- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-05
- Bylos Nr.
- 2S-219-258/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Pareiškėjas
- J. F.
- Kreditorius
- AB banko Snoras
- Suinteresuotas asmuo
- J. F., R. F.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo J. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko Snoras pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuoti asmenys J. F., R. F.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
J. F., užtikrindamas iki 2032-06-21 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070017370, 2007-06-27 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankui „Snoras“ nekilnojamąjį daiktą – kavinės, baro-biliardinės patalpas nuo 1-1 iki 1-4, 1-6, nuo1-8 iki 1-16, esančias (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančias R. F.
Šalies argumentai
Kreditorius AB bankas Snoras kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas areštuoti R. F. nuosavybės teise priklausantį, kreditoriui hipotekos lakštu įkeistą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad skolininkas J. F. nevykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko bankas su juo sutartį vienašališkai nutraukė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartimi minėtas įkeistas turtas buvo areštuotas, uždraudus įkeisto turto savininkei juo disponuoti. Teismas įspėjo skolininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Kreditoriaus prašymą išieškoti 22 Lt komisinių mokesčių už pranešimų apie skolą siuntimą atmetė. Šią nutartį Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
2012-01-13 kreditorius pateikė pakartotinį pareiškimą, prašydamas išieškoti AB bankui Snoras iš skolininko 735 804,656 Lt skolos ir 135 Lt kreditoriaus sumokėto žyminio mokesčio bei 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojant nuo banko kreipimosi į teismą dienos iki visiško skolos išieškojimo; parduoti iš varžytynių kreditoriui įkeistą turtą. Nurodė, kad skola iki šiol negrąžinta, todėl yra pagrindas ją išieškoti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 16 d. nutartimi nutarė išieškoti kreditoriaus naudai iš J. F. skolą: 556 078,73 Lt negrąžinto kredito, 179 703,93 Lt nesumokėtų delspinigių, 135 Lt žyminio mokesčio išlaidų, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytynių R. F. nuosavybės teise priklausantį įkeistą nekilnojamąjį daiktą – kavinės, baro-biliardinės patalpas nuo 1-1 iki 1-4, 1-6, nuo 1-8 iki 1-6, esančias (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo prašymą išieškoti 22 Lt komisinių mokesčių už pranešimų apie skolą siuntimą atmetė. Nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė iki šiol neįvykdyta, todėl yra pagrindas priverstiniam skolos išieškojimui. Prašymą dėl komisinių mokesčių atmetė, nes šios išlaidos nepriskirtinos prie išlaidų, sudarančių hipoteka užtikrinto pagrindinio reikalavimo įvykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas J. F. prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį. Nurodė, kad bankas nepateikė teismui jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad skolininkas atsisako ar atsisakė grąžinti bankui paimtą kreditą arba, pažeisdamas bendradarbiavimo principą, nesiekė surasti bendro sprendimo ir taip įvykdyti savo prievolę bankui. Bankas nevykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos, pažeidė savo sutartinius pareigojimus, paskolos sutartį nutraukė iš esmės neatsižvelgęs į skolininko pateiktus pasiūlymus dėl skolos likvidavimo galimybių, nesilaikė privalomo kredito sutarties šalių informavimo apie savo veiksmus, neteisingai ir nepagrįstai nutraukus paskolos sutartį priskaičiavo palūkanas bei delspinigius. Bankas pirmiausiai turėjo nukreipti išieškojimą į pagrindinio skolininko turtą ir tik pastarajam atsisakius padengti kreditą, turėjo teisę prašyti teismo parduoti įkeistą turtą iš varžytynių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BAB „Snoras“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad hipotekos teisėjas negalėjo spręsti klausimo dėl priskaičiuotų sumų (delspinigių, palūkanų), nes toks ginčas turėjo būti nagrinėjamas CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka. Banko veiksmai vienašališkai nutraukiant paskolos sutartį atitiko CK 6.218 str. 1 d. numatytą pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje civ. b. Nr. 3K-7-364/2010 nurodė, kad skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei jam priklauso, šis kreditorius gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka. Taigi bankas turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko įkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. yra pasikeitęs bylų dėl hipotekos ir įkeitimo teisnių santykių reglamentavimas, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad bylose, kuriose sprendimai pirmosios instancijos teisme priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, apeliaciniai ar atskirieji skundai dėl jų išnagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo, taiko iki minėto CPK pakeitimo galiojusias teisės normas.
Hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių buvo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių, atskirieji skundai buvo galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, jog gavęs pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas tik patikrindavo, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos keitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendė ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl nepagrįstai priskaičiuotų palūkanų, delspinigių nėra susiję su hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumu. Todėl jų pagrįstumas gali būti kvestionuojamas tik ginčo teisenos tvarka, o šios kategorijos bylose ginčai dėl teisės nėra galimi.
Apeliantas ginčija vienašališką banko sutarties nutraukimą, teigdamas, kad bankas nevykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos, byloje nėra duomenų, jog skolininkas atsisako grąžinti bankui paimtą kreditą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šalys nesusiejo banko teisės kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo su skolininko tiesioginiu atsisakymu grąžinti kreditą. Apie jo atsisakymą vykdyti sutartį galima spręsti ir iš jo veiksmų, t.y. šiuo atveju neveikimo (įmokų nemokėjimo). Be to, kreipimąsi į teismą šalys 2007-06-22 sutartyje susiejo ne su skolininko atsisakymu grąžinti kreditą, o sutarties 11 p. numatė sąlygas vienašališkam sutarties nutraukimui kaip pagrindui pradėti priverstinį skolos išieškojimą.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad priimant sprendimą dėl išieškojimo nukreipimo į hipotekos sandoriu įkeistą ir areštuotą turtą, turi būti nagrinėjama aplinkybė – ar buvo galimas kreditavimo sutarties nutraukimas. Kai sudaryta vartojimo sutartis, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, teismui kyla pareiga patikrinti, ar tarp skolininkų ir kreditoriaus sudarytos kreditavimo sutarties nuostatos, kurių pagrindu kreditorius nutraukė sutartį, yra sąžiningos. Nagrinėjamu atveju paskolos tikslinė paskirtis aiškiai nenurodyta, tačiau pažymėta, kad sudaryta vartojimo sutartis, be to, sutartis sudaryta banko su fiziniu asmeniu (b.l. 22). Atsižvelgiant į tai, teismas turėtų įvertinti paskolos sutarties, kaip vartojimo sutarties, nutraukimo teisėtumą jos sąlygos dėl sutarties nutraukimo sąžiningumo aspektu. Tačiau nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad tos pačios sutarties nutraukimą ieškovas jau ginčijo atskiroje byloje ir Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartyje konstatavo, kad toks ieškovo reikalavimas nepagrįstas, bankas sutartį nutraukė teisėtai (b.l. 108-112). Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl nėra pagrindo nagrinėti apelianto argumentų dėl neteisėtai nutrauktos vartojimo paskolos su užstatu sutarties.
Bankroto byla AB bankui „Snoras“ iškelta 2011 m. gruodžio 7 d., o skolininką teismas įspėjo dėl skolos negrąžinimo pasekmių 2011 m. kovo 21 d. nutartimi (b.l. 82). Ši nutartis įsiteisėjo 2011-11-22 (b.l.120). Vadinasi, siekdamas išvengti įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, skolininkas per mėnesį nuo 2011-11-22 turėjo grąžinti kreditoriui 2011-03-21 nutartyje nurodytą skolą, padengti žyminio mokesčio išlaidas. Įstatymas nenumato įpareigojimo siųsti skolininkui papildomą pranešimą dėl skolos sumokėjimo, kaip sąlygą, siekiant kreiptis dėl priverstinio turto pardavimo. Pats skolininkas turėjo būti aktyvus ir įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nutarčiai, domėtis galimybe atsiskaityti su kreditoriumi. Jokių duomenų, kad skolininkas domėjosi, bet atsiskaitymui su kreditoriumi reikiamos informacijos negavo ir negalėjo gauti, byloje nėra.
Nagrinėjamoje byloje išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra yra pasiekusi antrąjį etapą, tuo metu apeliantas atskirajame skunde dėsto argumentus, kuriuos jau buvo nurodęs ir išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pirmajame etape, t.y. jis antrą kartą ginčija banko neveikimą - nesiėmimą veiksmų siekiant surasti J. F. priklausantį turtą ir nukreipti į jį išieškojimą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi šį apelianto argumentą pripažino nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad įstatymas hipoteka užtikrinto reikalavimo tenkinimą pirmiausiai numato iš įkeisto turto (CK 4.192 str.) ir tik neužtekus šio turto, t.y. kai pardavus jį varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, galimas išieškojimas iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.193 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, nebuvo jokio pagrindo reikalauti, kad bankas pirmiausiai siektų nustatyti skolininko turtą ir tenkintų kreditorinį reikalavimą iš jo.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.