningai nesudarė sąlygų tai padaryti. Be to, gaminius ieškovas atsakovui visuomet pristatydavo savo transportu. Pažymėjo, kad ieškovas niekada nekeitė pozicijos, kad atsakovas nėra apmokėjęs 2012-08-16, 2012-08-27 ir 2012-08-28 PVM sąskaitų-faktūrų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę bei padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas yra skolingas ieškovui 15 568,99 Lt už pagamintas ir perduotas prekes, todėl pirmosios instancijos teismas, palikdamas nepakeistą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-31 preliminarų sprendimą, kuriuo nuspręsta iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 15 568,99 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 134 Lt bylinėjimosi išlaidų, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas pagal atsakovo pateiktus užsakymus gamino metalo gaminius, kuriuos pagaminęs ir perdavęs atsakovui, išrašydavo ir pateikdavo atsakovui PVM sąskaitas-faktūras, kuriose būdavo nurodytas apmokėjimo terminas. 2012-09-07 ieškovas įteikė atsakovui pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo įspėjo atsakovą, kad per nustatytą terminą nesumokėjus pradelsto įsiskolinimo, ieškovas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo pagrindu atsakovas 2012-09-07, 2012-09-21 ir 2012-10-05 mokėjimo nurodymais pervedė ieškovui iš viso 202 736,48 Lt sumą. Kadangi atsakovo mokėjimo nurodymų paskirtyje nebuvo tiksliai nurodytos sąskaitos, už kurias mokama, ieškovas laikė, kad pirmiausia yra apmokamos tos sąskaitos, kurių mokėjimo terminai suėjo anksčiausiai, t. y. kad 15 568,99 Lt skola susidarė dėl neapmokėtų PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 0019966, Nr. 0019999 ir Nr. 0020008, kurių mokėjimo terminas suėjo vėliausiai. Tarp šalių ginčas kilo dėl 2012-08-08 ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros Nr. 0019937, kurios suma atitinka ieškovo reikalavimo sumą ir kurios atsakovas nepripažįsta. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-03-30 atsakovas pateikė ieškovui užsakymą Nr. U37313 dėl 10 vnt. gaminių (kaušų) S300 pagaminimo. Ieškovas 2012-04-02 patvirtino atsakovo užsakymą Nr. U37313. Gaminiai turėjo būti pagaminti ir pristatyti užsakyme nustatytais terminais, tačiau ieškovas pirmus tris kaušus S300 pagamino ir pristatė atsakovui praleidęs užsakyme nustatytus terminus. 2012-06-01 atsakovas pateikė užsakymo Nr. U37313 patikslinimą dėl likusių septynių kaušų pristatymo terminų atidėjimo. Ieškovui iš viso pagaminus ir pristačius atsakovui penkis kaušus S300 pagal užsakymą Nr. U37313, atsakovas 2012-08-07 el. laišku patvirtino šalių susitarimą, kad ieškovas užbaigs ir pristatys atsakovui dar vieną kaušą S300, o likusių keturių kaušų S300 gamybą atšaukia, taip pat nurodė, kad kitą dieną turėtų atvykti mašina paimti konduktorius. Nustatyta, kad 2012-08-08 atvykusiam atsakovo pasamdytam vežėjui ieškovas perdavė konduktorius bei 2012-08-08 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 0019937 nurodytas detales. Atsakovo vežėjas krovinį nugabeno atsakovo subrangovui į Uteną, o iš ten – atsakovui. 2012-08-09 M. K. el. laišku ieškovui pranešė, kad gavo iš ieškovo detales, apie kurias nieko nebuvo tartasi, todėl PVM sąskaitos-faktūros Nr. 0019937 negali priimti. 2012-09-04 M. K. el. laišku pasiūlė ieškovui nupirkti sąskaitoje Nr. 0019937 nurodytas detales mažesnėmis kainomis. Vėliau šalys derėjosi dėl sąskaitos Nr. 0019937 apmokėjimo, ieškovas sutiko padaryti atsakovo prašomą nuolaidą su sąlyga, kad atsakovas papildomai nupirks medžiagos likutį.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp ginčo šalių rašytinė sutartis dėl metalo gaminių pagaminimo ir įsigijimo sudaryta nebuvo, tarp šalių susiklostė ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai atsakovui užsakant, o ieškovui pagaminant metalo gaminius, kurie buvo perduodami atsakovui, šiam sumokant gaminių kainą pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras. Nagrinėjamu atveju atsakovui atliekant mokėjimus nenurodžius, kokios sąskaitos yra apmokamos, o ieškovui įskaičius atsakovo atliktus mokėjimus už sąskaitas, kurių mokėjimo terminas buvo suėjęs, ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo nurodytų PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 0019966, Nr. 0019999 ir Nr. 0020008 neapmokėjimo, tačiau faktiškai atsakovas nesutinka su ieškovo 2012-08-08 PVM sąskaita-faktūra Nr. 0019937, kurioje nurodyta suma – 15 569 Lt – atitinka ieškinio sumą. Ištyrus bylos medžiagą nustatyta, kad nors atsakovas atšaukė dalį paskutinio užsakymo, t. y. keturių iš dešimties kaušų S300 gamybą, o ieškovas su tuo sutiko (2012-08-07 el. laiške nurodydamas „taip ir darome“), tačiau ieškovui išrašius 2012-08-08 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0019937, į kurią buvo įtrauktos medžiagos, ieškovo nupirktos minėtam užsakymui pagaminti, tarp šalių vyko derybos dėl šių likusių nepanaudotų medžiagų pirkimo. Nors į bylą nėra pateikta įrodymų, jog toks susitarimas tarp šalių įvyko, nėra pateiktas vėlesnis susirašinėjimas tarp šalių, tačiau šiuo atveju tirtina bylos aplinkybių visuma.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovas ginčo detales savavališkai pakrovė į atsakovo atsiųstą transporto priemonę. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog atsakovo atsiųstos transporto priemonės vairuotojas nežinojo, kokius daiktus jam ieškovas pakrovė, kadangi jam buvo įteikta ieškovo išrašyta PVM sąskaita-faktūra su joje nurodytomis prekėmis. Pažymėtina, kad nors atsakovas teigia, jog nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo dėl gabenamų prekių pateikti važtaraščius, tokia, apelianto teigimu, buvo nusistovėjusi šalių bendradarbiavimo praktika, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad krovinio važtaraštį ieškovas paruošdavo tuomet, kai pagamintus gaminius pristatydavo atsakovui savo transportu. Šiuo gi atveju buvo atsiųstas atsakovo pasamdytas vežėjas. Tačiau, nepaisant to, esminiu faktu nagrinėjamu atveju laikytina tai, kad atsakovas, gavęs ir sužinojęs apie ieškovo perduotas medžiagas, gavęs už jas ieškovo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, šių medžiagų ieškovui negrąžino, priešingai, byloje pateikti įrodymai rodo, jog jis vedė derybas su ieškovu dėl šių medžiagų (prekių) įsigijimo. Pažymėtina, kad CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad net ir laikant pagrįstu ir įrodytu atsakovo teiginį, jog dėl minėtų medžiagų įsigijimo nebuvo susitarta, tačiau ir po to atsakovas šių medžiagų (prekių) atsakovui negrąžino. Pažymėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog šios prekės nebuvo identifikuotos, ieškovas vengė tai atlikti, tačiau tai nėra laikytina pagrįstu pagrindu šių medžiagų negrąžinti arba už jas nesumokėti. Be to, iš bylos duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog ieškovas nagrinėjamu atveju vengė identifikuoti perduotas medžiagas, kadangi, kaip nurodo ieškovas, jo atstovas buvo nuvykęs pas atsakovą šiuo tikslu, tačiau ieškovui nebuvo sudarytos sąlygos atlikti identifikavimo veiksmus. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teigtina, jog atsakovui prekių pagal ginčijamą sąskaitą ieškovui negrąžinus, laikytina, jog atsakovas šias prekes priėmė ir įgijo pareigą sumokėti už jas nustatytą kainą.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi pirkimą-pardavimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis. CK 6.305 str. 1 d. numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Tuo tarpu CK 6.644 str. 1 d. nurodyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Pagal CK 6.645 str. 1 d. rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Pažymėtina, kad nors tarp šalių nebuvo pasirašyta rašytinė sutartis dėl prekių gamybos ir įsigijimo, tačiau bylos medžiaga suponuoja pagrindą teigti tarp šalių susiklosčius pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovas pagal atsakovo užsakymą pagamindavo jam prekes ir jas perduodavo užsakovui, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad užsakovui esminis dalykas buvo iš ieškovo nuosavybėn įsigyti pagamintus daiktus (prekes), už kuriuos buvo sumokama šalių sulygta kaina. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas siekė įsigyti ieškovo pagamintą kokybišką daiktą, tačiau tai nelaikytina atsakovo siekiu priimti tam tikrą ieškovo atsakovui atliktą darbą (jo rezultatą), kaip tai reglamentuoja rangą įtvirtinančios CK nuostatos. Be to, iš šalių atstovų paaiškinimų matyti, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas yra pajėgūs gaminti atitinkamus gaminius, tačiau, kaip nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovo siekis buvo įsigyti iš ieškovo gaminius mažesne kaina, siekiant juos perparduoti kitiems asmenims. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto teiginiai, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, atmestini, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pirkimą–pardavimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.
Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįsti ir apelianto teiginiai, jog ieškovas turėjo pateikti teismui patikslintą ieškinį dėl ieškinio pagrindo keitimo, nes preliminarus sprendimas buvo priimtas pagal ieškovo ieškinį dėl PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 0019966, 0019999 ir 0020008, o vėliau vykusiuose teismo posėdžiuose ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, jog atsakovas yra neapmokėjęs 2012-08-08 PVM sąskaitos-faktūros. Nors šioje byloje nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl 2012-08-08 PVM sąskaitos-faktūros pagrįstumo, tačiau, kaip nurodė ieškovas, atsižvelgiant į buhalterinius duomenis ir teisės aktų nuostatas, atsakovo skola ieškovui laikytina susidariusi ginčo PVM sąskaitų-faktūrų Nr. 0019966, 0019999 ir 0020008 pagrindu, kadangi atsakovui nenurodžius, kokios sąskaitos jo mokėjimu yra apmokamos, laikytina, kad apmokama ta sąskaita, kurios mokėjimo terminas suėjęs anksčiausiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad ieškovo ieškinio reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
Taigi, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Arginta Engineering“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-17 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „Arginta Engineering“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.